Nicolas Bourriaud yra išskirtinė šiuolaikinio meno figūra. Jis ne tik įkūrė Paryžiaus legendinę parodų erdvę „Palais de Tokyo“, dirbo Londono „Tate Britain“ šiuolaikinio meno kuratoriumi bei „Documents sur l‘art“ ir „Flash Art“ kritiku, užėmė Paryžiaus nacionalinės dailės akademijos rektoriaus pareigas, bet ir prieš daugiau nei dešimtmetį išleido įtakingą veikalą „Reliacinė estetika“, kuriame šiuolaikinį meną pasiūlė suprasti kaip įsitraukimo į socialinius santykius fenomeną.
– Tai ne pirmasis Jūsų susidūrimas su Lietuvos šiuolaikiniu menu. 2012 m. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vyko paroda „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“. Jos katalogui parašėte tekstą, o taip pat dalyvavote atidaryme. Dabar grįžtate į Kauno bienalę su paroda „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“. Kuo ypatinga ši fantasmagorijos jungtis? Ar Lietuva yra fantasmagoriškas kraštas?
– Nevisai. Sutikau parašyti tekstą parodos Klaipėdoje katalogui, nes tuomet ši tema jau buvo mano mąstymo akiratyje. Dirbau ties Walterio Benjamino idėjomis, būtent iš jo mąstymo atkeliavo ir ši sąvoka. Tačiau parodoje Klaipėdoje fantasmagorija aptarinėta visai kitu rakursu. Ši tema buvo iki galo neišsemta, daug kas liko nepasakyta.
Mane domino fantasmagorijos kaip nežinomo šiuolaikinio meno protėvio idėja. 18 a. pabaigoje tokie žmonės kaip Robertsonas išrado įstabų būdą suderinti mokslą ir spiritizmą, sukūrė naujoviškus spektaklius bei suteikė žiūrovams galimybę nauju būdu įsitraukti į veiksmą. Tai buvo pirma dalyvaujanti auditorija, keistuose pastatuose sekusi nurodytais takais. Čia galima įžvelgti ir bendras kino bei meno šaknis.
Šiame kontekste tampa ypatingai svarbi ir Walterio Benjamino fantasmagorijos idėja. Būtent per šią prizmę Benjaminas suprato ir Karlo Marxo teoriją, ėmęs traktuoti fantasmagoriją kaip šios civilizacijos projekciją savo paties atžvilgiu. Fantasmagorijos esti visur.
Benjamino knygoje „Passagenwerk“ rašoma apie tai, kaip mūsų civilizacija kiekviena savo struktūros detale gamina savo pačios atvaizdą – tai ir yra fantasmagorija. Ji susijusi ir su Marxo aptariamu vaiduoklišku šokiu – idėja, pagal kurią prekės įgauna žmogiškus pavidalus, o darbininkai tampa objektais.
Skirtingos idėjos tarpusavyje susisieja, o šie persipynimai visuomet ir sukuria parodą. Tai paroda apie atstumą. Tokia pagrindinė mintis. Transportavimas, bitų ar atomų perkėlimas. Ar gali būti geresnė vieta kalbėti apie tai nei paštas?
– Jei galėčiau paminėti dar vieną filosofą, susijusi ir su Karlu Marxu, ir su vaiduokliškais pasirodymais, tai būtų Jacques‘as Derrida. „Markso spektruose“ išplėtodamas „Kapitalo“ idėjas, jis teigia, kad vaiduokliška hontologija nėra sukurta, iliuzinė ar fiktyvi. Priešingai – tai sudėtinė tikrovės dalis. Fantasmagorija visuomet yra čia. Todėl šios problemos negalime išspręsti viską priskirdami „klaidingai sąmonei“, kaip tai siūlo Marxas. Jūs susiejate šią problemą su šiandienos iššūkiais, taip pat ir su technologijos klausimu. Tad kas būtų 21 a. vaiduoklis? Ar susiduriame su kažkuo, ko iki galo nesuprantame? Kažkuo, ko nepajėgiame suvokti? Fantasmagorija kaip realybės dalis?
– Galima sakyti, kad šiandien mūsų vaiduoklis yra ateitis. Anksčiau vaiduokliai pasirodydavo iš praeities. Dabar ateitis pati savaime ar ateities idėja tapo mums besivaidenančiu vaiduokliu. Visos ateities versijos, kurios mus pasiekia iš praeities, išnyko. Tam tikru požiūriu jos tapo vaiduokliais.
Kalbant apie kuravimą, vaiduokliško sugrįžimo (haunting) idėja yra labai svarbi šiai parodai. Pirmiausia – paroda vyksta senajame pašto pastate. Ant šio pastato stogo buvo vieta, kur sovietmečiu mėginta skleisti bangų trigdžius bei sukliudyti „Amerikos balso“ transliacijas. Šis pastatas pasižymi galinga praeitimi ir užima ypatingą padėtį Kauno mieste. Vaiduoklių jame per daug, kad visus juos pavyktų išvardinti. Tai mūsų istorija, kuri projektavo save į ateitį, bet kuri nebuvo iki galo suvokta.
Šios parodos idėja – atsižvelgti ne tik į šio pastato, bet ir į šios vietos istoriją plačiausia prasme. Tokiu būdu išlaikyti aidą – tarsi būtume savotiškame „aido šulinyje“ (eco chamber). Tai ypatinga šio pastato specifika.
Todėl stengiausi, kad pastatas pasitarnautų kaip tam tikras „ready made‘as“, pernelyg jo nepakeičiant. Palikome sienas tokias, kokios jos buvo – nebent reikėjo ką nors ant jų pakabinti. Todėl ir patį pastatą reikėtų priimti kaip objektą. Tai ne baltas kubas, ne universali šiuolaikinio meno erdvė. Tai ypatingas objektas ypatingame mieste. Paroda laukia visų įmanomų šios padėties vaiduoklių.
