Dar tikima, kad jie prievartauja studentiją (o per pastarąją – ir visą visuomenę) pasiduoti politinio korektiškumo jungui, o nepaklusniuosius persekioja. Žodžiu, studentai jau dabar bijo atvirai išpažinti priešingas pažiūras, nes už jas dažnai sulaukia įvairiausių persekiojimų. Žodžiu, leftizmas ir politkorektiškumas mūsuose jau yra epidemija, baisesnė nei tymai.
Girdėdamas tokias kalbas, varinėjamas įvairiausių žmonių, nuo eilinių piliečių, kuriems ne vis vien, iki publicistų ir kandidatų į kandidatus, nuoširdžiai džiaugiuosi. Juk tai reiškia, kad žmonės negyvena užsidarę nuo pasaulio, seka pasaulines tendencijas ir žino, apie ką kalba amerikiečių ir Vakarų Europos mokslininkai. Ir dar žino, kad Donaldas Trumpas irgi tuo labai nepatenkintas. Na, o jei jau JAV prezidentas susirūpinęs šiomis problemomis, tai jos tikrai realios!
Antra vertus, turiu prisipažinti, kad kartu ir liūdžiu. Nes, mano galva, tai reiškia, kad taip kalbantieji gyvena per šviesmečius nuo lietuviškų universitetų tikrovės (ką jau kalbėti apie visuomenę), kur tie leftistai, turbūt visi penki ar net septyni, turėtų būti saugomi ir globojami, kad susirūpinusieji pastarųjų keliama žala jų kepurėmis neužmėtytų. Juos netyčia kur pamačius derėtų smalsiai apžiūrėti, kaip kokį kuriozą, įprastą tik užsieninėje televizijoje ir internete, o ne lietuviškame universitete, kur ką nors atvertinėti į savo tikėjimą, juo labiau jį įtvirtinti kaip dominuojančią poziciją jie paprasčiausiai neturi pajėgumų. Ir apžvelgiamoje ateityje neturės.
Taip kalbantieji gyvena per šviesmečius nuo lietuviškų universitetų tikrovės (ką jau kalbėti apie visuomenę).
Tiesą sakant, aš pritariu, kad universitetas nėra indoktrinavimo vieta, na, bent jau neturėtų tokia būti. Todėl dėstydamas lietuviško politkorektiškumo ribas peržengiančius (t.y. Lietuvoje nepriimtinais ir žalingais laikomus) autorius, studentams nuolat kartoju, kad auditorijoje mano tikslas nėra juos atversti į naują (politinį) tikėjimą bei paskatinti gelbėti pasaulį nuo visų įmanomų išnaudojimo formų. Tai tuosyk ne mano reikalas. Man labiau rūpi, kad susipažindami su tais autoriais jie pasistengtų perprasti prielaidas, kuriomis vadovavosi vienas ar kitas filosofas, mąstydamas taip, kaip mąstė, rašydamas taip, kaip rašė.
Šia prasme, sutikčiau su kontroversiškuoju amerikiečių mokslininku ir viešuoju intelektualu Stanley‘u Fishu, svarsčiusiu apie politinio veikimo ribas universitetuose dar gerokai iki tol, kol tai tapo madinga pasaulyje ir Lietuvoje. „Gelbėk pasaulį laisvalaikiu!“ – šaukė jis. Anot jo, bet koks veiksmas, atliekamas universitete, turėtų būti vertinimas pagal tai, ar jį atlikti nuspręsta ugdymo sumetimais. Dėstytojai turį dėstyti savo dalykus, o ne mokyti taikos ar karo, laisvės ar klusnumo, įvairovės ar vienovės, nacionalizmo ar antinacionalizmo ar bet ko, ko deramai galėtų pamokyti politinis lyderis ar pokalbių laidos vedėjas.
Daugybė politinio korektiškumo ir leftistų išvargintųjų neabejotinai taip pat pritartų šitokioms S.Fisho idėjoms – universitete, dievaži, reikia nuraminti tuos politikavimo vėjus. Jei leftistai nori gelbėti pasaulį nuo savo pseudoproblemų, tai išties, tegu švaisto tam laisvalaikį.
Bet štai keblumas: dauguma pasiruošusiųjų priešintis vienokioms ideologinėms indoktrinacijoms universitetuose, į kitokias žiūri visiškai pozityviai ir yra šventai įsitikinę, kad nuo mokslo seniai jau reiktų pereiti prie pamokslo ir diegti vertybes. Turiu omenyje humanitarinius mokslus. Ir lituanistiką, šioje perspektyvoje keliančią įdomių klausimų.
Ar ji yra ir turi būti svarbia Lietuvos humanitarinių mokslų tema? Neabejotinai! Keista būtų manyti, kad ja domėsis kažkas kitas, o ne mes patys. Juolab kad sąlygas tam turime pačias geriausias – mokam kalbą, turime nemažai tyrimams reikalingų šaltinių ir t.t.
Galima būtų žengti toliau ir svarstyti, ar ji turėtų tapti Lietuvos humanitarinių mokslų pagrindu, t.y. pačia svarbiausia tema, nustumiančia į antrą planą visas kitas. Galima būtų ginčytis, ar toks temų hierarchizavimas nenuskurdintų šalies humanitarinių mokslų apskritai ir kokių platesnių visuomeninių padarinių jis turėtų. Galima būtų. Jei kas nors norėtų. Bet kažkodėl nenori.
Diskutavę su politikais (vadinamosios humanitarinių institutų krizės ar kokia kita proga) humanitarai žino: bene vienintelis būdas apmalšinti optimizavimo, racionalizavimo ar kitokio reformavimo šalininkus – postuluoti lituanistinių studijų reikšmę valstybės išsaugojimui. Kitaip tariant, literatūros tyrėjai stiprina tautinę tapatybę, filosofai – apmąsto tautos lemtį, istorikai semia iš praeities stiprybę, o kalbininkai kuria lietuvius. Svarbu tai, kad šie argumentai bent iš dalies suveikia. Pagąsdinti antivalstybiniais veiksmais politikai bent trumpam, bent tam laikui aprimsta, institutai paliekami vegetuoti toliau, atitinkamiems moksliniams tyrimams finansuoti randamas vienas kitas pinigėlis ir visi gali lengviau atsikvėpti. Iki kito karto.
Jei šitoks argumentavimas vyrautų tik derybose Seime ar ministerijoje, arba pokalbių laidose, beveik nebūtų ko prikišti. Nesipriešintume nei aš, nei S.Fishas. Betgi bėda ta, kad šia argumentacija įtiki ne tik ar ne tiek politikai, bet labiau patys argumentuojantieji. O tuomet nutinka, mano galva, nemaloniausias dalykas: pagal šitą tautomokslio idėją imamos modeliuoti universitetinės humanitarinės studijos. Jų tikslai tampa ne sužinoti ir suprasti, bet įtikėti ir įsipareigoti. Tautai ir valstybei. Bet kaip tuomet su pasaulio gelbėjimu laisvalaikiu?
Jus papiktino toks požiūris? Jums atrodo, kad nieku gyvu nevalia taip sumenkinti šių dalykų, kad negalima atskirti humanitarinių studijų nuo įsipareigojimo jiems, pranokstantiems visus mokslus?
Galbūt.
O gelbėti pasaulį argi nėra svarbu?
