Praėjusių metų pabaigoje už vaizduotės žaismę kūryboje kelioms skaitytojų kartoms ir daugialypės patirties liudijimą memuaruose V.Palčinskaitei paskirta Nacionalinės kultūros ir meno premija.
Pirmąją eilėraščių knygą rašytoja išleido dar būdama studentė, o šiandien jos kūrybos aruode jau daugiau nei trys dešimtys įvairaus žanro leidinių, kuriais ji pati juokais matuoja savo metus. Eilėraščiai vaikams – pats mėgstamiausias V.Palčinskaitės žanras, kuriuo mėgaujasi tartum žaisdama nuo pat mažens, kai atsitiktinai pradėjo rimuoti žodžius.
Susitikę rašytojos namuose, pasikalbėjome apie jos kūrybos pradžią ir mėgstamiausias knygas, vaikų literatūros iššūkius ir pripažinimą, išmetimą iš universiteto ir visą gyvenimą jaustą vyresnių rašytojų globą, darbo stalą bei kūrybinius planus.
-
Kaip sovietai Lietuvoje kolchozus tvėrė: nusavinta tremtinių žemė ir arklių skerdiena šeriamos kiaulės
-
Eglė Rakauskaitė: „Daugiausia įtakos man padarė katarsis, patirtas užsienio meno muziejuose“
-
„Tiesiog laikom špygas ir atidarom parodą“: pokalbis apie Ukrainos šiuolaikinį meną karo akivaizdoje su K.Malykh ir B.Pelenska
– Jūsų bibliografijoje esama ne vienos knygos skirtos suaugusiems, taip pat scenarijų filmams, pjesių teatrams ir gausybė vertimų knygų, tačiau turbūt daugelis, išgirdę jūsų pavardę, visų pirma pagalvoja – „vaikų poetė“. Ar pati jau esate susigyvenusi su šiuo vaidmeniu?
– Taip, seniai susigyvenusi. Kitaip dabar jau ir neįsivaizduoju savo kūrybos. Žinoma, gyvenime teko išbandyti įvairius žanrus, net memuarų du tomus parašiau, nors anksčiau sau sakiau, kad memuarų, romano ir anoniminio laiško niekada nerašysiu... Viliuosi, kad bent dviejų pastarųjų tikrai jau neteks (juokiasi).
Tačiau aš išties suaugau su vaikų literatūra. Ne tik eilėraščiai, tačiau ir pjesės, scenarijai kino filmams buvo skirti būtent vaikams. Ir tik memuarai bei kelios eilėraščių knygos yra šiek tiek kito žanro.
Nors, gerai pagalvojus, viskas iš to paties šaltinio... Juk atsisėdusi niekada negalvoju – dabar rašysiu vaikams arba ne vaikams. Žiūriu kas pasirašo ir dažniausiai tai būna vaikams. Matyt, mano pasąmonė jau taip sukonstruota, kad dominuoja būtent šitokia kūryba.
– Teko skaityti, kad vienas pirmųjų jūsų kūrybos skaitytojų buvo rašytojas Kazys Boruta, kuris, perskaitęs pluoštą jūsų eilėraščių, tuomet jus įvardijo „gera poete“. Kiek jums tuomet buvo metų?
Atsisėdusi niekada negalvoju – dabar rašysiu vaikams arba ne vaikams. Žiūriu kas pasirašo ir dažniausiai tai būna vaikams. Matyt, mano pasąmonė jau taip sukonstruota.
– Trylika. Tada rašiau ne vaikiškus eilėraščius, o į K.Borutos rankas jie pateko per artimą mūsų šeimos bičiulę, dainininkę Beatričę Grincevičiūtę. Netyčia mūsų namuose perskaičiusi tuos mano eilėraščius ji, man nieko nesakiusi, nuvežė juos parodyti rašytojui. Vėliau taip viską suorganizavo, kad mes, su mama lankydamosi pas ją Vilniuje, užsukome į svečius ir pas K.Borutą. Iš jo tada gavau dovanų knygą „Šiaurės kelionės“, kur jis įrašė: „Violetai, gerai poetei. 1957 m.“.
– Ką jums tada reiškė šitoks susitikimas ir įvertinimas?
– Gal dar buvau pernelyg kvaila, kad tai labai sureikšminčiau. O gal – pernelyg protinga (juokiasi). Bet, žinoma, įspūdis buvo didžiulis ir nepamirštamas. Iki šiol akyse jį regiu sėdintį prie stalo ir rūkantį pypkę. Tai buvo vienintelis mano susitikimas su šiuo rašytoju.
– Ar kada galėjote pagalvoti, kad štai šie rašytojo žodžiai išsipildys su kaupu ir už savo kūrybą būsite įvertinta nacionaliniu lygiu?
– Žinoma, kad ne. Bet ir apdovanojimų aš stengiuosi nepervertinti – juk visą gyvenimą rašiau ne dėl jų, o dėl savo skaitytojų. Galima sakyti, kad apdovanojimai yra šalutinė kūrybos pasekmė. Štai dabar jau kelis mėnesius nieko nerašau, nes tik dalinu interviu ir dalyvauju fotosesijose (juokiasi). Reikia atidirbti už paskirtą premiją... Galiu trumpam pasijausti žvaigžde, bet žinau, kad tai netruks ilgai ir vėl stos kasdienybė. Tuomet vėl galėsiu sėstis prie savo popierių.
Tokį požiūrį nulėmė mano šeima, kurioje niekada nebuvo aukštinami šitokie dalykai, bet vertinama teisybė, dora, atjauta, teisingumas. Mano tėvas buvo mokytojas ir aš pamenu, kaip pokario laikais eidamas į mokyklą jis paprašydavo mamos padaryti sumuštinių, kuriuos nešdavo alkaniems savo mokiniams. Tai man paliko didžiulį įspūdį ir iki šiol yra svarbu ir brangu.
– Jaunystėje eilėraščių rašymas daugeliui yra labai natūralus saviraiškos būdas. O kas jums pačiai tai buvo?
– Tiesiog žaidimas. Mano vaikystėje nebuvo tokių žaidimų kaip dabar – nei lego kaladėlių, nei dėlionių, nei kompiuterių ar išmaniųjų telefonų. Tėvai buvo labai nuotykingi: su tėčiu miegamajame iš kėdžių ir pledo pasistatydavome palapinę ir ten žaisdavome piratus, indėnus – viską, kas tik šaudavo į galvą. Šios linksmybės baigėsi po to, kai nuo palapinėje mano prineštų duonos trupinių namuose užsiveisė pelės. Na, gal tik viena pelytė, tačiau to mamai pakako, kad mūsų indėniškus stovyklavimus užbaigtų.
Nebelikus šio žaidimo, nejučia atradau žodinius pažaidimus: sugalvodavau žodį ir tuomet ieškodavau, su kuo jis rimuojasi. Radusi – apsidžiaugdavau. O kai nesirimuodavo, galvodavau, kodėl šie žodžiai tarpusavyje neskamba. Taip mano žaidimu tapo kalba. Galiausiai nuo žodžių rimavimo perėjau prie eilučių, o ten – ir posmeliai jau buvo visai nebetoli...
– Pamenate savo pirmąją publikaciją?
– Tai buvo penkiolikos, „Lietuvos pionieriuje“, eilėraštis „Lesyklėlė“. Bet jo neatsimenu, o publikacijos neišsaugojau. Užtat po kelerių metų pluoštą eilėraščių paskelbė žurnalas „Moksleivis“, o juos labai gražiai palydėjo poetė Janina Degutytė. Ši publikacija iš dalies nulėmė ir tolesnę mano kūrybos ateitį.
Šiandien galiu pasakyti, kad gyvenime man tikrai sekėsi: niekada nereikėjo lipti per kitų galvas, kovoti už savo vietą literatūros pasaulyje ar kažką pastumti į šoną. Jaučiuosi taip, lyg kažkokia srovė mane vis būtų stūmusi ir vedusi į priekį.
Šiandien galiu pasakyti, kad gyvenime man tikrai sekėsi: niekada nereikėjo lipti per kitų galvas, kovoti už savo vietą literatūros pasaulyje ar kažką pastumti į šoną.
Besimokant pirmame kurse pasirodė pirmoji mano eilėraščių knyga „Žemė kėlė žolę“. Jai taip pat buvau pastūmėta iš šalies. Tąkart po jaunųjų rašytojų susitikimo trys garsieji „muškietininkai“ – Algimantas Baltakis, Justinas Marcinkevičius ir Alfonsas Maldonis – pakvietė pasilikti ir tuomet vienbalsiai paragino sudaryti eilėraščių rinkinį. Baltakis net buvo sugalvojęs slapyvardį, sakė, bus mandriau... Pati aš dar abejojau dėl tos knygos, bet kai tokie poetai pasako, tai reikia imti ir daryti...
– Pirmame kurse išleisti savo knygą – tai turėjo būti didžiulis įvykis. Kaip studentai ir dėstytojai reagavo į jūsų debiutą?
– Dabar daug jaunų žmonių leidžia savo knygas, o 1961 metais tai tikrai buvo ne itin dažnas atvejis. Knyga pasirodė pačioje pirmojo kurso pabaigoje, prieš pat vasarą. Žinoma, man tai buvo tikra šventė. Tiesa, kiek pamenu, pagyrų daug nesulaukiau, tačiau buvo kritikos. Tada į kai kuriuos žodžius reagavau jautriau, bet, kai dabar pagalvoji, juk tai buvo mokyklos suole rašyti eilėraščiai. Na, bet, žinote, autoriui, ypač jaunam, visada norisi teigiamo dėmesio – toks jau tas menininkų būdas (juokiasi).
Tarp mano kursiokų buvo įvairių reakcijų. Pavyzdžiui, pasitaikė ir tokių, kurie mane skundė leidyklai. Tiesa, ne dėl eilėraščių, o dėl to, kad esu „bloga komjaunuolė“. Apie šiuos skundus sužinojau gerokai vėliau. Mūsų kursui tuomet vadovavo Petras Bražėnas – jis visada gynė savo studentus ir net po panašių incidentų, anoniminių laiškų ar skundų nesiimdavo nuobaudų ar grasinimų. Tačiau galiausiai vis tiek buvau išmesta iš universiteto.
– Už ką?
– Tai nutiko besimokant ketvirtame kurse. Prieš pat praktiką tuometinis dekanas man pasakė: „Tokius kaip tu siunčiame purvo pabraidyti“. Suprask, į kaimą. O aš trečios kartos miestietė, ką tik ištekėjusi, mama ir vyras Vilniuje – tai man prilygo mirties nuosprendžiui... Ne, pasakiau, niekur aš nevažiuosiu. Po kurio laiko mane išsikvietė prorektorius ir pasiūlė imti akademinių atostogų. Bet aš jam pasakiau, kad jaučiuosi visiškai sveika. Taip galiausiai buvau išmesta iš universiteto. Tačiau, jei atvirai, niekada dėl to nesigailėjau. Ir diplomo niekada neprireikė.
Tiesa, man čia ir vėl pasisekė. Niekam dėl pašalinimo nesigyriau, net ir namiškiams nesakiau, tad kiekvieną rytą išeidavau iš namų tartum į paskaitas. Tuomet dažnai susitikdavau su Judita Vaičiūnaite ir mes eidavome gerti kavos.
Galiausiai buvau išmesta iš universiteto. Tačiau, jei atvirai, niekada dėl to nesigailėjau. Ir diplomo niekada neprireikė.
Kartą sutikau A.Baltakį, jis man ir sako: „Tavęs Miežis ieško (red. past. Eduardas Mieželaitis – poetas, tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas)“. Pasirodo jis į Sąjungą mane priimti nori. Aš A.Baltakiui ir sakau: „Kaip mane priims, juk iš universiteto esu pašalinta.“ „Durne, tai todėl tavęs ir ieško, kad į rašytojus priimtų“, – išrėžė A.Baltakis. Tuomet ir vėl jaučiausi labai pagerbta. Beje, tokį rūpestį iš vyresnių rašytojų esu pajutusi ne kartą ir už tai buvau ir tebesu labai dėkinga.
Netrukus po to suredagavau tuometinio aukštojo mokslo ministro ir lotynų kalbos dėstytojo Henriko Zabulio išverstą Antikos poeto Katulo rinkinį. Kai jo paklausiau, ar jis žino, kad buvau pašalinta iš universiteto, jis atsakė: „Nieko aš nežinau.“ Neabejoju, kad jis tik taip vaizdavo, o gal net ir specialiai mane pasirinko redaktore, nes nepritarė tokiam universiteto sprendimui.
– Įprastai tuo laikotarpiu visiems autoriams savo tekstuose tekdavo atiduoti duoklę ir partijai, Leninui ar „šviesiam komunistiniam rytojui“. Ar pačiai taip pat teko daryti kompromisų su savo sąžine?
– Sakyčiau, kad beveik ne. Suaugusių rinkinių redaktore „Vagoje“ buvo Aušra Sluckaitė. Ji turėjo net tokį posakį: „reikia bėrio“. „Bėris“ – tas arklys, kuris ištrauks visus kitus. Pamenu, buvau parašiusi eilėraštį „Streikas“, kuriame darbininkai streikuoja prieš „tuos kapitalistus“ – toks eilėraščio siužetas. Nors, atvirai sakant, tai buvo eilėraštis apie meilę. Bet jis ir tapo „bėriu“ vienam poezijos rinkiniui. Štai tokie tie mano kompromisai... O apie leninus ir partijas rašyti neteko.
Gal todėl vaikų literatūra man ir tapo gerokai artimesne, nes čia, jei ir buvo kokia cenzūra, tai tikrai ne tokia agresyvi.
Tuo tarpu vaikų literatūroje į tokius dalykus buvo žiūrima pro pirštus ir čia tikrai galima buvo apsieiti be jokių ideologijos apraiškų. Tiesa, kažkuriame rinkinyje esu įdėjusi eilėraštį apie pionierišką kaklaraištį, bet labai aptakiai, o ne ideologizuotai. Vaikų poezijoje „bėriu“ galėjo tapti ir eilėraštis „Duonutę kepa“ – tai jau kaip ir darbininkijos pašlovinimas (juokiasi).
Gal todėl vaikų literatūra man ir tapo gerokai artimesnė, nes čia, jei ir buvo kokia cenzūra, tai tikrai ne tokia agresyvi. O gal cenzoriai visų pirma kreipdavosi į knygos redaktorius ir kai jau išgirsdavai, kad knygai reikalingas „bėris“, tai ir turėjo reikšti, kad cenzoriai kimba dėl knygos tekstų. Nežinau. Asmeniškai ir tiesiogiai su cenzūra nebuvau susidūrusi.
– O jūs „normalų“ darbą esate dirbusi, tą, kuris nuo aštuntos iki penktos? Ar visą gyvenimą gyvenote vien iš kūrybos ir rašymo?
– Beveik tik iš rašymo ir vertimų. Tiesa, epizodiškai viename muziejuje buvau gide anglų kalba, taip pat Jaunimo teatre šiek tiek dirbau literatūrinės dalies skyriuje. Bet daugiausia savarankiškai – mano kūrybos stalas buvo namai, suoliukas parke, kavinė, oro uostas ir pan.
– Anksčiau buvo požiūris, kad vaikams rašyti tartum paprasčiau ir „rimti“ autoriai to imdavosi laisvalaikiu ar poilsiui nuo „rimtų“, „tikrų“ darbų. Koks jūsų požiūris į tokį „nerimtą“ požiūrį į kūrybą vaikams?
– Taip, Lietuvos vaikų rašytojai su tuo susidurdavo sovietmečiu ir, matyt, iki šiol susiduria. Iš dalies tai lemia rimtos vaikų literatūros kritikos nebuvimas. Anksčiau buvo Vincas Auryla, rimtai žiūrėjęs į vaikų literatūrą, taip pat Kęstutis Urba iki šiol nuosekliai tęsiantis šį darbą. Tačiau to maža. Gal todėl vaikų literatūra buvo tartum periferijoje, atskirtyje nuo „rimtosios“ literatūros. Ji nebuvo ir nėra bendros literatūros istorijos dalimi – dėl to jaučiau tam tikra nuoskaudą ir liūdesį.
Jei „Haris Poteris“ būtų parašytas Lietuvoje, tai kaži ar būtų kas jį išleidę, o ką jau kalbėti apie eiles knygynuose ir tokį ažiotažą, kokį knyga sukėlė Anglijoje, o ilgainiui ir visame pasaulyje.
Labiausiai tai pajusdavau išvykusi į užsienį ir matydama, koks dėmesys yra vaikų literatūrai, koks aktyvus santykis su ja. Žinote, aš net galvoju, kad jei „Haris Poteris“ būtų parašytas Lietuvoje, tai kaži ar būtų kas jį išleidę, o ką jau kalbėti apie eiles knygynuose ir tokį ažiotažą, kokį knyga sukėlė Anglijoje, o ilgainiui ir visame pasaulyje.
Žinoma, tai išskirtinis atvejis. Tačiau kalbant plačiau, vaikų literatūra išties Vakaruose yra vertinama rimtai, kaip dalis visos literatūros, o ne „vaikiški“, „nekokybiški“, „mažiau vertingi“ pažaidimai. Be abejo, yra ir tokių knygų, bet jų netrūksta ir suaugusiųjų literatūroje. Svarbiausia, kad apie tai būtų kalbama profesionaliai ir argumentuotai.
Dabar dėmesio vaikų literatūrai lyg ir daugiau: esama įvairių premijų, vaikams skirtą literatūrą bandoma aptarti, viešinti, analizuoti. Yra daug rašytoju, kuriančių išimtinai vaikams, taip pat rengiami festivaliai – tai džiugina. Tačiau rimtos kritikos, rimto vertinimo, rimtos atrankos pasigendu ir šiandien.
– Ar jums nesusidaro įspūdis, kad mūsų literatūros tradicijoje į vaikus žiūrima labai paviršutiniškai, vengiama kalbėti rimtomis, sunkiomis, skausmingomis temomis?
– Negaliu kalbėti už kitus. Pati visada tikėjau, kad su vaikais galima kalbėti apie viską, svarbu žinoti kaip ir rasti tinkamiausių būdų. Kad tai nebūtų ciniška, kad negąsdintų ir netraumuotų vaikų.
Nesu orakulas – nedalinu receptų ir nežinau, kaip apie tokias temas kalbėti. Kartais rašau apie tai ir jei kas nors pavyksta, tą perskaito ir mano skaitytojai – vaikai, mokytojai, tėvai, auklėtojai, seneliai. O jei nepavyksta, tai keliauja į šiukšliadėžę.
1979 m. „Ąžuoliuko“ chorui parašiau oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“. Tai kūrinys apie kare žūstančius vaikus. Deja, ši tema tebėra skausmingai aktuali ir šiandien. Šio kūrinio dedikaciją įvardijau tokiais žodžiais: „Visiems karo metu žuvusiems ir tebežūstantiems vaikams“.
– O apie pandemiją ar karą Ukrainoje esate ką nors parašiusi?
– Ne. Gal tai yra per arti, per skausminga... Jei būčiau jaunesnė, tikrai dabar važiuočiau į Ukrainą. Savu laiku labai daug šios šalies teatrų statė mano pjesę „Pienės Pūko mieste“, kurioje pasakojama apie tai, kaip pikti Pienės miesto kaimynai Kmynai įsiveržia į Pienės Pūko miestą. Šią pjesę parašiau 1968 m. – netrukus sovietai įsiveržė į Čekoslovakiją. O 2022 m. vasarį su leidykla sutarėme išleisti pjesių rinkinį, kurioje įtraukėme ir šį tekstą – kitą dieną Rusija ėmė bombarduoti Ukrainą... Štai tokie dramatiški sutapimai.
– Dabar vaikų rankose dažniau gali matyti ne knygą, bet išmanųjį telefoną ar kokią planšetę. Ir vargu ar jie ten skaito knygas, eilėraščius.
– Išties skaitymas yra nemenka problema. Nežinau, gal su laiku tai susikratys, o paaugę jie sugrįš prie knygų. Žinoma, čia daug priklauso nuo tėvų ir mokytojų. Bet labiausiai nuo tėvų.
Vaikai jaučia ir stipriai išgyvena mūsų atotrūkį vienas nuo kito ir tai, kaip žmogišką santykį užkiša technologijos.
Dažnai esu kviečiama į susitikimus su vaikais ir galiu pasakyti, kad žaviuosi jaunąja karta: jie yra drąsūs, atviri ir smalsūs. Ne kartą esu išgyvenusi ir tokią jaudinančią akimirką: po susitikimo prie manęs prieina vaikai – tiek mergaitės, tiek berniukai – ir prašo: „ar galima jus apkabinti?“. Tai pakerta kojas...
O iš kur toks jų noras kyla? Matyt, iš santykio su artimaisiais žmonėmis trūkumo ir iš poreikio būti kartu. Tai labai svarbu. Vaikai jaučia ir stipriai išgyvena mūsų atotrūkį vienas nuo kito ir tai, kaip žmogišką santykį užkiša technologijos. Mano galva, tai yra didesnė problema nei skaitymas.
– Esate išleidusi beveik keturiasdešimt knygų. Kurias iš jų pati vertinate labiausiai?
– Visų pirma tai, kas parašyta šviežiausiai. Dabar tai yra mano atsiminimų knygos. Emociškai aš vis dar esu tose knygose. Maža to, planuose yra ir trečioji knygos dalis, tad gyvenimo atsiminimais tebegyvenu ir šiandien.
Na, o ankstesnės knygos – vienos pasimiršta, kitos atsisijoja. O būna, praeina laiko, žiūrėk, savu laiku neįvertintą knygą atranda skaitytojai. Tuomet ir pati imu stebėtis – o, pasirodo, visai neblogai tada parašiau (juokiasi).
Išsaugoti gražius posakius, žodžius – argi tai nėra viena iš rašytojo užduočių? Gal net pati svarbiausia?
Džiaugiuosi parašiusi knygą „Bala nematė“, kurioje eilėraščiais „apžaidžiu“ apie dvidešimt lietuviškų patarlių. Šios knygos idėja kaip tik ir kilo vieną dieną kažkam garsiai ištarus „bala nematė“. Tuomet kaipmat įsijungė mano fantazija ir aš ėmiau galvoti: ko nematė? Kodėl? O jei dabar nematė, kažkada, vadinasi, matė? Ir t.t. ir t.t. Taip ir gimė ši knyga. Nors ji ir nebuvo labai pastebėta, tačiau man brangi, mat atsirado iš noro sugrąžinti į mūsų kalbą tai, kas pamažu pasimiršta. Išsaugoti gražius posakius, žodžius – argi tai nėra viena iš rašytojo užduočių? Gal net pati svarbiausia?
– Ką pati skaitote savo malonumui? Ar tai dažniau suaugusiems ar vaikams skirtos knygos?
– Kad ir kaip būtų keista, tačiau esu ne tik rašytoja, bet ir skaitytoja (juokiasi). Tiesa, su vaikų literatūra mano santykis gan atsargus, nes tai daro įtaką ir mano pačios rašymui. Tarkime, jei paimu labai gerą knygą, tai nejučia imu galvoti – ech, kaip gaila, aš tokios neparašysiu... Tuomet apima liūdesys ir nusivylimas. O jei į rankas pakliūva bloga knyga – vėl liūdesys, kad nieko gero mūsų literatūroje nėra. Žodžiu, vieni nervai... (juokiasi) Geriau tuomet atsitverti savo pačios gardelyje ir daryti tai, ką gali geriausiai.
Anksčiau labai nepatiko autobiografijos, bet parašiusi memuarus, man ir pačiai šis žanras tapo labai simpatiškas – tokia likimo ironija.
Na, o dėl kitų knygų, tai mėgstu pasinerti į detektyvų siužetus – tai padeda atitrūkti nuo savo kasdienybės ir savo pačios rašymų. Anksčiau labai nepatiko autobiografijos, bet parašiusi memuarus, man ir pačiai šis žanras tapo labai simpatiškas – tokia likimo ironija. Arba štai aktoriaus Davido Suchet „Puaro ir aš“ – labai įdomi knyga apie aktoriaus darbą, filmavimus, jo patirtis ir išgyvenimus. Skaičiau su didžiausiu pasimėgavimu.
Neseniai perskaičiau Carlo Gustavo Jungo knygą „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“ – irgi labai patiko. Taip pat ir Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Tomas Mūras“. Tad, kaip matote, skaitau – nemažai ir labai įvairias knygas. Net ir paprastesni romanai kartais sudomina ir leidžia pailsėti.
– O pati rašote kompiuteriu?
– Eilėraščius – ranka, o prozą, memuarus – kompiuteriu.
– Niekada gyvenime nesuabejojote pasirinkusi rašytojos kelią?
– Mano tėvai abejojo, o aš – ne. Juk, jei atvirai, nieko kito ir nemoku – tik eilėraštukais žaisti. Tad ir žaidžiu šitaip nuo mažų dienų...
