Matyti sunku. Pastaraisiais šio karo mėnesiais akys nebegali žiūrėti. Jos nenori žiūrėti. Smegenys atsisako tai, kas matoma, paversti gilesne prasme, nes visko tapo per daug. Kiekvieną dieną žūsta nekalti civiliai gyventojai. Mūsų šalies sūnūs ir dukterys atiduoda savo gyvybes už jos laisvę. Tikriausiai nėra nė vienos šeimos, kurios nebūtų palietęs karas. Visi ukrainiečiai, nesvarbu, kur būtume ir kur gyventume, kasdien jaučiame įtampą, ir ji neatslūgsta, ji tik didėja, nes visi esame čia kaip vienas. Ši vienybė gimsta dabartiniais baisiais laikais, kai kiekviena kovos diena yra neįtikėtinai svarbi.
Mes neturime kitos išeities, kaip tik Pergalę, dėl kurios mes visi gyvename. Šis įvykis, kad ir kada jis įvyktų, bus didžiausias įvykis kiekvieno iš mūsų gyvenime. Tai būtina suvokti. Tai istorinis momentas, kuriame mes gimėme, pašaukti įgyvendinti savo tikslą. Mūsų pergalė prieš Rusiją šiame kare nulems ir mūsų individualius gyvenimus, ir mūsų visų kartu, kaip politinės tautos, egzistavimą.
Mūsų pergalė prieš Rusiją šiame kare nulems ir mūsų individualius gyvenimus, ir mūsų visų kartu, kaip politinės tautos, egzistavimą.
Niekas nemanė, kad XXI a. pradžia Ukrainai bus tokia sunki. Galbūt todėl, tarkime, prieš dvidešimt metų mažai kas iš mūsų norėjo pripažinti tai, kas prasidėjo 2003 m. Tuzlos saloje, jau nekalbant apie 2014 m. vadinamąjį „Rusijos pavasarį“. Ukrainiečiai nebuvo vieningi vertindami tai, kaip reikėtų elgtis aneksijos akivaizdoje, kaip paaiškinti tai sau, kaip reaguoti. Užtenka prisiminti spekuliacijas ir įvairias gana elegantiškas teorijas apie šalies rytus, kuriose išsamiai ir pagrindžiant faktais buvo aiškinama, kodėl „rytiečiai“ nėra tikri ukrainiečiai ir kodėl šias teritorijas geriau atiduoti Rusijai. Juk, sakydavo kai kurie, jie kalba rusiškai, todėl patys kalti dėl to, kas jiems atsitiko. Net ir šiandien, po didelio masto invazijos, tokių pareiškimų tenka girdėti ar skaityti. Tačiau dabar ne laikas prisiminti šias spekuliacijas ir įžeidinėjimus. Čia ne apie juos kalba.
Karas tęsiasi, ir mes turime vienu metu saugoti savo gyvybes, savo šeimas ir savo šalį bei kelti savo kultūrą, kaip plūgas pakelia žemės sluoksnį, kad senasis suskiltų, sutrupėtų ir taptų derlingas; kad galėtume čia pasėti naujų sėklų. Dabar visi dirbame, kad išdygtų nauji daigai, o mūsų žemė ir tauta pražystų.
Mes įžengėme į šį lauką ir jį ariame. Mūsų veidus plauna prakaitas, o kartais akyse pasirodo ašaros ir kraujas. Sunku matyti, bet tai, ką matai, lieka su tavimi visam laikui. Būtent todėl reikia ne tik matyti, bet ir įdėmiai žiūrėti, suprasti ir įsiminti viską, kas vyksta.
Aiškumas, kuris bus būtinas vėlesniame gyvenime, gimsta iš supratimo. Akivaizdu, kad mūsų žmonės turi pagaliau pabusti iš slegiančio postsovietinio miego, kuriame nebuvo vietos aiškiam tikrovės matymui. Turime suprasti, kokią šalį ir kokius žmones esame įpratę vadinti broliškais.
Kaip suvokti siaubą, kurį ji atnešė į mūsų gyvenimą? Kas tie sutvėrimai, kurie savo „didžiąją kultūrą“ ant tankų atvežė iki pat Kyjivo?
Kas yra Rusija, ponios ir ponai? Kaip suvokti siaubą, kurį ji atnešė į mūsų gyvenimą? Kas tie sutvėrimai, kurie savo „didžiąją kultūrą“ ant tankų atvežė iki pat Kyjivo? Ar galima juos laikyti žmonėmis? Ką Kyjivas turėtų galvoti apie Maskvą, vadinamąjį vyresnįjį brolį, kuris iš tiesų per visus kaimynystės šimtmečius elgėsi kaip pamišusi jaunesnioji sesuo?
Klausimų daug ir jie labai skausmingi, tačiau eiti supratimo keliu taip pat svarbu, kaip ir eiti pergalės keliu.
Sudėtingiausia šioje situacijoje suprasti, kaip Rusija išvis įmanoma. Kokiais principais remiantis visatoje yra didžiulė erdvė, kurioje gyvena milijonai žmonių, norinčių žudyti, prievartauti ir naikinti savo kaimynus? Žmonių, kuriems ne tik kitokios kultūros, bet ir pačios gyvybės paslaptis yra nieko verta. Ir net jei kai kurie iš jų nesiruošia eiti ir griebtis ginklo, aistringai deleguoja tokią teisę savo tautiečiams, „saviems vaikinams“, „saviems berniukams“. Jie visokeriopai juos palaiko ir dėl jų sielvartauja. Ir tai visiškai suprantama, nes Rusijos valstybės politika, ypač vidaus politika, visiškai prarado net ir menkiausią atitikimą įstatymams. Už grotų atsidūrę nusikaltėliai dešimtimis tūkstančių verbuojami į ginkluotųjų pajėgų dalinius. Dešimtys tūkstančių piliečių mobilizuojami genocidui prieš ukrainiečius šventoje kiekvienam rusui Ukrainos teritorijoje. Vienaip ar kitaip visi šios šalies piliečiai tapo šio karo dalyviais. Ten nėra nekaltų žmonių.
Vienaip ar kitaip visi šios šalies piliečiai tapo šio karo dalyviais. Ten nėra nekaltų žmonių.
Ar įmanoma tai suprasti? Jie tokie patys kaip mes, bent jau išoriškai. Jų akys tokios pat. Ir jie kalba mums suprantama kalba. Be to, daugybė jų yra etniniai ukrainiečiai. Tarp šių milijonų maniakų yra nesuskaičiuojama daugybė mokslininkų, rašytojų, muzikantų, politologų ir žurnalistų; tarp jų galima rasti skulptorių, aktorių, fizikų ir matematikų, meno istorikų, filologų ir filosofų – bent jau taip jie patys save vadina. Jie esą studijavo kalbas, skaitė Platoną, Dantę, Dekartą ir Rilkę, ir niekas nuo jų neslėpė keturių evangelijų, jau nekalbant apie Konstituciją.
Didžiulė kultūrinė bendruomenė, kurios pagrindinis bruožas – nepagarba kitoms kultūroms, galutinis principinio požiūrio į save ir pasaulį praradimas, vertybinės mąstymo dimensijos, kaip tokios, sunaikinimas. Šie milijonai yra tikrieji vadinamosios „didžiosios rusų kultūros“ palikuonys ir atstovai.
Kas gi yra ta „didžioji rusų kultūra“? Kaip apskritai įmanoma ši kultūra, kurios pagrindinis rezultatas – nuolatiniai karai, totalus genocidas, ištisų tautų naikinimas ir ideologijos, oficialiai vadinamos rusicizmu, atsiradimas? Manau, kad labiau tiktų terminas „šizofašizmas“, nes jame glūdi neišvengiamas poreikis būti fašistu, bet kartu fašistu vadinti ir Kitą, taip įgyjant teisę skelbti galutinį nuosprendį Kitam ir galiausiai jį nužudyti. Savęs ir savo gentainių, kaip būtybių, turinčių teisę fiziškai sunaikinti Kitą, suvokimas yra išskirtinis šiuolaikinės „didžiosios rusų kultūros“ bruožas.
Savęs ir savo gentainių, kaip būtybių, turinčių teisę fiziškai sunaikinti Kitą, suvokimas yra išskirtinis šiuolaikinės „didžiosios rusų kultūros“ bruožas.
Akivaizdu, kad norint suprasti šį reiškinį, būtina trumpai pakalbėti apie tai, kas yra kultūra, kam ji reikalinga ir kokias funkcijas ji atlieka. Šis uždavinys neatrodo pernelyg sudėtingas, jei šiame kelyje nesukursime sau nereikalingų sunkumų. Kultūra yra ypatinga, dirbtinė, žmogaus sukurta aplinka, kurioje žmonių visuomenė gali formuotis ir perteikti save būtent kaip žmogiškąjį reiškinį, o konkretus individas gali įgyti asmenybės, sugebančios transcendencijos, t. y. peržengiančios savo fizinius, empiriškai nustatytus egzistencinius rėmus, bruožų. Būtent gebėjimas savo veiksmais peržengti fiziškumą yra pagrindinis žmogiškosios būtybės požymis.
Kai elgiuosi pagal savo sąžinę, veikiu remdamasis tuo, ko fiziškai nėra. Sąžinės nėra, kaip iš tikrųjų nėra ir Dievo – kaip objekto tarp objektų. Priešingai, sąžinė yra besąlygiškas mano egzistencijos faktas, ir, žinoma, Dievas taip pat egzistuoja, bet abu kaip galios, kurių veikimo negaliu nejausti savyje. Štai kaip veikia vertybėmis grindžiama erdvė, žmogiškoji erdvė kiekviename iš mūsų. Ir savo svarba mums ji pranoksta visus fizinės erdvės aspektus. Tai, kas vertinga, yra nematoma ir nesiremia empiriniais duomenimis. Empiriškumas mums besąlygiškai duotas jausmuose, bet iš tikrųjų jis yra kintantis, ir jame, kaip ir bet kokiuose faktuose, nėra prasmės, kaip kadaise sakė Aristotelis. Prasmė atsiranda tik tada, kai žmogus sugeba įvesti tvarką objektyvaus pasaulio chaose, remdamasis vertybėmis grindžiamu ir absoliučiai nematomų, neobjektyvių konstantų tinklu.
Ne paslaptis, kad žmogus yra dviejų prigimčių būtybė. Juk jei pažvelgsime į savo kūniškąją sudedamąją dalį, mes ne per daug nutolę nuo savo mažesniųjų brolių šioje planetoje. Žmogaus ir bet kurio ukrainietiško paršelio kraujo sudėtis praktiškai identiška. Mano norai išsigelbėti, išsimaitinti ir kaip nors tęsti giminės liniją ne taip jau labai skiriasi nuo varnėno, skraidančio virš Kyjievo miškų tarp Bučos ir Borodiankos, instinktų.
Tačiau turime ir grynai žmogišką prigimtį, kuri yra savaime vertinga ir neatitinka mūsų egzistencijos kūniškųjų konstantų. Šia prasme žmonės yra absoliučiai dirbtinės būtybės. Kiekvienam tenka nueiti ilgą gyvenimo kelią, remiantis kultūra ir žmonijos kultūrinėmis institucijomis, kad galiausiai gimtume iš naujo, kaip žmonės tarp kitų žmonių.
Iš tikrųjų visa, kas žmogiška, neturi pagrindo mūsų fiziologinėje ir psichologinėje struktūroje. Gerumas neatsiranda natūraliai. Ir moralinis veiksmas negali turėti empirinių priežasčių. Geras yra todėl, kad jis yra geras. Jis yra savęs paties priežastis. Tačiau paprastai jo įgyvendinimas pasaulyje reikalauja sunkaus darbo ir visų mūsų pastangų. Be to, norėdami elgtis pagal sąžinę, gėrį ir gailestingumą, dažnai turime prieštarauti savo empiriniams poreikiams ir savisaugos instinktui. Visada yra tam tikra rizika, visada yra vienatvė ir asmeninė atsakomybė už tai, kas vyksta pasaulyje, – atsakomybė, kuri yra savimonės ženklas, šviesos ženklas, nušviečiantis visus mano veiksmus, visus troškimus ir poelgius iš amžinybės ir grožio perspektyvos. O tai savo ruožtu yra dalykai, kuriuos iš naujo atrandame kultūroje ir savo sieloje, nes būtent sieloje kažkas atsiliepia į kultūros objektus.
Šia prasme bet kokia kultūra kaip savitas, dirbtinis kūrinys, taip pat visi kultūros objektai ir daiktai iš tiesų yra mechanizmai, padedantys atkurti tai, kas žmoguje yra žmogiška ir vertinga, tai, ko neįmanoma redukuoti į daiktų chaoso, kuriame visi esame priversti egzistuoti, kategorijas. Eidama per kultūros pasaulį, užmegzdama ryšį su literatūroje, muzikoje, dailėje užfiksuotu menu, judėdama per senovės graikų filosofiją ir romėnų teisę, būtybė, turinti dvi akis ir dvi kojas, įgyja gebėjimą orientuotis pasaulio reiškiniuose, kartu kurdama save kaip būtybę, išmanančią vertybinius egzistencijos pagrindus.
Bene vienintelis bendras šio žmonių konglomerato bruožas yra absoliutus vertybių erdvės ignoravimas.
Taigi kultūra, kaip dirbtinė aplinka, kartu yra žmonijos pastangų produktas ir jos žmogiškumo garantas, matrica, kurioje bręsta ir visuomenė, ir konkretus individas. Šių apmąstymų šviesoje ypatingai suvokiama vadinamoji rusų kultūra, pagimdžiusi dešimčių milijonų žmonių sąmoningą šizofašizmą. Bene vienintelis bendras šio žmonių konglomerato bruožas yra absoliutus vertybių ignoravimas. Laisvė, teisė, individualumas, pagarba Kitam, gebėjimas būti gailestingam ir geram šiems padarams yra komiški ir nereikšmingi dalykai. Net ir tarp geresnių šios tautos atstovų, ypač kalbant apie tai, ką Rusija daro Ukrainoje, galima nesunkiai pastebėti absoliutų narcisizmą, infantilumą, empatijos stoką ir pan. Nesugebėjimas nustatyti vertybinių koordinačių rusų kultūros atstovus paverčia sentimentaliais monstrais.
Pakanka prisiminti fotografo Sergejaus Ponomarevo projektą „RELOCATED“. Čulpan Chamatova laiko tėvų portretą ir pliušinį žaislą. Michailas Fišmanas demonstruoja teniso raketę. Ilja Krasilščikas rodo savo keptuvę. Ir taip toliau. Šis triukšmingas nostalgijos spektaklis suteikė galimybę žymių rusų emigrantų bangai parodyti brangiausius daiktus, kuriuos jie atsivežė iš Rusijos. S.Ponomarevas rašo:
„Jie viešai pasmerkė karą, ir jų balsai turi lemiamą reikšmę. Naujoji rusų tremtinių karta išsibarstė po visą Europą ir postsovietines respublikas.“
Čia matome būdingą postsovietinį mąstymą ir pasąmoningą trisdešimt metų nepriklausomomis esančių šalių nepripažinimą. Kalbant apie šį projektą labai tinka rašytojos ir menininkės Katios Margolis iniciatyva. Savo „Facebook“ puslapyje ji sukūrė diptikus, prie naujausios rusų emigrantų bangos nuotraukų pridėdama dokumentines fotografijas, kuriose įamžintos tikrosios vykstančio karo aukos: ukrainiečiai, žuvę ir gyvi; ukrainiečiai, kuriuos nužudė šiuolaikinė Rusijos kultūra, sentimentalių žudikų ir prievartautojų kultūra: kultūra žmonių, visiškai neatsakingų visų pirma prieš save, taip pat prieš savo tautą, kurioje jie gimė ir gyveno visą gyvenimą. Jūs esate rusai. Tai jūsų šalis. Tai jūs palaikėte šios valdžios įvaizdį ir jai dirbote. Jei neprisiimate atsakomybės už tai, kas vyksta, jūsų, kaip individo, paprasčiausiai nėra, nes pagrindinis individo bruožas – atsakomybė už viską, kas vyksta jūsų gyvenamoje erdvėje.
Viskas, kas susiję su projektu „RELOCATED“, yra keista: jo paprastumas, paviršutiniškumas ir demonstratyvumas. Atrodo, kad jis tapo lakmuso popierėliu, kuris labai aiškiai parodė, jog geriausiems šios kultūros atstovams trūksta sąžinės, meninio skonio ir paprasto žmogiškojo orumo, kad atsisakytų mėgautis savo išgalvotų kančių estetika tuo metu, kai miršta tūkstančiai ukrainiečių. Rusai žudo ir kartu vaizduoja save kaip aukas. Jie iš tiesų nesugeba matyti, kaip suvokiamos jų iš Rusijos atvežtos keptuvės ir privačios bibliotekos. Jų kančių estetiką pabrėžia puošnūs apartamentai, kuriuose visa tai nufotografuota. Gerieji rusai kenčia gražiai. Ukrainoje šiuo metu žudomi civiliai gyventojai, šimtai tūkstančių žmonių liko be namų ir be vilties grįžti namo. Tūkstančiai vaikų pagrobta ir šimtai nužudyta, gyvenimai sugriauti, nesuskaičiuojama daugybė išprievartautų ir mirtinai nukankintų, suluošintų, amžiams traumuotų. Dėl Rusijos okupantų apšaudymo buvo sugriauta ar apgadinta šimtai nacionalinės ir vietinės reikšmės Ukrainos kultūros paveldo objektų. Buvo sunaikinta arba apgadinta šimtai meno kūrinių, taip pat kultūros įstaigų, pavyzdžiui, religinių pastatų, bibliotekų, muziejų.
Rusai žudo ir kartu vaizduoja save kaip aukas.
Tai padarė jūsų tautiečiai, brangūs rusai. Ir jūs taip pat esate dėl to kalti. Jūs negalite būti nekalti. Nes tai yra jūsų šalis ir tai yra jūsų žmonės, kurie vykdo visus šiuos žiaurumus. Jūs tyliai sutikote, kad tokie baisumai taptų įmanomi, net jei galima daryti prielaidą, kad jūs patys aktyviai nedalyvavote formuojant šiuolaikinius imperinius naratyvus. Juk vadinamoji rusų inteligentija visada darė viską, kad drakono šypsena atrodytų patrauklesnė.
Man akivaizdu, kad rusų kultūra yra mirusi kultūra, kaip kad kalbama, pavyzdžiui, apie mirusias kalbas. Nėra gyvų jų tęsėjų. Milijonai rusų, kurie džiaugiasi ukrainiečių vaikų mirtimi, kurie lengvai atsiriboja nuo to, kas vyksta, ir kuriems svetima ne tik empatija, bet ir elementarus atsakomybės jausmas, yra gyvos būtybės tik išoriškai, t. y. biologine prasme. Tačiau visiškai įmanoma, kad iš tikrųjų jie niekada negimė kaip žmonės.
Dešimtys nuostabių rašytojų, muzikų, dailininkų ir kitų rusų nacionalinės dvasios genijų tiek ankstesniais, tiek dabartiniais laikotarpiais pasirodė nesugebantys sukurti mechanizmų, kurie atkurtų rusų humanizmą. Daugiausia, ką sugeba šios kultūros atstovai, yra pigi brutalaus ir ciniško sentimentalumo atmaina. Sentimentalumas paprastai yra nesudėtingas ir daug nereikalauja: jis pasižymi tuo, kad dėl jo nieko nereikia daryti. Sentimentalumas yra jausmas be veiksmo – gyvenimas, kuriame nėra sąžinės blyksnio ir atsakomybės už savo egzistenciją.
Daugiausia, ką sugeba šios kultūros atstovai, yra pigi brutalaus ir ciniško sentimentalumo atmaina.
Tačiau karo sąlygomis gražus dvasingumas gali įgauti tokias formas, kad šis pigus rusiškas sentimentalumas virsta karo nusikaltimais. Kaip tik šiandien perskaičiau „Facebook“ draugo įrašą apie tai, kad į Rusijos Federaciją deportuoti ukrainiečių vaikai buvo verčiami kasdien giedoti ne tik Rusijos valstybinį himną, bet ir garsiąją rusų dainą „Kaip puiku, kad mes visi čia šiandien esame“, kuri vėlyvuoju sovietmečiu buvo neoficialus dainų kūrėjų judėjimo himnas. Visi vaikai, kurie atsisakydavo dainuoti, būdavo kankinami.
Šiame fakte glūdi visa didžioji rusų kultūra: dainų autorių himnas, kurį dainuoja ašaroti ir kankinami ukrainiečių vaikai. Tai ir yra ši kultūra. Šioje dainoje ir veiksme Puškinas ir Gribojedovas, Tolstojus ir Aleksandras Blokas pagaliau apsikabino ir rado poilsį vienose nedalomose dvasinėse kapinėse. Iš tiesų kaip nuostabu, kad jie pagaliau susirinko šiose kapinėse. „Kaip puiku, kad mes visi esame čia“, kaip dainuojama dainoje. Pagaliau matome juos susirinkusius kartu, kai jų tikroji esmė atsiskleidžia ir tampa visiškai aiški. Galėtume pasidžiaugti, kad tai vyksta, jei kas nors dar turi tam energijos.
Didžioji rusų kultūra iš tikrųjų yra negyvas kadaise tikrai iškiliais buvusių meno kūrinių, kurie, kaip paaiškėjo, nesugebėjo paversti biologinių būtybių žmonėmis, rinkinys. Išoriškai šis reiškinys labai primena tai, ką esame įpratę vadinti kultūra, tačiau tai yra kažkas visiškai priešingo. Tai nekultūra, ir net ne ta prasme, kad ji yra klastotė, falsifikacija, bet ta prasme, kad tai yra ypatingas objektas, galintis atlikti savo funkcijas – ir tuomet jas maksimaliai atlieka – tik tada, kai tampa beveik visiškai identiškas kitų tautų kultūroms. Tiek, kad labai lengva būti apgautam ir pasiduoti šiai apgaulei bei jos įgyjamų formų rafinuotumui: išskėsti rankas pasitinkant ir tik paskutinę minutę prieš bombarduojant tavo sostinę pamatyti tamsą ir gyvuosius numirėlius, kurie žygiuoja tam, kad numalšintų savo žudymo troškulį, nes niekada neturėjo jokio kito tikro troškulio.
Esu įsitikinęs, kad šiuose literatūriniuose ir, tarkime, architektūriniuose ar muzikiniuose kūriniuose egzistuoja tam tikra struktūrinė kognityvinės ir etinės kokybės problema. Meno kūriniuose ji įgauna estetines formas. Šis estetinis nepilnavertiškumas, būdingas visai rusų kultūrai, pagrįstas būtent pažinimo ir etikos klaidomis.
Manau, kad vadinamosios imperinės sąmonės fenomenas yra tik išorinis aspektas. Mano vertinimu, daug svarbiau yra tai, kad geresnieji rusų kultūros atstovai nesupranta, jog individo laisvė neįmanoma visuomenėje, kurioje nėra laisvės, o laisva ir demokratinė visuomenė savo ruožtu neįmanoma visiškos individo nelaisvės sąlygomis. Paprastai rusų menininkai visada buvo pasirengę atiduoti savo asmeninę, pilietinę laisvę Rusijos valstybingumo Molochui. Nereikia čia analizuoti vieno ar kito rašytojo poetikos, tačiau išskirčiau gana blaivią Puškino mito analizę, kurią Michailas Epšteinas 2022 m. lapkritį parengė Laisvės radijui. Analizuodamas vidinės, slaptos laisvės ir išorinės laisvės, kurios poetas pasirengęs atsisakyti, antitezę, M. Epšteinas straipsnio pabaigoje kelia tokį klausimą:
„Kas yra šios iškaltos eilutės – laisvės gynimas ar formulė, kaip jos atsisakyti ir galiausiai atsisakyti savęs? Laisvės, kuri a priori apsiriboja „geriausia“ laisve ir pakerta pasitikėjimą laisvėmis, kurios vadinamos „blogiausiomis“ – visuomenės laisve ir pilietinėmis teisėmis... Skaudu suvokti, kad istorines šios savęs sugundymo pasekmes turėjo prisiimti ne tik poetai, bet ir jų tauta“.
Manau, kad būtent sąmoningas asmeninės, pilietinės laisvės atsisakymas neleido rusų nacionaliniam menui ir dvasiškumui, amžinam pusiau gimstančių socialinių, pilietinių struktūrų chaosui virsti kultūra. Sąmoningas laisvės atsisakymas visą šią meninę prabangą iš pradžių pavertė šiukšlių krūva, o paskui – tuo, kas vadinama „nekultūra“. Esu įsitikinęs, kad tai apmąstys ir apie tai rašys filosofai, menotyrininkai, kalbininkai, istorikai ir kiti išsilavinę žmonės. Manau, kad bus tikrai įdomu suvokti, kaip mūsų šiaurės kaimynams, pasižymintiems gražiu sielvartingumu ir sentimentalumu, pavyko tapti žmonėmis ne su pilietine, bet vergiška sąmone; kaip jiems pavyko atsisakyti į žmogų orientuoto požiūrio į pasaulį ir save jame. Vietoj pilietinio pasipriešinimo ginklų jie pasirinko keptuves; vietoj minčių – žaisliukų prikimštas galvas. Tai vėlyvojo sovietmečio estetika su savo amžinuoju infantilumu, gyvuliškos ir neatsakingos egzistencijos triumfas.
Tai vėlyvojo sovietmečio estetika su savo amžinuoju infantilumu, gyvuliškos ir neatsakingos egzistencijos triumfas.
Prakeiksmas krito ant jūsų galvų, ponios ir ponai. Su jūsų dainomis, jūsų kultūra ir jūsų sentimentalia meile bet kokiai valdžiai. Su jūsų cinizmu ir panieka Kitam. Nuo šio prakeikimo jums nėra kur pasislėpti.
Neįtikėtinai žiaurus karas, kurį Rusijos valstybė kartu su milijonais rusų kariauja prieš Ukrainą ir ukrainiečių tautą, visam pasauliui galutinai atskleidė ne šio pasaulio Rusijos tuštumą ir tamsą, sąmoningą visų pastangų virtimą juodesiu ir beprasmiškumu. Piotras Jakovlevičius Čadajevas, vienas iš nedaugelio tikrų rusų filosofų, kurį savo laiku Rusijos valdžia dėl jo kūrybos paskelbė bepročiu, savo filosofiniuose laiškuose rašo štai ką:
„Vieninteliai pasaulyje mes nieko nedavėme pasauliui, nieko nepaėmėme iš pasaulio, nesuteikėme nė vienos idėjos žmonijos idėjų fondui, neprisidėjome prie žmonijos dvasios pažangos ir iškreipėme visą mus pasiekusį progresyvumą. Nuo pat pirmosios mūsų socialinio egzistavimo akimirkos iš mūsų nieko nepateko į bendrą žmogaus labą; sterilioje mūsų tėvynės dirvoje neišdygo nė viena naudinga idėja; mes neatskleidėme jokios didžios tiesos; niekada nesivarginome patys ką nors sugalvoti, o iš viso to, ką sugalvojo kiti, perėmėme tik apgaulingą regimybę ir niekam nereikalingą prabangą“.
Nuo to laiko niekas nepasikeitė, galbūt išskyrus vieną vienintelę išimtį. Rusijai pagaliau pavyko padaryti išties neregėtą dalyką. Viso pasaulio akivaizdoje ji pasiryžo, tiesiogine to žodžio prasme, sulyginti su žeme vieną didžiausių Europos valstybių. Šimtai tūkstančių rusų atvyko į Ukrainą žudyti, prievartauti, naikinti ir vogti skalbimo mašinų bei tualetų. Tai galingiausia tikrosios rusų kultūros esmės apraiška. Rusams pavyko garbingai įgyvendinti savo tautos negyvybę, atskleisti jos visuomenės negimusią prigimtį. Ši nekultūra iš tiesų davė savęs vertų vaisių. Dar ilgai žmonija jo ragaus, net ir tada, kai iš pasaulinės scenos nusileis į tamsą ir užmarštį, kur jai ir vieta.
Šimtai tūkstančių rusų atvyko į Ukrainą žudyti, prievartauti, naikinti ir vogti skalbimo mašinų bei tualetų. Tai galingiausia tikrosios rusų kultūros esmės apraiška.
Galiausiai būtent čia ir slypi pagrindinis skirtumas tarp to, kaip rusas ir ukrainietis mato ir supranta tokios valstybės kaip Rusija egzistavimo problemą. Rusai, tiek „gerieji“, tiek „blogieji“, tiek vadinamieji imperialistai, tiek liberalai, neįžvelgia tolesnės pasaulio istorijos pažangos be šio valstybinio darinio. Tuo tarpu mes, ukrainiečiai, absoliučiai žinome, kas yra Rusija ir „didžioji rusų kultūra“, ir esame įsitikinę, kad jas turi pakeisti kažkas iš esmės naujo. Kad tai nebūtų tik miglota vietovė su pelkėmis ir upėmis, kuriose žvejoja taikus kinų naujakurys. Tegul atsiranda kokia nors valstybė ar keli nacionaliniai valstybiniai dariniai su savo konstitucijomis ir tvarka. Kaip ten bebūtų, tokia, kokia ji yra dabar, Rusija neturi teisės likti pasaulio žemėlapyje, nes Rusija reiškia karą ir žudynes, tamsą ir žlugimą. Nes „didžioji Rusijos kultūra“ yra išbandytas būdas parduoti savo sielą velniui – pasiduoti neatsakingam sentimentalumui, už kurio stovi empirinis chaosas, atsisakantis paklusti egzistencijos šviesai.
Volodymyras Rafeyenko yra ukrainiečių rašytojas, poetas, vertėjas, literatūros ir kino kritikas. Donecko universitete baigęs rusų filologijos ir kultūrologijos studijas, rašė ir publikavo rusų kalba. Prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainos rytuose, jis paliko Donecką ir persikėlė į miestelį netoli Kyjivo, kur parašė knygą „Mondegreen“, pirmąjį savo romaną ukrainiečių kalba. Jis buvo įtrauktas į Nacionalinės Taraso Ševčenkos premijos trumpąjį sąrašą. Be kitų įvertinimų, jis yra Volodymyro Korolenkos premijos laureatas už romaną „Trumpa atsisveikinimo knyga“ (1999 m.) ir Višegrado Rytų partnerystės literatūrinės premijos laureatas už romaną „Dienų ilgis“ (2017 m.).
„Karas yra... Ukrainiečių rašytojai apie tai, kaip išgyventi katastrofą“ esė projektą remia Kanados labdaros ir pelno nesiekianti organizacija „Ukrainian Jewish Encounter“.
