Dabar, po politinio tvano grįžtant į gyvenimą, vėl galima kalbėti apie vasaros pradžiai labiau įprastas temas – vienų mokslų baigimus ir stojimus į naujus, tad visai neprošal būtų prisiminti ir šią ataskaitą. Juk ji kalba ne tik apie mokslininkų darbus ir atlyginimus, bet ir apie visuomenę, kurioje mokslininkai tuos atlyginimus gauna.
Bene svarbiausias šios ataskaitos pranešimas skelbia, kad net 4 iš 10 mokslų daktarų dirba už akademijos ribų. Toks atradimas leidžia MOSTA direktoriui Giedriui Viliūnui pasvarstyti, kad šiandienės doktorantūros studijos turi mažai ką bendro su šiomis įsidarbinimo proporcijomis, kad doktorantūros studijos neparengia jas pasirinkusiųjų neakademinei karjerai. Todėl G.Viliūnas siūlo jas atnaujinti bei ugdyti jose kompetencijas, leidžiančias mokslų daktarams dirbti ir versle, ir valstybės tarnyboje.
Kodėl MOSTA staiga susidomėjo jaunųjų daktarų būtimi ir buitimi? Ogi todėl, kad nesenai pakėlus stipendijas pirmų metų doktorantas gauna 722 eurų stipendiją, o nuo antrų metų ji pakyla iki 836 eurų.
Kodėl MOSTA staiga susidomėjo jaunųjų daktarų būtimi ir buitimi? Ogi todėl, kad nesenai pakėlus stipendijas pirmų metų doktorantas gauna 722 eurų stipendiją, o nuo antrų metų ji pakyla iki 836 eurų. Šalyje, kurioje vidutinis darbo užmokestis į rankas šių metų pirmąjį ketvirtį buvo 751,7 eurai, tai visai neblogi pinigai, tad tikimasi, kad norinčiųjų į doktorantūrą šiemet bus dar daugiau nei pernai ar užpernai. Be to, manoma, kad tokie pinigai kilstels doktorantūros studijų kokybę, juk gaudamas tokią stipendiją doktorantas gali nebeieškoti papildomo uždarbio ir visą savo laiką skirti moksliniams tyrimams.
Žinoma, tai neišsprendžia dar vienos problemos – doktorantai mokosi ilgai ir į darbo rinką patenka visiškai be darbo patirties, o tai gerokai mažina jų galimybes įsidarbinti. Šios problemos sprendimo ieško patys universitetai. Štai VGTU kviečia būsimus mokslų daktarus pasirinkti verslo poreikius atitinkančias tyrimo sritis. Skaitau apie tai ir galvoju: bepigu tiems inžinieriams, humanitarinių mokslų atstovams šios problemos taip lengvai išspręsti nepavyks. Tai ką daryti?
Tradiciškai dažniausias atsakymas į tai buvo piktintis ir neigti. Esą, bandyti suverslinti humanitarus yra visiškas šių mokslų specifikos nesupratimas ir profanacija – kovosim su tuo ir nepasiduosim. Šiandien situacija kiek pakito – reikalavimas laikomas paprasčiausiai absurdišku ir, užuot aktyviai prieš jį kovojus, renkamasi pasyviai nieko nedaryti.
Bet aš rimtai manau, kad daktarų už akademijos ribų yra per mažai! Kad kalbant apie keturis iš dešimties daktarus dirbančius ne mokslo įstaigose reiktų sakyti ne net, o tik. O jei situacija apsiverstų aukštyn kojom ir tik 4/10 daktarų dirbtų mokslinius darbus visiems būtų geriau. Visiems! Tiek akademijai, tiek išoriniam pasauliui. Tačiau tam, kad tokie pokyčiai įvyktų, pirmiausia, visoms pusėms būtina pakeisti požiūrį. Galbūt nedaug. Galbūt tik susitaikyti su tuo, kas yra ir turėtų būti savaime suprantama: doktorantūra yra trečia studijų pakopa, po bakalauro ir magistrantūros, iš kurių nesitikima, kad šias studijas baigusieji būtinai liks dirbti universitete.
Bet sakysite, jei tai studijos ir nieko daugiau, kas gali norėti tiek ilgai studijuoti? Na, daug kas šiais mokymosi visą gyvenimą ir žinių visuomenės laikais, kai konkrečių specialybių poreikis vis mažėja o iki šiol neregėtos-negirdėtos ir sunkai išmatuojamos kompetencijos – mąstymas, kūrybingumas ir pan. – tampa vis svarbesnės.
Neblogai būtų, kad šitai suvoktų darbdaviai. Visgi nepaisant dažnėjančių kalbų apie šias kompetencijas, pastarieji, panašu, yra itin atsparūs šiam pranešimui. Tad darsyk, gerbiami darbdaviai, doktorantūros studijos jums tiekia žmones, kurie nori mokytis, kurie turi kantrybės ir kruopštumo daryti dalykus, kurių tiesioginis, apčiuopiamas rezultatas ne iškart matomas.
Bet jūs į tai dažniausiai pažeriate vienas kitam prieštaraujančių teiginių rinkinį: esą, jie prasti darbuotojai, nes neturi darbo patirties, o be to jiems reikia daug mokėti, nes jie pernelyg kvalifikuoti. Nuraminsiu, mokėti reikia ne tiek jau daug. 900€ į rankas pradžiai ir sumušite bet kurio Lietuvos universiteto jaunųjų mokslininkų atlyginimus bei „nusipirksite“ doktorantus, kuriems tapus daktarais akademinis atlyginimas, lyginant su stipendija, sumažėja. Ne mažiau svarbu ir tai, kad darbdavių suvokimas, jog doktorantūra yra trečia studijų pakopa, o ne akademikų kalvė, galėtų pradėti keisti tiek viešąją nuomonę, tiek pačios akademijos požiūrį.
Nes akademija, pripažinkime, yra atsidūrusi keistokoje padėtyje. Viena vertus – stojimas į doktorantūrą atseit signalizuoja apie stojančiojo norą tapti akademinio pasaulio dalimi. Žinant, kokie atlyginimai mokami mokslininkams (kas apie juos dar negirdėjo paklauskite Google), tampa aišku, kad daugybė geriausiai magistrantūrą baigusiųjų nei tapti akademikais, nei stoti į doktorantūrą tiesiog nenori.
Tad ne taip jau retai į doktorantūrą priimami atsitiktiniai žmonės, bijantys pasaulio konkurencinių kovų ir besitikintys nuo jų pasislėpti universitetuose. Taip akademinė sfera pakliūva į paradoksalią situaciją: doktorantūra laikoma akademijos savireprodukcijos aparatu, deja, surenkančius ne kažin kokius reprodukuojamuosius. Tad nubraukus lygybės ženklą tarp buvimo mokslų daktaru ir universiteto dėstytojo profesijos, tikėtina laimėtume ne tik doktorantūros studijų kokybės, bet ir apskritai studijų kokybės srityje. Bet kas, kalbėjęs gabesnių, smalsesnių ir ne tokių gabių žmonių auditorijai, jums tą skirtumą patvirtins. O be to, galbūt vienas-kitas iš tų gabesniųjų visgi liktų universitete?
Ir dar šis tas. Mokslo daktarai reikalingi ne vien verslo užsakymams vykdyti ir ne vien akademijos gyvasčiai pratęsti. Pernelyg dažnai pamirštama chrestomatinė tiesa, skelbianti, kad kuo daugiau išsilavinusių žmonių, tuo didesnis visuomenės gyvenimo kokybės lygis. Tad perorientavę doktorantūrą akademijai į doktorantūrą pasauliui veikiausiai turėtume dar ir teigimą visuomeninį poveikį.
Kokį?
Na, pavyzdžiui, labai jau populiaru skųstis viešosios erdvės, viešojo diskurso skurdumu: žurnalistika pas mus, atseit, paviršutiniška, stinga rimtos socialinio gyvenimo analizės, kandidatų į prezidentus debatai ir interviu primena tuščias kalbas, tų kandidatų niekas neklausia išties rimtų klausimų, kandidatai tarpusavyje skiriami pagal asmeninį grožį arba drabužių medžiagos raštus, lytį, ar dar balaži ką, ir t.t. O ar jūs kartais nemanote, kad jei mūsų viešojoje erdvėje būtų kiek daugiau intelekto, kiek rimčiau rašančių ir kalbančių išsilavinusių žmonių, tai ir ta viešoji erdvė būtų turtingesnė? Ir politikai pagalvotų prieš kalbėdami, užuot negalvoję niekada, ir būtų aptariamos aktualijos ne vien iš mūsų kiemo, ir kultūros sritis gautų papildomą postūmį, ir...
Ir gal tuomet paprasčiausiai būtų įdomiau gyventi?
