Hili pradeda iš tolo: girdėjau, kad pas jus kadaise buvo didelė žydų bendruomenė...
Taip, – sakau nieko nelaukęs, – jai, deja, reikia pripažinti, mes, lietuviai, padėjome išnykti. Kas aktyviai, kas neveiklumu. Nors, aišku, ne visi taip mano, todėl ginčijamės dabar dėl to baisiausiai. Jei nori sukelti aršią diskusiją, tik užsimink apie tai. Žinai, bjaurūs laikai tuomet buvo. Daug žmonių keitė uniformas, kai kurie ir pažiūras. Vieni prisimena, kad kažkas su gėlėmis pasitiko vieną okupacinę kariuomenę, kiti – dainas ir šokius atėjus kitai. Vieni kitiems už tai neatleido, arba pamanė, kad tai geras pretekstas su tuo visai nesusijusioms sąskaitoms suvesti, ar tiesiog, kad puikus metas pagaliau pašalinti kaimynus, nuo kurių ilgus amžius skyrė nepažinojimo ir įtarumo siena. Mes ir jie, lietuviai ir žydai, ko blogo, nėra XX amžiaus išradimas, jis atsirado gerokai anksčiau.
Bet šiaip, – sakau, – panašu, kad dabar bandome susigrąžinti tos žydų bendruomenės atminimą, o gal tiksliau jį įsteigti, o ne atkakliai kartoti, kad visi kentėjo ir dar neaišku, kas labiau. Man asmeniškai prasmingiausia iniciatyva yra žuvusiųjų per Holokaustą vardų skaitymas. Pamenu per vienus pirmųjų skaitymų, vykusių Gedimino prospekte, žiūrėjau į praeivius ir galvojau: o juk tai galėtų būti palikuonys tų žmonių, kurių vardus tik ką skaičiau. Nebus. Visų tų Avraamų ir Rachelių niekada nesutiksi ir su jais nesusipažinsi. Bet kažką bandome atkurti ir pažinti: leidžiami jidiš kalba rašiusių poetų vertimai, gidai po žydų paveldą, rengiami klezmerių muzikos festivaliai ir litvakų dailininkų parodos, ir daug kitų dalykų.
Ai, tiesa, – šypteliu, – yra ir keistesnių atminties kūrimo formų: pavyzdžiui, išplitusios beigelių kavinės. Be to, net ir Vilniaus meras Facebooke parašo mazel tov.
Hili nusijuokia ir tuoj pat smogia mano atgailos paveikslui dar netikėtesnį smūgį. O kaip, – klausia ji, – šitas žydų bendruomenės ir Holokausto atminimas jums padeda spręsti dabartinių mažumų problemas. Ar tai, kad pripažįstate, savo santykių su žydų mažuma praeities klaidas, pradeda kitaip pažvelgti į kitas? Ar nuo to geriau pas jus gyvenantiems, pavyzdžiui, rusams?
Šitokio klausimo, prisipažinsiu, nesitikėjau ir, spėju, ne aš vienas. Mes jo nesitikime ir nekeliame apskritai. Ne tiek dėl to, kad laikytume, kad Holokaustas yra beprecedentė tragedija, o ne vienas iš gausių kruvino XX a. epizodų (taip, suprantama, daro ne visi, bet nesivelsiu čia į ginčą). Bet todėl, kad santykis su istorine kančia mūsuose apskritai keistokas. Akis labai jau bado lietuviškoje populiariojoje sąmonėje įsitvirtinęs savotiškas kančios diskretumas. Ji yra toks daiktas, kurį galime padalinti į dalis. Štai čia – žydų dalis, čia – mūsų. Taip sudalijus prasideda tikras kančios čempionatas: pradedame vardinti, ką iškentėme mes, galvoti apie tai, ką iškentė žydai, matuoti ir lyginti, kas kentėjo labiau.
Tačiau kokiems lenkams ir rusams tos istorinės kančios dalys apskritai nepriklauso – jie veikiau kankintojai, kankinę, aišku, mus. Šito, žinoma, mes niekada nei pamiršim, nei atleisim. Nes jie nei prašo, nei atgailauja.
Hili pradeda iš tolo: girdėjau, kad pas jus kadaise buvo didelė žydų bendruomenė...
O kas dėl dabarties, tai kodėl turėtume apie juos galvoti, jų gi niekas nešaudo, netremia, nenuodija dujomis. Niekas jiems nieko nedaro. Na, tiesa, buvo ten kažkokia dainelė apie degantį Šalčininkų rajoną prieš nepilną dešimtmetį iš internetinių archyvų iškilusi, dėl jos keli politikai į Prokuratūrą kreipėsi. Bet jos dainavimu apkaltintos grupės nariai viską skubiai paneigė – esą daina įrašyta praeitame tūkstantmetyje, grupės sudėtis nuo to laiko daugsyk keitėsi, tai dabar visai neaišku, kas to buitinio įrašo autoriai, o dabartiniai grupės nariai apie tokias pažiūras net girdėti nenori. Žodžiu, net grupė daug sakančiu pavadinimu „Diktatūra“ Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms nieko pikto nelinki. Tai kokios problemos?
Gal ir išties – jokių. Ir gal išties, iš Holokausto įvykių ir mūsų santykio su jais negalima padaryti jokių išvadų. Pavyzdžiui, galvojant apie Lietuvos rusus, neretai vienareikšmiškai laikomus Penktąja kolona pagal vienintelį – tautybės – kriterijų. Arba prisiminus Lietuvos lenkus, kurie, kaip čia pasakius, ne tokie jau ir lenkai, na, bent jau negryni, tuteišai kažkokie. Be to, ir jų politikai su koloradinėmis juostelėmis vaikšto.
Na, meile jiems netrykštame. Bet juk tokiai nuostatai yra pakankamo pagrindo: sudėtinga geopolitinė padėtis, agresyvūs kaimynai, visomis įmanomomis priemonėmis bandantys išnaudoti mažumas saviems tikslams. Ir nepanašu, kad pastarosios tam labai priešintųsi. Tai kaip jomis pasitikėsi? Kaip atskirsi, kuris dar ištikimas mūsų šaliai, o kuris jai jau svetimas. Tad gal paprasčiau tarti, kad visi jie tokie? Ir kam tada jais rūpintis, kam apskritai domėtis, jei mes jiems nerūpime?
Antra vertus, o kam dabar Lietuvoje gyventi gera?! Juk sunku ne tik jiems, mums patiems sunku, todėl užuot sukus galvą dėl mažumų savijautos, geriau jau pagalvoti, kaip čia padaryti, kad Tėvynė neišsivaikščiotų. Juk mūsų jau mažiau nei trys milijonai – susirūpinę linguojame galvomis, manydami, kad mes – tai lietuviai. Bet kažin, kurią mūsų istorijos dalį tą beveik sakraliniu tapusį skaičių – trys milijonai –buvome pasiekę savo jėgomis, be Lietuvos lenkų, rusų, žydų? Ir jei tikėsime oficialiosios statistikos duomenimis, prarasdami gyventojus praradome ir juos. Mažumų juk irgi mažėja.
Tik kažin ar kam tai rūpi, kai šiais bjauriais ir sudėtingais laikais reikia gelbėti tautą. Gal net priešingai, yra besidžiaugiančių: taip jiems ir reikia. Ir gerai, kad jų mažėja!
Bet kaip gaila, kad mažėja mūsų...
