Kauno „Žalgirio“ arenoje prieš kelias savaites įvyko „Sutartis“ – baigiamasis Europos kultūros sostinės metų renginys. Ką miestui ir rajonui suteikė šis titulas? Kokius ženklus paliko?
V.Vitkienė Europos kultūros sostinės idėja gyvena jau dešimtmetį, nuo 2012 metų.
15min duotame interviu ji pasakoja apie tai, kas nebuvo matoma, ir prisipažįsta beveik pustrečių metų iš viso nebendravusi su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu, nepaisant to, kad projektas buvo finansiškai priklausomas ir nuo Kauno miesto savivaldybės.
„Dabar laukia, atrodytų, ne tokia įkvepianti, tačiau svarbi dalis – peržiūrėti, ką padarėme, įvertinti rezultatus skaičiais. Jie dideli. Kitais metais vyks duomenų analizė, išoriniai vertintojai vis dar vykdo gyventojų apklausas apie tai, ką jiems paliko Europos kultūros sostinės projektas, ką pakeitė.
Mes su partneriais dėliojame skaičius, rengiame metodologines ir ataskaitų knygas. Jose bus ir kauniečių, ir užsienio svečių atsiliepimai, citatos, prisiminimai. Savianalizė laukia visų kuratorių, mūsų partnerių. Bus teikiamos ir finansinės ataskaitos Vyriausybei, Kauno miesto ir rajono savivaldybėms, Europos Komisijai“, – kalbėjo V.Vitkienė.
Pasak V.Vitkienės, greta projektų ataskaitų, statistikos ir finansinių reikalų taip pat svarbu pasirūpinti, kad toliau vyktų festivaliai, kiti Kauno tradicijomis tapę renginiai: „Reikia aptarnauti sėkmę. Tai nauja mūsų sąvoka.
Projektas yra įvardijamas kaip labai sėkmingas, sklandus ir daug būsimų Europos kultūros sostinių nori iš jo mokytis, todėl ir atvyksta patys, ir kviečia mus. Kitais metais Kaune priimsime svečius iš būsimųjų Europos kultūros sostinių, patys vyksime į kitus Europos miestus.“
Europos kultūros sostinės metais ir pačiu piko metu „Kaunas 2022“ dirbo 104 žmonės, neskaičiuojant projekto partnerių kitose kultūros įstaigose. Pasak vadovės, Europos kultūros sostinės programą įgyvendino apie 500 žmonių.
„Gruodžio gale mūsų liks apie 40 – tiek peržengs kitų metų slenkstį. Mažėsim“, – sakė V.Vitkienė.
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate po didžiojo uždarymo renginio, jau visai besibaigiant metams?
– Praėjus porai savaičių po uždarymo jau galiu pasakyti, kad jaučiu labai didelį palengvėjimą. Savaitę prieš didįjį renginį jausmo, kad viskas baigiasi, nebuvo, galvoje – daug sumaišties. Atrodo, tarsi nesuprasčiau, kuriame taške esu.
Dabar, kai mus pasiekė pirmieji statistikos skaičiai, rezultatai, pasiekė žmonių reakcijos, atgarsiai – atėjo tam tikras gerasis iškvėpimas. Kelias nueitas, tarsi nučiuožta nuo kalno. Žinojimas, kad yra labai daug perspektyvų, dalykų, kurie išlieka, leidžia jaustis gerai.
– Kaip vertinate „Kaunas 2022“ rezultatą, kai jau aiškūs skaičiai? Skelbiama, kad nuo 2017 metų iki dabar kultūros sostinės renginiuose apsilankė daugiau nei du milijonai žiūrovų, įsitraukė beveik 146 tūkst. dalyvių, pristatyta beveik 3 tūkst. visuomenei prieinamų renginių, kuriuos kūrė 17 982 profesionalūs menininkai. Bet kas jums pačiai – be statistikos – yra „Kaunas 2022“ sėkmė?
– Visų intencija ir noras tęsti pradėtus darbus. Ne tik festivalius, renginius, bet ir laikytis krypčių, tendencijų dėl visko, kas Kaune ir Kauno rajone užgimė. Jei išliks bendruomeniškumas, įstaigų įsitinklinimas, Kauno kultūros įstaigų bendradarbiavimas, stabilūs ryšiai su užsienio partneriais – tada sakysiu, kad tai didžiausia sėkmė.
Sėkmė yra tai, kad Kaunas tapo patrauklus jaunimui tiek gyventi, tiek iš kitų miestų atvykti į čia vystančius renginius.
Visa tai yra pokyčiai, kuriuos – kaip trokštamus – mes įvardijome 2015–2017 metais. Pokyčiai įvyko, dauguma jų dar iki 2022 metų pradžios. Ir šiemet, sakyčiau, mes šventėme juos. Išaugusį bendruomeniškumą, kuris reiškiasi tiek „Fluxus Labas!“ kiemuose, tiek Kauno rajono „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte. Kulminacija – „Fluxus“ festivalis, kai žmonės atvažiuoja bendruomenėmis, keistai apsirengę kopia į Parodos kalną, lipa ant scenos ir taip perduoda savo žinutę. Sėkmė yra bendruomenių ir kultūros profesionalų įsitraukimas.
Tai, kad galimais pokyčiais patikėjo kultūros įstaigos, nors jos turėjo daug veiklos bei kūrybinių sumanymų ir iki tol. Tačiau patikėjo, kad verta kažką daryti kartu ir didesniame europiniame kontekste. Kartu su kultūros kolegomis išgyvenome daug mentalinių pokyčių. Man tai atrodo labai vertinga.
Sėkmė ir tai, kad Kaunas tapo žinomas Europoje.
– Kuo Kaunas yra išskirtinis lyginant su kitomis Europos kultūros sostinėmis? Miestai, šalys turi savo akcentus, savo tapatybę. Koks buvo ar yra Kaunas?
– Mes nuo pat pradžių į šį procesą žiūrėjome ne kaip į grožio konkursą, kuriame reikia pasirodyti pačiu gražiausiu ir geriausiu, bet pristatyti save per savo silpnybes.
Net paraiškos knygoje, kurią iki šiol, jau po 7 metų vis skaito naujai kandidatuojantys ir ją cituoja, kalbėjome savikritiškai, juokdamiesi iš savo silpnybių. Tačiau ne tik juokdamiesi, bet ir pasiūlydami, kaip galime keistis, kaip gali keistis miestas.
Mes nevengiame skaudžių temų. Daug ekspertų iš Europos Komisijos, Europos Parlamento kultūros komiteto pirmininkė Sabine Verheyen, komisarė Maryia Gabriel, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir kiti mums rašė ir susitikimuose sakė, kuo esame unikalūs, ką darome mes ir ko nedaro kiti.
Europos Komisijos specialioji koordinatorė antisemitizmo temai Katharina von Schnurbein, atvykusi į litvakų forumą, sakė negirdėjusi nė vienos Europos kultūros sostinės, kur būtų tokia išsami, nuosekli ir tikslinga žydų atminties programa, liečianti Holokaustą, skaudžias, bet aktualias šiandieninei visuomenei, problemas. Tokių temų kitos Europos kultūros sostinės nesprendžia.
Kai Kaune vyko modernizmui skirta konferencija, į ją atvykusi „Docomomo International“ vadovė Uta Pottgiesser akcentavo niekada negirdėjusi, kad Europos kultūros sostinėse būtų analizuojamos architektūros ir paveldo bendruomenės temos, kad jos būtų įtraukos į programą.
Už inovacijas, mokslinius tyrimus, kultūrą, švietimą ir jaunimo reikalus atsakinga Europos komisarė M.Gabriel atsiuntė padėką už žaibišką reakciją ir paramą Ukrainai, įtraukiant šią temą į jau vykstančią „Kaunas 2022“ programą ir pakvietė dalintis dalintis šia patirtimi su kitomis Europos kultūros sostinėmis.
Karas Ukrainoje prasidėjo vasarį, mūsų programa – sausį. Ji suformuota per penkerius metus ir užtvirtinta paraiškos knygoje, tačiau, nepaisant to, mes negalėjome nekalbėti apie Ukrainą, kai pas mus plūdo dešimtys tūkstančių ukrainiečių. Negalėjome neįsteigti ukrainiečių kultūros erdvės „CulturEUkraine“, negalėjome atsisakyti ir neįdėti papildomų pastangų bei surasti finansų, kad baigtume metus su šiuolaikinio Ukrainos meno paroda.
Šiomis patirtimis man teko dalintis Europoje vykstančiose konferencijose. Mums tai atrodo natūralu, bet žiūrint iš šono – unikalu, nes kiti nedaro.
Greta to, žinoma, reikėjo ir renginių visuomenei – vadinamųjų saldainiukų. Jie tokiose programose būtini.
Kauno mito trilogija – „Sukilimas“, „Santaka“ ir „Sutartis“ – buvo tam tikro žaidimo dalis. Auditorijų plėtros ekspertų teigimu, Kauno Mito programa, idėja ir jos įgyvendinimas yra unikalūs ir niekada nematyti. Galime pritraukti žmones ne tik tradiciniais būdais, įtraukti juos į žaidimą, į mito kūrimą ir tikėjimą tuo mitu.
Trys didieji renginiai Kaune ir Kauno rajone sutraukė daugiausiai žmonių – per tris savaitgalius juose apsilankė apie pusė milijono.
– Virginija, ar galėtumėte prisiminti pradžią – kada ir kaip pirmą kartą buvo įgarsinta, kad Kaunas sieks Europos kultūros sostinės titulo? Kiek žmonių šį projektą pradėjo, rašė programą, rengė paraišką?
– 2012 metais, kai aš vadovavau Kauno bienalei, buvau pakviesta į Briuselyje vykstančią „Kūrybiškos Europos“ konferenciją pristatyti sėkmingai mūsų įgyvendinto projekto. Tos pačios konferencijos viena iš temų buvo Europos kultūros sostinės, tad vienoje iš sesijų aš kalbėjau, kitoje – klausiausi.
Kaip tik 2012 metais paskelbtas naujas tinklelis – šalys, kuriuos nuo 2020 iki 2033 metų taps Europos kultūros sostinėmis. Titulai skiriami šaliai ir konkursai vyksta jau šalies viduje. Tada ir sužinojau, kad 2022 metais titulą turės Lietuva ir Liuksemburgas.
2009 metais Europos kultūros sostine buvo Vilnius. Šiame projekte aš niekaip nedalyvavau, nieko apie jį, be gandų ir skandalų, nežinojau. Bet iš Briuselio parsivežiau tikros informacijos, kokie yra šio projekto tikslai, reikalavimai Europos kultūros sostinėms. Jie, beje, kas 5–7 metus keičiasi.
Parsivežiau šią idėją ir grįžusi paprašiau tuometinio Kauno miesto savivaldybės kultūros skyriaus vedėjo Albino Vilčinsko padėti suorganizuoti kultūros sektoriaus susitikimą. Jis įvyko tais pačiais metais, o jame dalyvavo apie 40 žmonių. Visi vienbalsiai pritarė, kad Kaunas teiktų paraišką. Tikėjome, kad Kaunas gali priskelti iš nežinomybės, nes tai buvo metai, kai miestas buvo neįdomus, beveidis, o Europoje – nežinomas.
Konkursas prasidėjo 2015 metais. Paraišką pradėjome rengti dviese – aš ir „Kaunas 2022“ programos vadovė Ana Kočegarova-Maj.
Atminties temų integracijomis ir koncepcijos vystyme daug prisidėjo Daiva Price, iš architektūros srities – Vaidas Petrulis, iš dizaino – Jūratė Tutlytė, o Rytis Zemkauskas biurokratiniam dokumentui suteikė rašytojo šarmo. Visi sudėjome savo kompetencijas. Gediminas Skrandis Banaitis – taip pat vienas iš mohikanų, matęs projektą iš visų pusių – kaip savivaldybės kultūros skyriaus darbuotojas, kaip nepriklausomas menininkas, kaip „Kaunas 2022“ kuratorius ir prodiuseris.
Paraiška – tai 100 puslapių knyga. Ją rašėme metus, o tada, patekę į antrąjį Europos kultūros sostinės metų atrankos etapą ir gavę įvairių pastebėjimų iš komisijos, ją tobulinome. Tačiau antrame etape jau reikėjo, kad miestas turėtų parengęs kultūros strategiją, o jos nebuvo. Todėl patys ir sukūrėme. Pažvelgus atgal – reikėjo nueiti ilgą kelią.
Visi šie žmonės visus tuos metus buvo variklis. Titulo metais projektą suvaldyti padėjo komunikacijos skyriaus vadovas Mindaugas Reinikis ir administracijos vadovė Živilė Stankevičienė. Tai buvo turbūt dinozauro dydžio projektas, vienas iš didžiausių, įgyvendintų Lietuvoje. Taip pat – ir visi partneriai ir kolegos. Jie man – herojai.
– Spaudos konferencijoje buvo įvardyta suma, kiek nuo 2017 metų kainavo projektas – 26 milijonai eurų. Kaip, ruošdami programą, jūs skaičiavote biudžetą? Turbūt nebuvo aišku, kas ir kiek kainuos, o gal šie skaičiai kasmet kito, buvo tikslinami?
– Daug konsultavomės su kitomis Europos kultūros sostinėmis ir lyginome, kiek kainavo jos. Pigiausia man girdėta sostinė buvo Talinas su 11 milijonų eurų. Titulą jis turėjo 2011 metais, po ekonominės krizės. Daugiausiai išleido Stambulas – 110 milijonų eurų. Žinoma, tai yra tikrai didelis miestas.
Vilniaus projektas kainavo 29 milijonus eurų, bet, kiek žinau, Europos kultūros sostinės metai sutapo ir su Tūkstantmečio programa.
Mes supratome, kad negalime prašyti daugiau, nei Vilnius. Nors Ešo miestas, šiemet buvęs Europos kultūros sostine ir kuriame tik 30 tūkst. gyventojų, kultūrinę programą, be infrastruktūros investicijų, įgyvendino už 67 milijonus eurų. Tačiau mums reikėjo žiūrėti į realią mūsų ekonominio regiono situaciją. Todėl ir pasiūlėme tokį skaičių – 26 milijonus.
Taip pat teko subalansuoti, kiek prašyti iš miesto, kiek – iš rajono. Šią dalį mes paskirstėme pagal gyventojų skaičių. 12 milijonų skyrė Kauno miesto, kuriame gyvena apie 300 tūkst. gyventojų, savivaldybė – po 40 eurų žmogui per septynerius metus. Kauno rajono savivaldybės indėlis – 4 milijonai eurų, nes čia gyvena mažiau – apie 100 tūkst. – gyventojų.
Vyriausybė buvo pasakiusi, kad skirs iki 10 milijonų eurų bet kuriam laimėjusiam miestui. Tad tiek ir gavome – 10 milijonų. Apie 2,8 milijono – pinigais ar paslaugomis – sudarė rėmėjų lėšos.
Už tai – visiems ačiū.
Biudžetą Europos kultūros sostinės paskirsto skirtingai. Kai kurie miestai pasilieka 80 proc. biudžeto titulo metams. Mes nuo pat pradžių jį dėliojome kitaip, nes mūsų tikslas – išjudinti bendruomenes, padidinti kultūros vartotojų skaičių ir kad dar iki titulo metų įsitrauktų kuo daugiau žmonių. Labai didžiuojuosi, kad šį rezultatą pasiekėme. Vien parodų lankomumas išaugo 4–5 kartus.
Maždaug pusė biudžeto išlaidų buvo iki 2022-ųjų, titulo metais išleidome 14 milijonų. Svarbu tai, kad biudžetas yra dalinamas tarp 72 organizacijų. Tai mūsų partneriai – tiek įstaigų įgyvendino Europos kultūros sostinės programą.
Maždaug pusė biudžeto išlaidų buvo iki 2022-ųjų, titulo metais išleidome 14 milijonų.
Trys didieji metų renginiai kainavo beveik 5 milijonus eurų, į tai įėjo ir kelios dešimtys mažesnių didžiųjų renginių savaitgaliais vykusių veiklų.
Maždaug milijonas skirtas didžiosioms mūsų žvaigždėms – Marinai Abramovič, Yoko Ono, Williamui Kentridge'ui ir Robertui Wilsonui.
Nė vienam projektui nebuvo pertekliaus – visi dėl infliacijos ir išaugusių kaštų lėšas panaudojo labai skalsiai.
Suskaičiavome, kad per tuos metus pasiekėme du milijonus lankytojų, tai reiškia, po 13 eurų vienam žmogui per 7 metus. Per metus – apie du eurus. Net galvojame pasiūlyti savivaldybėms nusimatyti kas metus papildomai kultūrai – būtent papildomai – skirti po 2,5 euro žmogui. Mūsų pavyzdys rodo, kaip galima pasiekti didelių proveržių.
– Atidarymo renginyje „Sukilimas“, kuris vyko sausio mėnesį, jo vedėjas į sceną kvietė Kauno merą Visvaldą Matijošaitį. Galbūt netiksli, bet citata: „Tai yra pats laimingiausias šiandien žmogus, nes jo vadovaujamas miestas yra Europos kultūros sostinė“. Tačiau paskutinėje spaudos konferencijoje mero nebuvo. Jo dalyvavimas, atrodytų, būtų buvęs visai suprantamas – Europos kultūros metų uždarymas. Kodėl?
– Meras surengė savo priėmimą ir visiems padėkojo. Ir pasiruošimo metais, ir finaliniais metais nei savivaldybė, nei meras niekada nesikišo į programos turinį. Aišku, kiekvieną kartą reikėjo įrodinėti, kodėl kultūra kainuoja ir tą biudžetą nelengvai apsiginti.
Bet abi savivaldybės nenustojo projekto finansuoti jokiomis, net pandemijos, aplinkybėmis, kas yra išskirtinis dalykas Europos kultūros sostinių kontekste.
Kalbant apie nesusipratimus, lydinčius šį projektą visoje Europoje, jų yra. Europos kultūros sostines finansuoja vietos valdžia, kuri keičiasi dažniau, nei projekto terminas – jis vyksta mažiausiai septynerius metus. Per tą laiką gali įvykti dveji rinkimai.
Pasikeitus politinei valiai savivaldybėse gali būti iš naujo kvestionuojamas visas projektas – nuo pat pradžių, taip pat kas jam vadovauja ir kodėl, kodėl tokia, o ne kitokia programa ir panašiai. Šie projektai keblūs, jie patiria labai didelį nestabilumą dėl politinės intervencijos. Mes sugebėjome – abiejų pusių valia – išlaikyti tam tikrą atstumą nuo savivaldos, ypač programos kūrimo prasme. Todėl ir spaudos konferencijoje už programos rezultatus atsiskaitė pati organizacija.
– Prasidėjus karui Ukrainoje ir V.Matijošaičio verslams nepasitraukus iš Rusijos viešoje erdvėje teko matyti ir pašaipas – mero, miesto, kuris kalba apie europietiškas vertybes, yra Europos kultūros sostinė, verslas nesitraukia iš Rusijos. Tai, švelniai tariant, dviprasmiška.
– Kaip kauniečiai labai skaudžiai išgyvenome šią kontroversiją. Tai yra politinė šio mero atsakomybė, jo pozicija. Vis dėl to, jei jis turi interesų, turi neatsietinų ryšių Rusijoje, tai nėra suderinama su politika Lietuvoje, kuri aiškiai įvardijusi Rusiją kaip agresorę. Visus šiuos metus tikėjausi sąžiningos mero pozicijos kauniečių atžvilgiu, tai yra kad jis nekandidatuos trečiai kadencijai.
Miestą, kuris turi didžiulį šansą, yra vertinamas Europoje už demokratijos sklaidą būtent Europos kultūros sostinės programos dėka, tokia situacija tempia atgal.
Visus šiuos metus tikėjausi sąžiningos mero pozicijos kauniečių atžvilgiu, tai yra kad jis nekandidatuos trečiai kadencijai.
– Kokie apskritai buvo „Kaunas 2022“ santykiai su savivaldybe, V.Matijošaičiu?
– Mes bendraujame su savivaldybėmis administracijų lygmenyje. Su V.Matijošaičiu nebendraujame gal pustrečių metų – jokiuose formatuose. Kartais susitinkame renginiuose, kur vienas kitam padėkojame. Mes – už tai, kad savivaldybė stabiliai finansavo projektą, o jis turbūt turi už ką dėkoti miesto vėliavnešiams, kurie sukūrė miestui labai didelę pridėtinę vertę. Bet darbiniu lygmeniu mes bendraujame tik per savivaldybės kultūros skyrių. Neturim darbinių ryšių.
Anksčiau, tiesa, būdavo reguliarūs darbiniai susitikimai. Bet kai pamatėme, kad jie kelia tam tikrų įtampų, tai negadiname vienas kitam nervų.
– Ar buvo kada nors jums pačiai kilęs noras viską baigti ir uždaryti duris?
– Niekada. Aš tai laikiau savo pareiga – pabaigti tai, ką pradėjau. Bet ne vieną kartą esu iškomunikavus tiems, kas mane samdo, tai yra abiem savivaldybėms, kad aš šios vietos nesilaikau. Nes tam tikrų pasiūlymų pagalvoti apie kitą, ne direktorės, poziciją organizacijoje, ir ne vieną kartą, buvo.
– Iš kurios savivaldybės, kas tą siūlė?
– Nesvarbu. Tada pasiūliau surasti atitinkamos kvalifikacijos žmogų, kuris mane pakeistų, jei jie mato, kad tai pagerins komunikaciją su savivaldybe ar apskritai šį projektą. Bet tokių pokyčių neprireikė. Vienu metu, pamenu, jau turėjau planą, ką veiksiu, jei mane atleis. Konfliktinių situacijų buvo.
– „Kaunas 2022“ projektas apsiėjo be skandalų, tačiau vienas – gal ir nelabai didelis – buvo. „Kaunas 2022“ organizavo renginį, kurio metu turėjo vykti LGBT diskusija, tačiau iš karto leidimo jai savivaldybė nedavė. Tuo metu taip pat viešoje erdvėje būta priekaištų, kad „Kaunas 2022“ dėl to aiškiai neiškomunikavo savo pozicijos. Kas vis tik tada nutiko?
– Taip, buvo nelabai aiškiai iškomunikuota. Mes visą laiką bandėme išlaikyti skirtį ir paaiškinti, kad mūsų organizacija nėra Kauno miesto savivaldybė, nes daugybė žmonių daug metų tapatino ir galvojo, kad projekto vykdytojas yra savivaldybė.
Kai savivaldybė nesuteikė leidimo šiai diskusijai, kuri buvo mūsų programos dalis, buvo suinterpretuota, kad „Kaunas 2022“ palaiko tą pačią poziciją. Mums buvo šokas, kad mes buvome sutapatinti su šiuo draudimu. Spontaniškai iškomunikavome šitą atskyrimą, bet reikėjo pabrėžti mūsų nuolatinį palaikymą LGBT bendruomenei. Tą padarėme nedelsiant.
Diskusija įvyko ir viskas buvo gerai. Mūsų programoje nuo pat pradžių dalyvauja LGBT bendruomenės žmonės. Ne tik įgyvendinant, bet ir kuriant ją.
– Į Lietuvą Europos kultūros sostinės metais buvo atvykę pasaulyje žinomi menininkai – M.Abramovič, W.Kentridge'as. Kokių prisiminimų likę galbūt iš to, ko visuomenė nežino?
– Atminty likęs M.Abramovič paskaitos organizavimas. Jos paskaita „Žalgirio“ arenoje vėlavo – turėjo prasidėti 18 valandą, o prasidėjo apie 19 val. Tikrosios priežasties mes, man atrodo, dar nesakėme.
Viena priežastis ta, kad užtruko laiko, kol žmonės suėjo į areną, tačiau kita – Marina buvo susijaudinusi dėl žmonių skaičiaus ir iki pat paskutinės minutės jai buvo sunku patikėti, kad arenoje bus apie 6000 žmonių.
M.Abramovič gyveno Laisvės alėjoje esančiame viešbutyje, dairėsi per langus ir sakė: čia negyvena tiek žmonių, tai kaip jų tiek ateis? Visas tris dienas iki paskaitos ji jaudinosi, manė, kad čia netikri skaičiai.
Kai pamatė, kad renkasi tūkstančiai žmonių, jai reikėjo atsikvėpti prieš išeinant į sceną. Situacija buvo tokia, kad Marinai prireikė medikų pagalbos ir šiek tiek laiko susikaupti. Buvo neramu matant, kad menininkei matuoja kraujo spaudimą, o arena – pilna žmonių.
– Dar vienas menininkas – W.Kentridge'as. Pati tikėjote, kad jį pavyks prisikviesit į Lietuvą?
– Žinoma, kad tikėjau, jis nuo pat pradžių buvo didysis tikslas. Derybas su menininku pradėjau dar tada, kai buvo rašoma paraiška, bet negavau patvirtinimo, kad dalyvaus.
Iš pradžių Kentridge'as nesutiko, o formali priežastis – kad dar labai toli. Pasiūlė kalbėtis, jei laimėsime paraišką. Kai laimėjome, 2017 metais vėl jam parašiau. Paklausiau, kada jis bus Europoje, kad galėtume susitikti ir gyvai pasikalbėti. Susiorganizavome susitikimą tų pačių metų vasarą Londone. Nuskridau, o tada jis susitikimą atšaukė.
Tačiau pamačiau nuostabią jo parodą ir spektaklį. Grįžau atgal toliau ieškojau galimybės susitikti. Susitikome 2019 metais Bazelyje, Šveicarijoje, kur vyko jo paroda. Tada ir išgirdau menininko „taip“. Jis sutiko po ilgų diskusijų ir kalbėjimosi, išgirdęs, kaip mes Kaune diskutuojame apie Kauno istoriją, kaip kalbame apie žydų praradimą ir ką mes norime jo paroda pasakyti čia, Kaune.
Įtikinau menininką, kad kviečiu prisidėti prie jau vykstančių atminties žadinimo procesų. Tiesa, pradžioje sutikdamas pristatyti parodą Kaune, W.Kentridge'as pasakė, kad naujo kūrinio sukurti nespės.
Derybos vyko toliau, man teko apsilankyti Johanesburge jo namuose ir studijose. Menininkas pakeitė nuomonę ir užsidegė sukurti specialų kūrinį pamatęs erdvę, kurią jam siūlome – auditoriją Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejuje. Tai ne parodų salė, o amfiteatrinė erdvė su pakyla kalbėtojui, vieta, kur įprastai vienas kalba, o kiti klausosi. Kentridge'as konceptualiai dekonstravo šią erdvę. Kai žmonės įeina į auditoriją – visas kūrinys jiems kalba, o jie klausosi. Tarsi sukurta atvirkštinė zona, įstabus ir estetiškai prikaustantis kūrinys, skirtas Lietuvos žydų atminimui.
– Vienas dalykas – sutarti dėl parodų, kitas – techniškai tai įgyvendinti. Kaip buvo į Kauną atgabenta Yoko Ono instaliacija „Ex it“, kurioje – šimtas karstų?
– Kaune Yoko Ono paroda „Laisvės pažinimo sodas“ pristatyta dviejose vietose – instaliacija „Ex It“ Lietuvos banko rūmuose beveik visus metus, o rudenį visa likusi parodos dalis Kauno paveikslų galerijoje.
Yoko Ono parodą kuravo Šiuolaikinio meno centras, viena labiausiai patyrusių šiuolaikinio meno organizacijų Lietuvoje. Didžioji dalis kūrinių buvo pergabenta iš Portugalijos muziejaus. Parodos buvo atgabentos dviem vilkikais, vienas iš jų – pilnas, kaip jūs sakot, karstų.
Įdomi „Ex It“ Lietuvoje istorija. Ji nebūtų tilpusi Paveikslų galerijoje arba reikėjo rodyti tik ją vieną, o norėjome, kad būtų abi. Todėl teko ieškoti kitos vietos. Dar 2018 metų Lietuvos banko valdyba buvo prašiusi į „Kaunas 2022“ programą įtraukti ir juos – atrasti kokį nors akcentą įstabiame Lietuvos Banko pastate.
Tada, kai ieškojome vietos instaliacijai, tai ir prisiminiau. Tačiau banko komunikacijos specialistai pasibaisėjo tuo, ką mes jiems siūlome. Jie vertino paprastai: mes jiems siūlome karstus.
Bet, sakiau jiems, mes siūlome ne karstus, o legendinę menininkę Yoko Ono, Johno Lenono žmoną ir jūs neatsiginsite dėmesio. Tai bus viena įdomiausių metų parodų, išfotografuota ir išfilmuota.
Be to, medžiams, augantiems iš karstų, reikia natūralios šviesos, kuri banke yra. Tačiau jie manimi nepatikėjo nei iš pirmo, nei iš antro, nei iš trečio karto. Galiausiai parodą suderinome per valdybos narius.
– Atrodo, kad toli gražu ne visi suprato Yoko Ono instaliaciją. Žmonės dalijosi karstų nuotraukomis ir klausė: ar čia menas?
– Ji sulaukė visokiausių reakcijų, bet įvairios reakcijos yra gerai. Žinoma, juk nežinojome, kad bus karas, žus žmonės. Ši instaliacija tapo labai aštri dėl karo.
Skaičiai kalba už save. Šią parodą aplankė 45 tūkst. lankytojų, tai viena iš didžiausius rekordus pasiekusių parodų.
– O kas yra menas, Virginija? Jums pačiai?
– Menas yra įdomus ir įgauna prasmę tada, kai jis kelia klausimus, kurie verčia susimąstyti apie savo žmogiškumą. Labai svarbu, kad menas keltų nepatogius klausimus, kad būtų aštrus, kad keltų klausimus apie žmogaus vertę. Kad žiūrovas turėtų priežastį pamąstyti, ar jis yra pakankamai žmogus, ar jis vertina kitą žmogų taip pat, kaip save, ar saugo kito teisę būti savimi. Tokie meno kūriniai yra įdomiausi.
– Spaudos konferencijoje kultūros ministras Simonas Kairys sakė, kad šis projektas visų pirma yra apie orumą. O apie ką jis jums pačiai, jei tektų apibrėžti „Kaunas 2022“ keliais sakiniais?
– Apie asmeninį dalyvavimą. Apie jausmą, kad tai darome kartu ir ne patys sau, o vieni kitiems.
– Pasibaigus „Kaunas 2022“ jūsų laukia kita veikla – esate paskirta Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje komisare. Ko pati tikitės iš šio projekto, koks jis bus?
– Prancūzijoje įvairių šalių kultūros sezonai vyksta jau tris dešimtis metų, panašiai kaip ir Europos kultūros sostinės.
Tai, visų pirma, yra diplomatiniu lygiu sutartas projektas, per kurį šalys geriau pažįsta viena kita. O kaip geriau pažinti, jei ne per meną, kultūrinius renginius, projektus? Kol vyksta renginiai, atsiranda daug naujų galimybių, naujų ryšių, inovatyvių sprendimų, bendrų temų tiek politiniu, tiek ekonominiu lygmeniu. Bet, aišku, kultūra yra svarbiausia.
Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje vyks 2024 metų rugsėjį, spalį, lapkritį ir gruodžio pradžioje, o jo metu ketiname pristatyti apie 100 įvairiausių kultūros renginių – koncertų, parodų, spektaklių, diskusijų, knygų ir panašiai.
Artimiausiu metu Lietuvos kultūros sektoriui bus pristatytos pagrindinės temos ir dalyvavimo gairės, bus kviečiama teikti pirmines idėjas, iš kurių formuosime meninę programą.
Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje yra unikali galimybė pasakyti apie save tai, kaip norime jog mus pažintų prancūzai ir europiečiai, išryškinti mūsų šalis vienijančias aktualijas, aktualizuoti europietiškas vertybes. Bet ne mažiau svarbu yra užmegzti tvarius ilgalaikius ryšius su kultūros įstaigomis Prancūzijoje. Šis projektas yra apie ateitį kartu.
