Jei pastarosiomis dienomis šitų klausimų ir nekėlėte, spėju, juos vis tiek girdėjote ar skaitėte socialiniuose tinkluose. Taip, žmonės turi teisę į nuomonę ir jos išraišką – dėl to nevalia pykti. Galima nebent nustebti, matant, kaip pratrūksta kas nors, iki šiol laikytas takto ir santūrumo pavyzdžiu. Arba, galima stebėtis ir nesuprasti, o kas gi čia taip sujaudino gerbiamus Lietuvos žmones?
Ir išties, kokia problema? Klimato kaita? JTO? Ar tai, kad Thunberg – vaikas?
Tiesą sakant, su pastaruoju teiginiu būtų sunku ginčytis. Na, nebent tiek, kad teisingiau ją vadinti paaugle, bet tai detalės (be to, ne taip paniekinamai skamba...). Taigi, nesiginčykim. Vaikas. Bet būtent tai yra jos didžiausias privalumas, būtent dėl to, jei Gretos Thunberg nebūtų – ją tektų išgalvoti. Tiksliau, dėl to mūsų laikai ją ir išgalvojo. O ji sėkmingai (ir tai, panašu, daugybę žmonių baisiausiai erzina) puikiausiai išnaudoja visas priemones, kurias jai teikia šiandienis pasaulis.
Beje, kam kalbėti, o gerbiamiems Lietuvos žmonėms tai vaikų klausimu geriausia patylėti. Nes kas jautresnio pas mus, ponai? Vaikai ir tik vaikai. Mergaitė Garliavoje ir berniukas Kėdainiuose, vaikų atiminėjimo atvejai Kaune ir Norvegijoje. Galima būtų vardinti ir daugiau, bet geriau ne vardinti, bet stoti ginti vaikų ir vaikystės, kad žiauri valstybė nenaikintų! Nes vaikai – tai gyvenimo gėlės, kurios gali nuvysti karštą vasaros dieną mokyklos klasėje...
Tiesa, nėra tai išskirtinai lietuviškas rūpestis. Juk net ir kukliausio vakarietiško laikraščio redaktorius puikiai žino, ko verta vaiko nuotrauka iš karo zonos ar pabėgėliams nedraugiškos jūros kranto. Ji verta reakcijos. Ar ne?
Na, bet sakysite, vaikai yra geri ir gražūs tuomet, kaip jie savo vietoje, o jų vieta ten, kur galima žaisti, čiauškėti ir patikti tėtei/mamai, bet ne JTO. Tačiau problema yra būtent ta, kad šiandien visas pasaulis virsta (o gal jau virto) vieta, kurioje žaisti ir čiauškėti yra pats normaliausias užsiėmimas.
Tačiau problema yra būtent ta, kad šiandien visas pasaulis virsta (o gal jau virto) vieta, kurioje žaisti ir čiauškėti yra pats normaliausias užsiėmimas.
Nagi, apsidairykite. Galbūt dirbate kokiame ultramoderniame ultraprogresyvios bendrovės biure. Aplink, tikėtina, yra viena kita žaisminga sofutė ir koks kitas spalvotas baldelis tarsi nusileidęs iš vaikų darželio aplinkos. Ką jau kalbėti apie stalo futbolą! Neturit? Gal metas pagalvoti, kad reiktų keisti darbą į tokį, kuriame būtų daugiau atsipalaidavimo (tiesiai šviesiai – žaidimo) galimybių? O kaip jums darbovietės išvažiavimai į kaimo turizmo sodybą ar kokį pramogų parką pažaisti? Dalyvavote? Patiko? Na, va.
Jei nepavyko įsidarbinti tokioje žaismingoje aplinkoje ir jūsų darbovietė jūsų vidinio vaiko nepuoselėja, apsidairykite važiuodami iš darbo autobusu namo. Ką pamatysite? Visi spoksos į telefonus. Ir matys juose kas ką – vieni socialinius tinklus, kiti – kokį nelabai rafinuotą žaidimą. Žaidėjų amžius įvairuos nuo 7 iki 70. Ir žinote ką, jūs dėl to visai nesistebėsite, nes šitokie užsiėmimai, kadaise laikyti vaikų reikalu, dabar tapo visuotine veikla.
Toliau tik banali tiesa: reklama ir vartojimas vis labiau nusitaiko į vaikus. Jie tampa vis svarbesni rinkos dalyviai. Kakėsmakės, hariaipoteriai ir piktipaukščiai moja nuo kiekvieno kampo, nuo pačių įvairiausių daiktų. Bet juk čia nieko tokio, nauja karta auga, jai reikia savų prekių. Ar tik tiek?
Ar jums neatrodo, kad mūsų pasaulyje vaikai darosi vis svarbesni, o kartu gausėja infantilumo, vietomis žavaus, vietomis tiesiog užknisančio? Štai bičiulis, kokiam nors pačiam tikriausiam kvailiui negalintis į akis pasakyti, kad anas kvailys, internetuose pratrūkęs piktinasi šituo manicheizmu ant steroidų.
Esą, kas čia per juoda/balta/trečias-neduotas pasaulėžiūra, kurios išpažinėjai vaizduojasi esą neklystantys ir galintys smerkti nepritariančius. Bičiulis – protingas žmogus, su derama pagarba žiūri į mokslą, ir klimato krizė jam akivaizdi, bet bekompromisiai aktyvistai jį siutina tiek, kad jis ima postringauti apie pagundas simpatizuoti klimato krizės neigėjams, o galiausiai pareiškia, kad viską spręsti ne moralistiniu įkarščiu, o visai kitaip: diegti pramonėje pažangesnes mokslu grįstas taršos mažinimo technologijas ir viskas bus cool (tiek tikrąja, tiek perkeltine šio žodžio prasme).
Koks mokslas, kokia pramonė? – galvoju sau. Pakanka Lietuvos pramonininkų ar verslo darbdavių konfederacijų tūzams išsižioti, ir iškart supranti, kad jiems į tą ekologiją, kaip čia pasakius... Svarbu, kad šalis pagamintų darbuotojų jų bendrovėms, mat jie gamina darbo vietas, o tų vietų kokybe, darbo sąlygomis, darbuotojų pasitenkinimu pasirūpins kažkas kitas. Juo labiau visos valstybės gyvenimo kokybės gerinimas, tiek socialiniu, tiek gamtiniu požiūriu tai visiškai ne jų problema.
Mokslas, deja, savaime irgi vargiai pirštą pakrutins, nebent į ekologiją pradės tekėti didžiuliai pinigų srautai. Tuos srautus padidinti ir deramai pakreipti gali, pavyzdžiui, politikai. Bet jie, vėlgi, kaip čia pasakius... Mums atrodo, kad tik mūsų politikai blogi, o visur kitur jie normalūs. Bet kažin ar yra Europoje tokia šalis, kur nėra šiais klausimais labai „ekstravagantiškai“ mąstančių ir kalbančių politikų. Apie JAV – patylėsim. Verslas, kitas pinigų srautų operatorius, taip pat savaime į mokslą neinvestuos, nebent to (už tam tikrą sumą) panorėtų klientai–vartotojai.
Greta Thunberg, savo ruožtu, bando vienaip ar kitaip kalbėti jiems visiems – Davose, Niujorke, gatvėse. Jos pagrindinė mintis, stulbinančiai paprasta ir nepaneigiama – jai teks gyventi pasaulyje, kuriame didžiuma į ją šnairuojančiųjų nebegyvens.
Jos pagrindinė mintis, stulbinančiai paprasta ir nepaneigiama – jai teks gyventi pasaulyje, kuriame didžiuma į ją šnairuojančiųjų nebegyvens.
Neuromokslininkai sako, kad paaugliai yra bekompromisiai radikalai dėl biologinių priežasčių. Tačiau nestokojant savistabos ir atidumo aplinkiniams tokių išvadų galima nesunkiai pasiekti ir pačiam. O kur dar kiekvieno kultūrinio konservatoriaus širdį medumi apliejanti Metternicho frazė apie tai, kad jaunystėje tie, kas turi širdį, buvo radikalais – čia neprošal būtų turėti ją omenyje.
Žinoma, tam konservatoriui norėtųsi, kad tie jaunieji radikalai radikaliai vartotų ir suktų pelno smagračius, taip ne tik palaikydami geriausią iš galimų santvarkų, bet ir uždirbdami būsimai (mūsų) pensijai. O jie, matai, ima norėti politikos. Bet juk politika politikai nelygu, ar ne? Kai vaikai gatvėse protestavo prieš Rusijos prezidento sprendimus, o žiniasklaida mirgėjo policijos represijomis prieš juos – lietuviški internetai plojo katučių: kaip puiku, tuoj caro valdžia grius, jau net vaikai nepatenkinti! Paskui Thunberg JTO rėkė: kaip jūs drįstate?! O internetai rėkė atgal: kaip tu drįsti?!
Užvis gražiausia žiūrėti, kaip pasipiktinimas tuo vaiku Greta socialiniuose tinkluose išreiškiamas primaišant amerikietiško paauglių žargono, nes be jo nieko normaliai neįmanoma pasakyti. Ir keturiasdešimtmečiai prapliumpa juo. Infantilumo ir vaikiško bekompromisiškumo smerkti.
Tad ar kartais pasipiktinimas švedų aktyvistės amžiumi geriausiu atveju nerodo refleksijos stygiaus, o blogiausiu, kaip sako interneto vaikai, – kad esate hipokritas?
Ir darkart. Jei Gretos Thunberg nebūtų – ją reiktų išgalvoti, nes net jei po kurio laiko jos šalininkai „suaugs“ ir persigalvos, šiandienis triukšmas tik į gera. Vien jau todėl, kad ji yra dabarties Zeitgeist įsikūnijimas, per žiniasklaidą nužengęs ir į mūsų gintarinę pakriūtę. Kuri, nors ir keikdamasi bei niekindama, išgirdo, kad yra ir tokių temų, kurios mums, kaip pirmiausia lietuviams, niekada per daug nerūpėjo.
