Ką sako tyrimai?
Sunku tiksliai pamatuoti tokį kompleksišką dalyką kaip protas. Iš IQ skalės išsprūsta daug žmogiškųjų gebėjimų, bet galima tarti, kad kažkas šiuo testu vis tiek užčiuopiama – mažų mažiausia mokėjimas atlikti tam tikras užduotis. Taigi tyrimui galima atrinkti žmones su skirtingais IQ testo rezultatais ir klausti jų apie pasitenkinimą gyvenimu. Kitas metodas – klausti apie savijautą žmonių, kurie gerai mokėsi mokykloje arba, pavyzdžiui, anksti pradėjo skaityti. Juk mažai tikėtina, kad augdami ir bręsdami būtų smarkiai „sukvailėję“.
Margaret L.Kern ir Howard S. Friedman 2008 m. paskelbtas tyrimas atskleidė, kad anksti skaityti išmokusių vaikų akademiniai pasiekimai vėliau buvo aukštesni negu išmokusių skaityti vėliau. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje sveikata ir savijauta – prastesnės. Anksti išmokę skaityti žmonės dažniau jautė nerimą, stresą, nepasitenkinimą ir t.t.
A.Ali ir kiti 2012 m. paskelbtame tyrime mėgino nustatyti intelekto koeficiento ir pasitenkinimo gyvenimu ryšį – ir pastebėjo visai kitokias tendencijas. Žmonės, turintys aukštesnį IQ (120–129) paaiškėjo esą laimingesni negu turintys žemesnį (70–99). Tačiau kažin ar ryšys tarp intelekto ir laimės vienareikšmis ir tiesioginis. Protingesni žmonės greičiausiai turi ir geresnį darbą, daugiau galimybių rūpintis savo sveikata, užsiimti malonia veikla – ir, žiūrint iš kitos pusės, žmonės iš turtingesnių šeimų turės daugiau galimybių vystyti savo talentus, mokytis ir t.t.
Kitas aspektas – žmonės su aukštesniais intelektiniais pasiekimais labiau linkę sirgti psichikos ligomis, tokiomis kaip depresija ir bipolinis sutrikimas. Ryšį pastebėjo ne vienas tyrimas, pavyzdžiui, J.Tiihonen ir kitų 2005 m. paskelbta studija.
Aš nelaimingas, bet bent jau protingas
Kita vertus, kasdienybėje įsitikinimas apie laimės ir kvailumo ryšį neretai gali suveikti kaip „paguodos prizas“, lyginant save su kitais. Kai jautiesi nelaimingas, lengva įsivaizduoti kitus krykštaujančius pievelėje nelyg iš senovinio pastoralinio paveikslėlio. Na, kas gi taip garsiai kvatoja gyvenimo beprasmybės akivaizdoje, jei ne tikri kvailiai? O tu privalai nešti savo protingumo naštą ir su ja drauge supakuotą liūdesį. Žinoma, kai pats jautiesi geriau ir linksmai juokiesi su draugais, nė neprisimeni šios minčių grandinės.
Ir atvirkščiai – filmuose, literatūroje, istorijoje ir, greičiausiai, net srityje, kurioje patys dirbate, esama išties labai protingų žmonių. Štai turi kas nors fenomenalią atmintį arba nepaprastą analitinį protą, kurio nepasivysi, kad ir kiek mokytumeisi. Tada gali būti smagu įsivaizduoti, kad jiems ko nors trūksta, pavyzdžiui, draugų arba laimės.
Kitaip tariant, skirtingose aplinkybėse pasirenkame tokį paaiškinimą, kuris tuo metu atrodo patogus. Kai patys jaučiamės laimingi, nėra kada reflektuoti tariamo kvailumo, nes būname užsiėmę veikdami kažką kita arba tokią būseną priimame kaip „normalią“ (juk taip ir turėtų būti!). Tačiau jausdami nepasitenkinimą imamės introspekcijos, o tai gali atvesti prie pačių įvairiausių paaiškinimų.
Apskritai žmonės didesnę gyvenimo dalį praleidžia nebūdami palaimingoje ekstazėje, todėl nepasitenkinimo kupiniems svarstymams turime tiesiog daugiau laiko ir progų. O šalia dar pasimaišo patogus stereotipas apie laimės ir proto neigiamą koreliaciją. Tačiau iš kur toks stereotipas išvis atsirado?
Kvailių kaimas ir kitos istorijos
Gal kvailumo ir laimės ryšys jau savaime užkoduotas tam tikro tipo istorijose? Jei pasakotojui šauna į galvą linksma, neįprasta mintis – pavyzdžiui, kad šviesą galima nešti kibirais kaip vandenį – norėdamas papasakoti apie tai istoriją, jis turės sugalvoti ir atitinkamą personažą. Personažą, kuris tarsi ir suvoktų pasaulio funkcionavimo dėsnius, bet visai ne taip, kaip kiti. Kaip dar kitaip pavadinsi tokį personažą, jei ne „kvailiu“?
Smagi Ero Sololos knyga „Kvailių kaimas“ sudaryta iš tokių nuotykių. Kvailiai nuneša girnapusę nuo kalno žemyn, o supratę, kad galėjo nuridenti, užneša atgal ir nuridena. Mėgina pramušti marškiniuose skylę galvai tuo metu, kai kitas tuos marškinius dėvi. Bando ištuštinti ežerą prakirtę dvi eketes ir iš vienos pildami vandenį į kitą. Tokios „nesusipratimo“ istorijos paprastai būna lengvos ir juokingos – taip sudaro įspūdį, kad kvaili žmonės yra linksmi ir nerūpestingi.
Priešingas stereotipas atsirado Romantizmo epochoje drauge su „genijaus“ sąvoka. Romantizmo genijaus protas kokybiškai skiriasi nuo kitų, audringos jo sielos kančių nesupranta niekas, nebent atliepia tokia pat atšiauri gamta.
Kūrybos ir kančios sąsaja kasdienybėje ypač gaji – štai Rūtai Šepetys išgarsėjus su romanu apie tremtį „Tarp pilkų debesų“, pasigirsdavo nusistebėjimų, kodėl nuotraukose ji šypsosi.
Kita vertus, dažnai skelbiantieji laimės receptus išties kalba juokingais supaprastinimais. „Mylėk save“, „džiaukis kiekviena akimirka“, „ribas susikuriame tik patys“ ir panašūs patarimai sukuria įspūdį, kad laimę lydi nesudėtingas mąstymas. Galbūt ieškantiems laimingo gyvenimo receptų norisi paprastumo, o gal teisingai pastebėjo L.Tolstojus – „Visos laimingos šeimos panašios, kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip“.
