Ta proga muziejuje rengiama tarptautinė konferencija, joje pranešimus skaitys mokslininkai iš Kazachstano, Ukrainos, Lietuvos, prisiminimais dalysis sukilimo dalyvis Henrikas Jatautis.
Anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešimo, Kazachstano stepėse, viename iš ypatingųjų gulago (Sovietų Sąjungos priverčiamųjų darbų stovyklų sistemos) lagerių Nr. 4, Steplage, 1954 metais kalinta per 20 tūkst. politinių kalinių iš visos Sovietų Sąjungos. Daugumą – apie 9 tūkst. – kalinių sudarė ukrainiečiai ir lietuviai. Pastarųjų kalėjo apie 3 tūkstančius.
Jie kalinti labai griežtomis ir alinančiomis sąlygomis, statė Džezkazgano miestą, dirbo sunkius kalnakasybos darbus vario rūdos kasyklose, plytinėse.
Sukilimas prasidėjo 1954 metų gegužės 16 dieną, kai į Steplago Kengyro lagerio punktą atvežti kriminaliniai kaliniai išgriovė tvorą, skyrusią lagerio punktus, ir ėmė veržtis į moterų zoną. Paskui juos ginti moterų puolė politiniai kaliniai.
Sargybiniai pradėjo šaudyti į moterų zoną besiveržiančius kalinius, žuvo 18 kalinių, sužeista 70. Žuvo du lietuviai – Povilas Seikalis ir Kazimieras Šiugždinis.
Protestuodami prieš tokį elgesį kaliniai atsisakė išeiti į darbą ir pareikalavo komisijos iš Maskvos ištirti šaunamojo ginklo prieš kalinius panaudojimo atvejį.
Sukilimo komitetas pareikalavo panaikinti ypatingąjį lagerio režimą, ištirti neteisėtus šaunamojo ginklo panaudojimo prieš kalinius atvejus, sumažinti bausmę kaliniams, nuteistiesiems 25 metus lagerio, paleisti iš tremties jų šeimas, sutrumpinti darbo dieną iki 8 val., už darbą mokėti tokį patį atlyginimą kaip ir laisvai samdomiems darbuotojams, peržiūrėti užskaitų sistemą, apriboti lagerio administracijos galimybes skirti drausmines nuobaudas.
Iš Maskvos atvykusi komisija sutiko panaikinti ypatingąjį režimą, peržiūrėti užskaitų sistemą, sutrumpinti darbo dieną. Kalinių tai netenkino. Sukilimo komitetas organizavo lagerio valdymą ir pasiruošimą galimam puolimui, pradėti gaminti ginklai, sukonstruotas radijo mazgas, pasigamintas elektros generatorius.
42 dienas Kengyro kaliniai turėjo savivaldą, į lagerio teritoriją neįleido administracijos atstovų.
Solidarizuodamiesi su jais, birželio mėnesį streiką paskelbė kitas Steplago lagerio punktas – Džezkazgan-Rudnikas.
1954 metų naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją į Kengyro lagerio zoną įvažiavo penki tankai T-34, trys gaisrinės mašinos, įvesta 1600 karių, 98 tarnybiniai šunys. Sukilimas buvo numalšintas.
Oficialiais duomenimis, tuomet žuvo 37 kaliniai, vėliau dar devyni mirė nuo sužeidimų, sužeisti 106 žmonės. Žuvo lietuviai Balys Leipus, Stasys Daraškevičius, Kazys Rindeika, Vytautas Markevičius. Po tanko vikšrais papuolė Vlada Miliūtė, ją išgelbėjo lagerio daktarai.
Sukilimo komiteto nariai buvo areštuoti ir teisiami.
Anot istorikų, šis sukilimas sudrebino gulago sistemą iš pamatų. Po sukilimo panaikinti ypatingieji lageriai, sušvelnintas kalinimo režimas, pagerintos darbo ir kalinimo sąlygos. Taip pat imta peržiūrėti politinių kalinių bylas.
1956 metais pradėta masiškai paleisti politinius kalinius iš lagerio.
