Ji – projekto „rethinkIMPACTS 2017“ ir Aarhuso universiteto Kultūros vertinimo centro tyrimų vadovė. Ją kalbino Monika Meilutytė.
– Pradėdama mūsų pokalbį norėčiau pasiteirauti, ką pirmiausia prisimenate iš visų kultūros renginių 2017 m., kai Aarhusas buvo Europos kultūros sostinė?
– Pirmiausiai prisimenu uždarymo ceremoniją. Kadangi „Aarhus 2017“ buvo ne tik miesto, bet ir viso regiono projektas, uždarymo ceremonija vyko nedideliame vakarinės Jutlandijos pakrantės miestelyje Hvide Sande. Tą gruodžio vakarą buvo šalta, itin vėjuota ir lynojo. Kartu su manimi buvo viena iš mano dukrų. Jos visus metus lankėsi įvairiuose kultūriniuose renginiuose ir maniau, jau bus pavargusios nuo jų, bet, pasirodo, ne. Ceremonija vyko uoste ir, nors nebuvo tokia teatrališka kaip atidarymo, tačiau vis vien be galo graži. Jos metu atpažinau daug nuorodų į kitus kultūros renginius, vykusius per tuos ištisus metus. Kadangi 2017-ieji man buvo itin intensyvūs metai, uždarymo ceremonijoje pajutau asmeninį ir profesinį pasididžiavimą – „Taip! Mums pavyko!“. Didžiavausi „Aarhus 2017“ organizatoriais, mačiau kiek daug pastangų jie dėjo organizuodami visus metų renginius, ir, manau, uždarymo ceremonijoje jie taip pat jautė ne tik nuovargį, bet ir pasididžiavimą ir palengvėjimą.
Pavyzdžiui, estų menininkės Birgitos Õigus sukurti didžiuliai mediniai miško megafonai, kuriose sėdėdamas geriau girdi miško garsus, bet kartu gali kurti savo, taip žaisdamas, eksperimentuodamas su garsais.
– Kokius dar renginius prisimenate? Atrodo, kad nemažai jų buvo tikrai įdomūs ir įspūdingi. Pavyzdžiui, įspūdį palieka iš nuotraukų matomas spektaklio „Raudonasis Ormas“ (danų k. Røde Orm) vizualumas: šalia iš žemės „išlindusio“ Moesgaard muziejaus stogo pastatytas milžiniškas vikingų laivas, kuriame ir buvo vaidinama vikingų saga apie raudonplaukį Ormą.
– Taip, tais metais buvo ne vienas didžiulio masto renginys: atidarymo ir uždarymo ceremonijos, Moesgaard muziejaus spektaklis, šviesų, muzikos ir šokio renginys ant vandens „Vandens muzika“ (Watermusic) ir kiti. Visi jie buvo itin profesionaliai parengti ir atlikti. Tiek daug tokios aukštos kokybės didelio masto renginių Aarhuse paprastai nebūna. Tačiau per visus metus buvo ir mažesnių kultūros projektų, siūlančių labai įvairių patirčių. Pavyzdžiui, estų menininkės Birgitos Õigus sukurti didžiuliai mediniai miško megafonai, kuriose sėdėdamas geriau girdi miško garsus, bet kartu gali kurti savo, taip žaisdamas, eksperimentuodamas su garsais.
– O kaip tapote projekto „rethinkIMPACTS 2017“ tyrimų vadove? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Į projektą įsijungiau vėliau. Buvo du paraiškų teikimo etapai. Pirmajame – 2012 metais – paraišką teikė visai kiti žmonės, siūlydami, kad Aarhus universitetas atliks Europos kultūros sostinės renginių vertinimą. Jų idėja kilo iš panašaus projekto, įgyvendinto 2008 m., kai Europos kultūros sostine buvo Liverpoolis. Aš į projektą atėjau kaip tyrėjų grupės narė, mes prisijungėme jau po to, kai projektas laimėjo pirmąjį paraiškų teikimo etapą. Tačiau gana greitai projekto komanda visiškai pasikeitė. Kartu su naująja tyrėjų grupe nuo 2013 m. ėmėme kurti tikslesnį planą, galvoti, kokiais būdais įgyvendinsime tai, kas buvo parašyta pirmoje projekto paraiškoje. O projektą įgyvendinome Aarhuso universitetui bendradarbiaujant su „Aarhus 2017“ fondu, Aarhuso savivaldybe ir Centrinės Danijos regionu.
Kadangi projektas buvo bendras, jo tikslai įvairūs. Tačiau universitetui labiausiai rūpėjo inicijuoti tarpdisciplininius tyrimus, kurie neapsiribotų tik humanitarinių ir socialinių mokslų sritimis. Tai buvo sunkiau nei galvojome, nors artėjant 2017-iesiems tyrėjų susidomėjimas išaugo. Miestui ir regionui šis projektas naudingas tuo, kad sukauptos žinios viešai prieinamos, o duomenys, kuriuos surinkome, gali būti atviri, nes jie nėra surinkti komerciniais tikslais privačios įmonės. Be to, šis projektas sustiprino universiteto ir savivaldybių tarpusavio ryšius, atskleidė bendradarbiavimo kultūros srityje privalumus.
– Projekto svetainėje galima rasti apie 30 tyrimų ataskaitų ir 9 mokslinius straipsnius. Visi jie atskleidžia ir vertina skirtingus projekto „Aarhus 2017“ aspektus: ekonominį poveikį, auditorijos patirtis, meno potencialą stiprinti europinę tapatybę ir puoselėti demokratijos vertybes, poveikį žiniasklaidai ir socialiniams tinklams, jaunų žmonių lūkesčius ir t.t. Kaip atsirado tokia temų įvairovė?
– Pagrindinė projekto „rethinkIMPACTS 2017“ tyrėjų komanda buvo atsakinga ne tik už Aarhuso kaip Europos kultūros sostinės įvertinimą, bet ir pačios vertinimo sistemos sukūrimą, vertinimo fenomeno permąstymą. Tai atsispindi pagrindinėje ir septyniose teminėse šio projekto ataskaitose. Kartu mes skatinome kitus tyrėjus atlikti individualius tyrimus, imant „Aarhus 2017“ projektą kaip tyrimo objektą ar atvejį. Be to, kvietėme įsitraukti ir magistro studentus, nemažai jų savo magistriniuose darbuose analizavo tų metų Aarhuso renginius ar atliko su jais susijusius tyrimus. Tad mūsų projekto komandos nariai ne tik patys vykdė tyrimus, bet ir tarpininkavo padėdami kitiems tyrėjams ir magistro studentams bendradarbiauti su kultūros institucijomis ir meno kūrėjais.
– Kokie pagrindiniai šių tyrimų atradimai jus nustebino, sukėlė susidomėjimą?
– Pasibaigus projektui daug siurprizų nebebuvo, nes jau ne vienerius metus rinkome duomenis. Todėl didžiausi atradimai mums atsiskleidė dar 2016-aisiais, kai pradėjome vykdyti įvairias paklausas ir imti interviu iš savivaldybės atstovų, kultūros vadybininkų, kūrėjų, piliečių ir kt. Didžiausia „Aarhus 2017“ projekto nauda buvo galimybė 19-kai savivaldybių, kultūros institucijoms ir kūrėjams bendradarbiauti beveik dešimt metų. Daug kartų girdėjome juos sakant, kad galimybė bendradarbiauti naujais būdais, galimybės megzti naujus ryšius, įgyti naujų kompetencijų jiems buvo didžiausia šio projekto vertybė. Viena vertus, tai ne siurprizas, nes jis būdingas Europos kultūros sostinės projektams. Kita vertus, tai, kad didelę dalį programos sudarė vietinių kultūros organizacijų renginiai, parengti bendradarbiaujant tarpusavyje, rodo, kad „Aarhus 2017“ poveikis bendradarbiavimui buvo stipresnis nei įprastai.
Kitas atradimas, kuris mane nustebino, bet ne pozityviai, buvo tai, kad „Aarhus 2017“ nepadarė poveikio bendram kultūros vartojimo modeliui. Kultūros vartotojų populiacija iš esmės neišaugo, nepagausėjo nuolatinių kultūros renginių lankytojų gretos. Tai mane nustebino, nes kultūros pasiūla tais metais tikrai buvo didelė. Bet, pasirodo, tie, kurie anksčiau dažnai lankydavosi kultūros renginiuose, 2017-aisiais tiesiog buvo dar aktyvesni, o tie, kurie rečiau lankydavosi, tais metais savo įpročių nepakeitė. Tikriausiai todėl, kad įpročius pakeisti iš tiesų labai sudėtinga. Kita vertus, kultūros 2017-aisiais iš tiesų buvo daug ir ji buvo labai matoma, tačiau ji nebuvo kaip nors specialiai adresuota naujoms auditorijoms. Manau, projekto „Aarhus 2017“ rezultatai parodė, kad norint išplėsti kultūros vartotojų auditoriją, įtraukti naujas grupes ar retai besilankančius renginiuose paskatinti juose lankytis dažniau – tam reikia atskiros strategijos ir priemonių.
Tačiau jeigu renginys vyksta miesto centre ar tavo kaimynystėje, žinoma, yra didesnė tikimybė, kad jį atsitiktinai pastebėsi ir prisijungsi.
– Kokie žmonės lankėsi „Aarhus 2017“ renginiuose rečiau?
– Kaip jau kitų tyrėjų ne kartą pastebėta, mažesnį išsilavinimą turintys žmonės kultūros renginiuose lankosi rečiau, vyrai lankosi rečiau nei moterys, jaunimas kultūros renginiais domisi kiek mažiau nei vyresnė karta. Tačiau rodiklis, labiausiai lėmęs lankymąsi „Aarhus 2017“ renginiuose, buvo tai, ar apskritai žmogus iki tol buvo aktyvus kultūros vartotojas ar ne.
– Lietuvoje platesnę auditoriją pritraukia didelio masto renginiai, vykstantys nemokamai atvirose erdvėse. Tokių 2017 m. Aarhuse irgi buvo. Nejaugi jie nepritraukė platesnės auditorijos?
– Mes irgi pastebėjome, kad didelio masto renginiai pritraukia įvairesnę publiką. Be to, daugiau nei pusė renginių buvo nemokami ir šie kiek daugiau pritraukdavo jaunimo ar mažesnį išsilavinimą turinčių žmonių. Tačiau šie kriterijai ne tiek svarbūs, kiek iki tol turėti kultūros vartojimo įpročiai. Renginiai po atviru dangumi? Priklauso, kurioje vietoje. Kūrėjai pasiūlydavo naujų erdvių, pavyzdžiui, uosto teritorijoje, į kurią iki tol niekaip nebūtum užklydęs. Tad jei atvira erdvė nėra populiari, tu turi būti kultūros mylėtoju, kad susirastum ją, pagalvotum „Hm, kažkas įdomaus vyks keistame uosto užkampyje, kuriame niekad nesu buvęs“ ir pasiryžtum iki tos vietos nueiti. Tad tokios atviros erdvės, tarnaudamos meniniams tikslams, gali tapti dar vienu barjeru tiems, kurie retai lankosi kultūros renginiuose. Tačiau jeigu renginys vyksta miesto centre ar tavo kaimynystėje, žinoma, yra didesnė tikimybė, kad jį atsitiktinai pastebėsi ir prisijungsi.
– Koks yra „gyvenimas po“ buvimo Europos kultūros sostine? Kaip Aarhusas ir Centrinės Danijos regionas laikosi po jiems ypatingų 2017-ųjų?
– Pasibaigus 2017-iesiems, projekto „Aarhus 2017“ komanda ėmė skirstytis, nes šioje organizacijoje nebeliko kas veikti. Be to, visi buvo labai pavargę ir, natūralu, turėjo kurį laiką pailsėti. 2018 m. gruodį vykusioje finalinėje projekto „rethinkIMPACTS 2017“ konferencijoje pristatėme vykdytų tyrimų ir vertinimo ataskaitas ir jų išvadas. Viena iš jų – mes ir toliau galime pasinaudoti tuo, kad buvome Europos kultūros sostinė. Tačiau turime veikti jau dabar, vėl pasinaudodami mūsų stiprybe – sugebėjimu bendradarbiauti, įtraukiant skirtingus kultūros veikėjus (ne tik savivaldybes, bet ir kultūros institucijas, verslo atstovus ir kt.). Turime į projekto „Aarhus 2017“ palikimą žvelgti strategiškai. Tiesa, Centrinės Danijos regiono savivaldybės jau dabar tęsia bendradarbiavimą su kultūros institucijomis, menininkais ir tarpusavyje – šiais metais ruošia festivalį „Europos kultūros regionas“ (European Region of Culture). Tai bus mažesnės apimties kultūros projektas, kuris neturi platesnių strateginių tikslų, kaip kad Europos kultūros sostinė siekė sustiprinti kultūros vaidmenį miesto ir regiono vystymosi srityje.
Dirbti su šiuo projektu, bendradarbiauti su įvairiomis institucijomis buvo be galo įdomu.
Nėra išlikusių beveik jokių matomų „Aarhus 2017“ palikimo ženklų – nei naujai pastatyto muziejaus, nei teatro, tik kai kur matomos asfalto plytelės su užrašu „Aarhus 2017“. Todėl apie Europos kultūros sostinės projektą nežinančiam Aarhuso lankytojui, būtų sunku surasti kokių nors apie projektą bylojančių ženklų. Tačiau kai kurie vidiniai ryšiai kultūros srityje liudija apie „Aarhus 2017“ palikimą. Pavyzdžiui, kai kurios kultūros institucijos tęsia bendradarbiavimą su kitų Europos šalių institucijomis, nes bendradarbiavo 2017-aisiais.
Savanorių programa, kuri buvo rengiama tik „Aarhus 2017“ projektui, taip pat tapo ilgalaike. Dabar norintieji savanoriauja didesnio masto kultūriniuose renginiuose, bendradarbiauja su turizmu besirūpinančiu „Visit Aarhus“ centru. Pavyzdžiui, gruodžio 13 d. Danijoje ir Švedijoje tradiciškai minima Šv. Liucijos diena, kai žmonės susirenka į procesiją apsirengę baltai, nešini žvakėmis dainuoja. Savanorių programa organizavo šį renginį ne tik 2017-aisiais, bet ir 2018-aisiais – kultūros savanorių procesija iškilmingai lipo Aros meno muziejaus laiptais ir ėjo ant stogo esančiu vaivorykštiniu žiedu. Europos kultūros sostinės metais savanoriai tapo miesto ambasadoriais, nemažai jų pasitikdavo kruizais atplaukusius miesto svečius.
– Ko išmokote įgyvendindama „rethinkIMPACTS 2017“ projektą? Kokių patarimų turėtumėt panašių projektų vykdytojams?
– Pradėkite anksti. Kadangi neturėjome sutarties iki 2013-ųjų pabaigos, o per 2014-uosius spėjome tik sukurti vertinimo sistemą, duomenis rinkti pradėjome 2015-aisiais ir tai jau buvo kiek per vėlai. Kitas patarimas – pagalvokite apie ilgalaikį poveikį. Mes baigėme šį projektą turėdami tik labai nedaug duomenų apie kultūros renginių ilgalaikį poveikį, jiems ištirti reikėtų bent poros metų. Taip pat patarčiau rasti pusiausvyrą tarp fiksuotos ir dinamiškos vertinimo sistemos. Mūsiškė buvo kintanti, nuolat vystoma, tačiau kartais norėjosi aiškesnius pagrindus turėti anksčiau.
Dirbti su šiuo projektu, bendradarbiauti su įvairiomis institucijomis buvo be galo įdomu. Tiesa, užtrunka, kol susikuri bendrą, suprantamą kalbą, kol išmoksti ne akademinei bendruomenei pristatyti savo tyrimus ir kol kultūros institucijos išmoksta atliktais tyrimais ir duomenimis prasmingai naudotis. Džiaugiuosi, kad įgijome šių kompetencijų. Manau, kad tai labai svarbus šio projekto palikimas, kuriuo toliau naudosimės.
– Dėkoju už pokalbį.
