Miglė save vadina rumšiškiete, gimusia Kaune. Baigusi kultūrų studijas ji liko dirbti Kaune, pirmiausiai – universitete, maždaug prieš dvejus metus prisijungė prie „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ komandos.
Nors Miglės kelias link Jono Aisčio ir susidomėjimas juo prasidėjo praėjusią vasarą, tačiau pačios moters gyvenime ženklų, susijusių su šia asmenybe, buvo ir daugiau.
Sąlyga – surinkti 1000 „patiktukų“ feisbuke
Maždaug prieš metus M.Marcinkevičiūtė-Ludavičė sulaukė skambučio iš Rumšiškių kultūros centro ir Jono Aisčio ekspozicijos direktorės Gražinos Kazanavičienės.
„Su ja buvau bendravusi seniau, kai Rumšiškių, kur ir gyvenu, kultūros centre atlikau praktiką. O dabar direktorė mane pakvietė prisijungti prie J.Aisčio klubo „Katarsis“. Kai susitikome, direktorė pasiūlė imti vadovauti J.Aisčio klubui: įnešti į jį naujų, jaunatviškų vėjų, idėjų“, – sakė Miglė.
Apie pasiūlymą M.Marcinkevičiūtė-Ludavičė galvojo tarsi apie verslo planą: ką galėtų sugalvoti, ar galėtų tai įgyvendinti, kiek jai tai kainuotų, pagaliau – ar pasiteisintų?
„Viską dėliojau kaip verslo planą, kuris, žinau, jog tikrai pavyks, tačiau iki tol, kol pavyks, reikės praeiti labai daug, įrodant, kad jaunas žmogus ne tik turi idėjų, bet ir gali jas realizuoti. O jei kas nepavyks, prisiimti atsakomybę“, – sakė M.Marcinkevičiūtė-Ludavičė.
Pernai rudenį jai pavyko susitikti su visais klubo nariais. Mergina pateikė savo planą: ką galima padaryti dabar, kas gali būti ateityje: „Jeigu prie to ateityje dirbs ne vienas žmogus, jei turėsime rėmėjų, tai gali virsti į didelį projektą.
Nuo „Facebook“ puslapio, Jono Aisčio logotipu pažymėtų natūralių medžiagų maišelių, ištapytų ranka pagal Jono Aisčio eilėraščius, atvirlaiškių su gimtaisiais kraštais iki „Katarsio“ bardų vakarų, muzikinių dienų, o gal net spektaklių pagal Jono Aisčio eiles ar esė.
Bet visas savo idėjas pateikiau su viena sąlyga – sukursiu feisbuke puslapį, kiek turėsiu laisvo laiko, kiek leis mano pagrindinis darbas – kelsiu informaciją, eilėraščius, laiškus. Jei surinksiu 1000 paspaudimų „patinka“ per metus, puslapis „įsivažiuos“, tuomet ir perimsiu vadovės poziciją. Dabar stebiu ne tik skaičių, tačiau ir bandau suprasti, ko žmonės nori. Ar tik „duonos ir žaidimų“, ar rimtos kultūros.“
Miglė sako laukianti ir bendraminčių, kurie norėtų prisidėti prie J.Aisčio kūrybos ir asmenybės populiarinimo, nes J.Aistis žinomas ne tik Lietuvoje, tačiau ir Prancūzijoje bei JAV.
„Mano gyvenime J.Aistis yra nuo vaikystės“
Miglė gyvena Rumšiškėse. Nedideliame miestelyje netoli Kauno, kuris garsus ne tik tuo, kad čia įsikūręs Lietuvos liaudies buities muziejus. Kartu tai – ir J.Aisčio gimtosios vietos.
1904-aisiais metais J.Aistis gimė Kampiškėse, netoli Rumšiškių. Čia ir mokėsi.
1936 metais poetui buvo paskirta Švietimo ministerijos stipendija, o netrukus po to jis išvyko studijuoti į Prancūziją prancūzų kalbos ir literatūros. Po studijų persikėlė gyventi į JAV, dirbo Marianapolio kolegijoje, dėstė lietuvių, prancūzų ir ispanų kalbas. Nuo 1952-ųjų dirbo Niujorke Laisvosios Europos komitete, rengė okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas. Nuo 1958-ųjų dirbo JAV Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Čia 1973 metais ir mirė. 2000 metų birželio mėnesį poetas perlaidotas Rumšiškių kapinėse.
„Mano gyvenime J.Aistis yra nuo vaikystės. Bet tai ne giminystės ir ne gentystės ryšiai. Kai 2000 metais vyko jo palaikų perlaidojimas, visos Rumšiškės susirinko. Atsivedė močiutė ir mane.
Prisimenu, kad šiek tiek pykau, nes aš, mažas vaikas, dar neinantis į mokyklą, mieliau dūkčiau lauke ar žiūrėčiau filmukus, o mane į laidotuves tempiasi“, – prisiminė Miglė.
Gerokai vėliau, po 17 metų, M.Marcinkevičiūtę-Ludavičę likimas suvedė su šeima, kurios tikras giminaitis buvo Jonas Aistis, prosenelės brolis.
„Nors keliai su ta šeima išsiskyrė, bet Jonas Aistis turėjo kitų planų. Sutikus savo gyvenimo vyrą ir mums išsikalbėjus, supratau, kad Jonas Aistis manęs nepalieka. Pasirodo, mano vyro močiutės pamotė buvo Jono Aisčio sesuo. Mintyse sau juokiuosi, jog Jonas Aistis turi planą, skirtą man ir vis bando jį realizuoti“, – kalbėjo Miglė.
Nori pristatyti giminės medį
Kalbėdama apie savo sprendimą imtis iniciatyvos, jog J.Aisčio kūryba ir vardas nebūtų pamiršti ir rastų vietą literatūriniame Lietuvos lauke, Miglė sako, jog tai buvo tarsi asmeninis iššūkis: „Ar rasiu savyje idėjų, kaip šį kūrėją vėl iškelti į viešumą? Esu baigusi kultūrų studijas, su literatūra per daug nieko bendro neturiu ir nepasisvaidysiu prašmatniomis frazėmis ar žodžiais apie jo kūrybą, tačiau besidomint asmenybe išsilavinimo kryptis neturi didelės reikšmės. Be to, panašu, kad Jonas Aistis mane pasirinko, o ne aš jį.“
Pasak Miglės, ji norinti pasiekti, jog Rumšiškės būtų žinomos ne tik dėl Lietuvos liaudies buities muziejaus, tačiau ir dėl kitų, ne ką mažiau žymių žmonių ar vietų.
Pradėjusi giliau domėtis šio poeto kūryba, kaip sako pati, sudarinėdama planą, kokį puodą galima nužiesti iš šio molio, Miglė pajutusi, jog jo eilėraščiai neblogai skambėtų kaip dainos.
„Jie yra gana melodingi ir tai būtų vienas iš tų kabliukų, kuris užkabintų ir įtrauktų. „Lopšinė“ , „Peizažas“ ar kita poezija turi savą skambesį ir gali būti perteiktos natų kalba.
Be to, kiek save prisimenu, Aisčio giminė man visad buvo labai paini, tad nemažas noras yra išnarplioti visą šią susipynusią virvę ir pristatyti viešai Jono Aisčio giminės medį. O gal tada ir save atrasiu ne tik kaip marčią, o tikrąją giminaitę?“ – šyptelėjo pašnekovė.
Per asmenybes ir jų kūrybą galime pažvelgti į save
Miglė pasakoja, kad giliau domėtis J.Aisčiu pradėjo tada, kai buvo pakviesta pirmą kartą vesti jo 111-ųjų gimimo metinių renginį bažnyčioje bei 2015 metais jam skirtą atminimo renginį laive, Kauno mariose.
Paprašyta pasidalinti mintimis, kas ją pačią žavi poeto asmenybėje, Miglė sako atkreipusi dėmesį, kad gavęs stipendiją ir žinodamas, kad daugiau gali nebegrįžti į Lietuvą, jis vis tiek išvyko tęsti to, ką pradėjo ir ties tuo dirbo.
„Panašu, jog jam buvo svarbi gauta stipendija ir savęs atradimas, siekimas. Berniukas iš mažo kaimelio tarpukariu sugebėjo ne tik užaugti ir tapti vyru, tačiau ir pasiekti tai, kas kitiems buvo sunku.
Jonas Aistis kaip kūrėjas ir jo kūryba man įdomūs tuo, jog nepanašu, kad kūryboje būta dirbtinumo. Galbūt tai galima įvardinti ką matau, tą perteikiu su meniškumo prieskoniu? Tačiau jis tą darė visiems suprantama kalba ir artimomis temomis: Tėvynės, ilgesys, gamta, malda.
Apie jo gyvenimą kol kas dar sunku kalbėti plačiau. Dar galvojant, ar tikrai užsiimsiu tuo, buvau susitikusi su rašytoja Sandra Bernotaite ir ji atskleidė nemažai įdomių detalių. Reikės viską išsigryninti, susisteminti ir pateikti feisbuke.
Bet viena detalė iš pokalbio sukasi ir dabar. Jis mėgdavo laiškus pasirašinėti gana šiltai ir ne tik namiškiams. Dabar mums gal būtų keista gauti šiltai pasirašytą laišką iš savo direktoriaus ar darbuotojo, bet tai J.Aisčiui buvo nė motais. „Bučiuoju į ūsą“ ar „Tavo Jonas“ – šilta, skambu ir nuteikia pozityviai, ko dabartinėje visuomenėje kartais trūksta. Mes apsikabiname, tačiau ar tai yra šilčiau, nei taip pasirašytas laiškas? Abejoju“, – kalbėjo Miglė.
Berniukas iš mažo kaimelio tarpukariu sugebėjo ne tik užaugti ir tapti vyru, tačiau ir pasiekti tai, kas kitiems buvo sunku.
Pasak pašnekovės, kalbant apie J.Aistį kaip apie asmenį iš seno interviu su jo žmona Aldona Aleksandravičiene galima nusipiešti labai nagingo asmens portretą.
„O jo kūryba man asocijuojasi su visa ko permąstymu, apmąstymu, sukurianti tam tikrą nuotaiką ir melodiją. Visuomenei, manau, visad yra svarbu daug ką permąstyti, apgalvoti, ar tikrai verta kažko imtis. Per tokias asmenybes ir jų kūrybą mes galime plačiau pažvelgti į save, aplinkinius“, – kalbėjo M.Marcinkevičiūtė-Ludavičė.
