Jei tiesiogiai niekas negresia – tai ir ne problema. Gal net priešingai. Kaip trejetukininko tonu veptelėjo ponas Vyriausybės vicekancleris, jei Vilniaus universitetas imsis tolesnių veiksmų ir išeis neribotų atostogų, studentai džiaugsis, nuuu, į paskaitas nereiks vaikščiot.
Vikipedija, beje, sako, kad ponas vicekancleris turėtų būti protingas ir išsilavinęs žmogus. Gal ne be reikalo mes universitetuose liepiame studentams netikėti Vikipedija ir draudžiame ja naudotis rašant akademinius darbus. Vikipedija anaiptol ne visuomet sako tiesą. Nes jei jau kalbėtume apie aptariamojo pono teiginius: aš pats esu pakliuvęs į situacijas, kai paskaitų reikalavo (ir paleidimui iš jų priešinosi) visai neprestižinės specialybės vakarinio skyriaus studentai. Darsyk pakartosiu: neprestižinės bakalauro specialybės vakarinio skyriaus studentai. Dėstytojai, turėję su tokiais studentais reikalų, paliudys – jie anaiptol nėra elitiniai. Ir egzamino rezultatai, beje, niekaip neleido būtent tos grupės pavadinti itin pažangia. Tačiau, prisipažinsiu, jų reikalavimai man paliko nemažą įspūdį ir tąsyk labai aiškiai supratau – stereotipizavimas, net jei jis atrodo pagrįstas, yra baisiausiai slidus dalykas.
O gal užduokime šiuos įdomius klausimus kitaip: o kodėl jums, ponai, atrodo, kad švietimui pakanka tokio finansavimo, koks yra? Kodėl jūs manote, kad švietimo finansavimas nėra svarbesnis už pinigus kitoms sritims, na, kad ir „vaiko pinigų“ padidinimą net kokiais 20 eurų?
Protesto savaitės renginių dalyviai reikalavo didinti mokslo ir studijų finansavimą, sizifiškai grumdamiesi su įvairiausio lygmens valstybės tarnautojų ir pareigūnų užduodamu priešingu klausimu: o kam to reikia? Argi jūs ir taip negaunate vidutinio šalies darbo užmokesčio, argi jūs skurstate ir badaujate, argi jūs galite pateikti kokių fizinių, akis badančių savo neturto įrodymų? Tai kam jums didesnis finansavimas?
O gal užduokime šiuos įdomius klausimus kitaip: o kodėl jums, ponai, atrodo, kad švietimui pakanka tokio finansavimo, koks yra? Kodėl jūs manote, kad švietimo finansavimas nėra svarbesnis už pinigus kitoms sritims, na, kad ir „vaiko pinigų“ padidinimą net kokiais 20 eurų?
Štai vadinamasis Ministras pirmininkas sako, kad universitetai neturi teisės nieko reikalauti, nes jų mokslinis potencialas yra prastai komercializuotas, bet dar blogiau yra tai, kad juos baigusių studentų negraibsto verslo organizacijos. Gal ir negraibsto. Sunku pasakyti. Paprastai žmonės kur nors įsidarbina tyliai, apie tai nerašo interneto portalai, neskelbia televizijos ir radijo naujienų laidos. Gal politikai turi kitokių duomenų, bet aš kažkodėl manau, kad darbą universitetų absolventai randa. Na, nesišlaisto jie gatvėmis ir nekaulija išmaldos. Nesišlaisto nors tu ką.
Įdomesnis klausimas, kur jie dingsta, jei jau verslo organizacijos nesiskubina jų darbinti? Gal visi jie išvažiuoja į Londoną ir Oslą, gal prasmenga skradžiai žemę? Bet aš kažkodėl abejoju tokių atvejų dažnumu.
Veikiausiai jie visi kažkur dirba. O darbdaviai, pripažinkime, iš esmės būna patys įvairiausi. Tačiau grubiai juos galima sutalpinti į du sektorius – viešąjį ir privatų (į tas dvi kategorijas nepapuolančiųjų bus ne tiek ir daug). Žodžiu, jei tavęs nepasamdė privataus sektoriaus darbdavys, tenka belstis į viešosios institucijos duris. Būna, kad jos tokius prašytojus ir pasamdo. Tačiau įvairiose pastarojo meto krizėse pasirodžiusios viešojo sektoriaus darbuotojų analitinės ir komunikacinės kompetencijos gąsdina – atrodo, kad viešasis sektorius samdo tikrai ne geriausius, bet galbūt net ir ne vidutinius universitetų absolventus. Kad ir ką besakytų aukštas pareigas einantieji, panašu, kad verslas geriausius absolventus visgi nusigraibsto. Viešasis sektorius, savo ruožtu, didele dalimi tenkinasi likučiais.
Ką tai rodo? Visų pirma, kad viešasis sektorius nėra patraukli darbo vieta (ir tai, beje, yra dar viena didžiulė šalies problema). O dar, ko blogo, tai, kad valstybės institucijose dirbantieji kuria tam tikro pobūdžio – likutyje esančiųjų - mentalitetą. Turbūt ne visi, galbūt tokių tik saujelė, bet jų pakanka sukurti tokį bendrąjį klimatą, kurio jokios iniciatyvos vis dar niekaip neišjudina.
Nereikėtų, sakysite, dėl mokslo finansavimo problemų kaltinti eilinių valstybės valdymo aparato darbuotojų, juk jie niekuo dėti, viską čia lemia politikai, kurie ateina ir išeina. Galbūt. Tačiau reikalas būtent tas, kad politikai laikini, o švietimo sferos problemos amžinos, kaip ir tie valstybinių įstaigų darbuotojai, kurie tveria prie kiekvieno ministro. Ir kiekvienas ministras, patinka jam tai ar ne, žengia į jų kuriamą atmosferą.
Šie, aukštesnes pareigas užimantys, o gal ir eiliniai tarnautojai valstybę ir jos valdymo prioritetus mato per tokio mentaliteto prizmę: jei aš galiu sėkmingai būti likutyje, tai kodėl negali kiti?! Kodėl jiems amžinai nieko negana? Kodėl jie nesitenkina tuo, ką gauna (juk turi darbus ir algos nemažėja)? Ką jie ten kalba apie orų atlygį ir darbo sąlygas (ir apskritai, kas čia per išpūsta ir pervertinta sąvoka – orumas?). Jei nepatinka, visada galite eiti kitur, pvz. į verslo rankas („komercializuotis“)! O mes čia gyvename ramiai, be streso ir įtampos (kurią kelia jūsų protestai), ir be didelių ambicijų.
Žinote, kokia yra dar viena sunkinanti aplinkybė? Universitetai – taip pat viešojo sektoriaus dalis. Su visom iš to plaukiančiomis pasekmėmis, tokiomis kaip kai kurių akademikų alergija įvairiausiems protestams ir aktyvizmui, nes... ką jie duos... nieko mes nelaimėsim... viskas gal kada nors ir taip išsispręs.
Arba ne.
Bet kuriuo atveju, likučių mentalitetas valstybės valdymo sferoje taip pat jaučia, kad aukštajame moksle likučių mentaliteto yra. O jei yra, tai ką gi, toks tokį pažįsta ir paremia. Ir dar lengviau atsikvepia visokiausių protestų akivaizdoje.
Ir apskritai, jei jau mokslo institucijas kažkaip išskirsime iš kitų viešojo sektoriaus įstaigų – jie nebebus likutis! Arba, kaip sakė ponas Vyriausybės vicekancleris: „investicijos į mokslą ir mokslinius tyrimus yra ir turi būti vienas svarbiausių prioritetų, tačiau yra ir kitos svarbios sritys, kurios taip pat pareikalaus pinigų“. Kam paisyti mokslo, jie galima paisyti kitų? Kitaip tariant, kaip jūs nesuprantate, kokia neregėta laimė jums teko - būti likučio likučiu, būti (kaip jūs ten sakote?) paskutiniu prioritetu!
