Socialinis tinklas Facebook ne per daug garsiai paskelbė keičiantis savo reklamos priežiūros nuostatas. Anksčiau šiame socialiniame tinkle buvo draudžiamà (t.y. šalinama) bet kokia melaginga, klaidinga ar klaidinanti reklama, o štai nuo dabar politinei reklamai bus taikoma išimtis. Ne, visiškos melo ir pliurpalų laisvės jie neleis, bet faktų tikrintojų ratas susiaurėjo iki išorinių visuomeninių organizacijų. Ir nereikia būti dideliu interneto ekspertu, kad matytum, jog tikrintinos medžiagos anaiptol nemažėja, greičiau jau gerokai priešingai, jos daugėja vis sparčiau.
Ir dar, susiaurėjo pati tikrinamoji sritis – ji nuo šiol apsiribos tik faktais griežtąja prasme. O politikų nuomonės nebus tikrinamos. Kaip ta proga sakė feisbuko atstovai: mes neteisėjausime politikos debatuose, verčiau jau leisime politikams byloti savo rinkėjams, o jų kalbų teisingumo nustatymą paliksime pilietinės visuomenės brandai.
Mūsų Seimo Kultūros komiteto pirmininkas sužinojęs šią naujieną, žinoma, galėtų išgerti ne vieną stiklinę pieno. Ir, beje, ne jis vienas. Ir, beje, ne vien Lietuvoje. Todėl visai nekeista, kad labiausiai šiais pokyčiais susirūpino ekstremaliausio šiuolaikinio politinio realybės šou žiūrovai britai – artėjantiems parlamento rinkimams šitaip sumažėjusi priežiūra suteiks naujų spalvų ir atspalvių.
Savaime feisbuko argumentai skamba visai neblogai – leidimas paties žmonėms tikrinti, diskutuoti ir spręsti rodo tikėjimą pilietine visuomene. Bet, vėlgi, nereikia būti didžiu ekspertu, kad suprastum, kad šis tikėjimas yra veikiau demonstratyvus nei tikras. Todėl net pilietinės visuomenės požiūriu, vienos didžiausių interneto kompanijų sprendimas yra, švelniai tariant, rizikingas. Ne tik dėl tikrinančiųjų ir tikrinamųjų veiklos disproporcijos. Juk ir apskritai, nuomonės ir faktų bei politikos ir nepolitikos ribos nuo šiol gali tapti gana išplaukusios. O jei gali – veikiausiai ir taps.
Galbūt sakysite, kad neverta atsakomybės dėl žmonių tamsumo ir neišmanymo, abejingumo ir tingėjimo tikrinti faktus suversti technologijoms ir technologijų bendrovėms. Galbūt. Tačiau šitokiame teiginyje slypi prielaida, jog jį išsakantieji yra iš prigimties atsparūs įvairiopoms melo formoms. Jie protingi ir kritiški, jų taip lengvai neapgausi, jie ne tik tikrina visus faktus, jie žino, kur yra riba tarp politinės tikrovės ir interneto mitų, o ir apskritai, realybės/virtualybės perskyra jiems problemų nekelia. Ar tikrai?
Net pilietinės visuomenės požiūriu, vienos didžiausių interneto kompanijų sprendimas yra, švelniai tariant, rizikingas.
Britų rūpestis, žinoma, pagrįstas. Internetas politikoje tapo ypatingos svarbos lauku. Migloti Cambridge Analytica ir socialinių tinklų santykiai anaiptol dar ne praeitis, maža to, gali būti, kad jų narpliojimas dar tik prasideda. Juolab iš kasdienio gyvenimo nesiruošia trauktis mikrorinkodara, JAV rinkimuose pasirodžiusi itin efektyvi. Tačiau problemos ne vien šios. Problema dar ir tai, kad mes pernelyg dažnai galvojame, jog pasaulis kraustosi į internetą, tačiau pernelyg retai susimąstome apie tai, kad internetas braunasi į „realų“ gyvenimą. Ir ne vien tuo, kad dažname namų ūkyje išmanių įrenginių skaičius gerokai viršija žmonių skaičių.
Pradėkime nuo buities. Tarkime, pasakojate kam nors kasdienę istoriją ir staiga, gal net patys to nejausdami, prabylate emotikonais: ji man sako taip ir taip, o aš taip vau! Ta pačia proga demonstruojate atitinkamą veido išraišką – vau grimasą. Ne dėl to, kad nemokėtumėte žodžiais išreikšti, kaip jautėtės. Juk vis tiek visi supranta, ką norit pasakyti. Taip pat gal pastebėjote, kad pastaruoju metu vėl išpopuliarėjo pakelto nykščio gestas. Jei gerai pamenu, jis ganėtinai populiarus buvo praėjusio šimtmečio pabaigoje, paskui pranyko, o dabar prisikėlė. Galbūt todėl, kad devyniasdešimtieji „grįžo į madą“. Bet veikiausiai ne dėl to.
Tai, žinoma, smulkmenos ir banalybės. Na ir kas, kad iš smulkmenų susideda gyvenimas, bet juk ne vien iš jų, tad pastarosios vargu ar vertos rimtų žmonių dėmesio. O gal?
Štai jums dar vienas banalus klausimas. Ar jums neatrodo, kad kasdienybėje vis dažniau išskiriate fragmentus, kurie turi internetinio dalijimosi formatą? Mintis, vaizdus, nuotaikas vis dažniau fiksuojame taip, kad jas nesunkai būtų galima įrašyti ir platinti internete. Dar daugiau, ar atlikus vieną-kitą savistabos pratimą nepaaiškėtų, kad vis dažniau darote tokius dalykus ir susikuriate tokias situacijas, kuriuos bus nesunku platinti internetuose, o kitus, ne tokius pasidalytinus, kažkodėl darote vis mažiau. Po truputį, bet užtikrintai mažiau.
Internetinė mikrorinkodara sako, kad jūsų emotikonai, patiktukai, skelbiamas turinys ir esate jūs. Jūs gi atšaunate, kad esate kur kas daugiau, nes, gerai pagalvojus, tie socialiniai tinklai tai tokia lėkštuva, o jūs tokia gili, daugialypė ir kritiška asmenybė... O tada rinkodarininkai juokiasi, nes kažkodėl jų lėkštos pastangos atsiperka gerokai dažniau ir paprasčiau, nei mums giliai atrodo.
Ar jums neatrodo, kad kasdienybėje vis dažniau išskiriate fragmentus, kurie turi internetinio dalijimosi formatą?
Šiaip jau didelės naujienos čia nėra. Pasaulis tikriausiai jau seniai tuo pat būdu juda pirmyn. Mokyklos kurse, tikiu, daugelis skaitėte Broniaus Radzevičiaus apsakymą „Šiąnakt bus šalna“. Ne mažiau tikiu, kad daugeliui lietuvių literatūros mokytojai aukštino tą šalnos nuojautą, kurią apsakymo herojai jautė visu kūnu. Dabar štai, nutrūko ryšys su gamta ir nebejaučiame, – atsidusdavo jie. Ačiū Dievui ir centriniam šildymui! – veikiausiai galvojote jūs ir buvote teisūs.
Grįžimas į ikitechnologinę praeitį gyvenimo nepagerintų. Veikiau jau priešingai, jis taptų skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas. Ir nenuostabu, kad jame puoselėtos savybės kinta. Vietoj atidumo vieniems dalykams, įgijome atidumą kitiems.
Taip pat neverta verkti ir čia, medijų persmelktoje socialinėje tikrovėje, kur mes vis po truputį, bet vis labiau, tiek virtualiame, tiek ir realiame pasaulyje tampame savo socialinių paskyrų turėtojais. Tiksliau, kur norėdami netrukdomi tarp tų dviejų pasaulių šokinėti, konstruojame naują, tiek technologijoms, tiek tikrovei pritaikytą save. Ir vis dažniau tas aš abiem pusėms rodo tą patį interveidą (angl. interface), kurį kalbininkai primygtinai liepia vadinti vartotojo sąsaja. Tebūnie.
Kaip jau sakiau, ar tai apokalipsė – nežinia. Pagyvensim – pamatysim. Bet pagalvoti jau dabar yra apie ką. Na, bent jau tam, kad internete būtų kuo pasidalinti.
