Kęstas Kirtiklis: Mokslai, menai ir kova dėl premijos

Įdomi ji dėl daugelio dalykų, iš kurių man daugiausia minčių sukėlė istorinio ar net plačiau – apskritai humanitarinio žinojimo gamyba šiandienėje visuomenėje.

„Aš ne prieš žodžio laisvę, aš prieš melą“ – problemą iš vienos pusės reziumuoja istorinių M.Ivaškevičiaus kaltintojų priešakyje stojusi p. Angelė Jakavonytė. Iš kitos pusės pozicijų gausa: vieni pabrėžia, kad premija gaunama už pastarųjų septynerių metų darbus, o romanui dukart tiek; kiti primena mokyklos kursą: kūrinio autorius – ne tas pat kas pasakotojas, jų negalima painioti, o personažams premijos niekas ir nesiūlo; treti bando nubrėžti aiškią ribą tarp istorijos mokslo ir meninės išmonės – pastarajai negalioja teisingumo ar klaidingumo kriterijai net tuomet, kai rašoma naudojant kokius nors faktus.

Atrodytų, kad pastarasis argumentas turėtų būti savaime suprantamas. Bet viskas ne taip paprasta.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Marius Ivaškevičius

Štai įsivaizduokite, kad koks biologas ar gamta besidomintis ir šiaip labai ją mylintis žmogus perskaito miško aprašymus iš Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ ar Antano Baranausko „Anykščių šilelio“. Galbūt esu neteisus, bet kažkodėl spėju, kad norėdamas tuose aprašymuose jis rastų netikslumų. Gal net didelių. O radęs jų tikras gamtos mylėtojas, be abejo, pasipiktintų. „Kaip taip galima, šitaip netiksliai rašyti apie mišką!“ – įtūžęs šauktų jis. Juk visi žinome, kad miškas lietuviui yra viskas! (Pamiršusiems priminsiu pasipiktinimą, sukylantį nurėžus medį didmiesčio gatvėje, ką jau kalbėti apie miškų kirtimą!) Įniršęs gamtos mylėtojas burtų bendraminčius ginti miško nuo rašeivų paistalų, kurtų peticijas, ragintų nuversti paminklą A.Baranauskui Anykščiuose ir A.Mickevičiui Vilniuje.

A.Mickevičius, beje, dar ir lenkas, taigi akivaizdu, kam jis dirbo, kokiai šaliai išties naudingi netikslumai Lietuvos miško aprašyme. A.Baranauskas šiuo požiūriu irgi ne be nuodėmės: kur mirė, kur palaidotas, ką prieš mirtį veikė?! Žodžiu, jų kūryboje galime drąsiai įžvelgti grėsmę nacionaliniam saugumui!

Ką pagalvotumėte apie tokį entuziastą? Mažų mažiausiai, turbūt, kad jam atsisukę varžtai. Veikiausiai visi. Kad jis visai nesupranta, kokius skirtingus dalykus čia suplakė į vieną, o tai reiškia, pagalvotumėte labai rimtai, kad jam geriausia būtų kreiptis į specialistus. Ir kuo greičiau, kol nevėlu.

Visgi reikia pripažinti, kad „Ivaškevičiaus bylos“ atveju esama skirtumo: apie priešingos pusės atidavimą į medikų rankas niekas rimtai negalvoja. (Keiksnojimosi ir užgauliojimų lygmenyje – taip, bet ne apie tai čia kalba.) Oficialiai Ivaškevičiaus kaltintojai kalba apie nepatriotiškumą, tarybinį mentalitetą, nepagarbą didvyriams. Jų oponentai kalba apie tam tikrų grupių norą monopolizuoti istorinę atmintį, ją užkonservuoti viename dirbtinai sakralizuotame pasakojime, apie atvirą neišsilavinimo ir šiandieninių kultūrinių procesų nesupratimo demonstravimą, na ir galiausiai apie tai, kad visas šitas triukšmas liudija tik vieną – viso romano kaltintojai paprasčiausiai neskaitė.

Ne visi tokių kūrinių autoriai siekia tiksliai papasakoti apie praeitį, ne visi jie galvoja apie faktinį savo kūrinių pagrįstumą. Kai kuriems praeitis yra tik fonas dabarties problemoms apmąstyti.

Trumpai tariant, hipotetinė istorija apie miškų aprašymą literatūroje niekuomet negalėtų virsti tokiu sujudimu, kaip istorinių asmenybių aprašymas. Kodėl?

Todėl, kad riba tarp menų ir gamtos mokslų vis dar yra gerokai ryškesnė (nepaisant daugybės bandančių ją trinti), nei tarp menų ir humanitarinių mokslų. Ir tai nėra kažkas naujo ir netikėto.

Kai būdamas vaikas patekau į tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgą), niekaip nesupratau, kodėl tiems revoliucionierių pulkams reikėjo veržtis į Žiemos rūmus pro vartus, už kurių pasislėpę šaudė blogiečių kareiviai (kaip rodė Sergejaus Eizenšteino filme „Spalis“), juk už kampo plyti plačiausia atvira aikštė per kurią pulti rūmus buvo daug lengviau! Galima juoktis iš mano vaikiško naivumo, apdumto tarybinės meninės propagandos mašinos, bet galima galvoti ir kitaip, proaktyviai. Dažnai nė nemirktelėję taip ir darome. Ir kitus raginame neatsilikti. Būtent to ir siekia vis auganti vaikams skirtų istorinių knygelių-filmukų-paveikslėlių industrija. Arba visuotinis džiaugsmas „Šventinio bankucheno“ „Lietuvos istorijos repo“ (5 milijonai peržiūrų! Mindė – Lietuvos karalius! Jėėė!). Na, sakysite, bet M.Ivaškevičius nepretenduoja į metodinių priemonių istorijos pamokoms rengėjus. Tikriausiai.

Bet yra ir įdomesnių dalykų: galbūt žymiausias Romos imperijos laikų gyventojas yra galas Asteriksas, o ne romėnas Julijus Cezaris, pačios Romos imperijos gyvenimas dabar įsivaizduojamas taip, kaip rodoma filme „Gladiatorius“, o Škotijoje, Sterlingo mieste stovi statula vaizduojanti Williamą Wallace‘ą – Narsiąją širdį – su Melo Gibsono veidu. Niekas veikiausiai nesuteikė Lietuvos skaitytojams tiek žinių apie ATR laikų Vilnių kaip Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ ciklas ir beveik lažinuosi, kad bus (o gal jau yra) manančių, kad Norvaišos yra maždaug tiek pat svarbi bajorų giminė kaip Radvilos. Čia suminėjau tik keli pavyzdžius, o jų begalės. Ne visi tokių kūrinių autoriai siekia tiksliai papasakoti apie praeitį, ne visi jie galvoja apie faktinį savo kūrinių pagrįstumą. Kai kuriems praeitis yra tik fonas dabarties problemoms apmąstyti. Bet autorių intencijos, žinoma, ne visuomet rūpi jo skaitytojams, klausytojams, žiūrovams. Jie, deja, pernelyg dažnai priima tai, ką nori priimti.

Visas šitas triukšmas liudija tik vieną – viso romano kaltintojai paprasčiausiai neskaitė.

Paradoksalu, tačiau šiuo požiūriu, Ivaškevičiaus kaltintojai išpažįsta tai, su kuo nesiginčytų ir nemažai jiems oponuojančių literatūros tyrėjų: fikcija kuria kultūrinę tikrovę. Bet ne tik. Dar paradoksaliau yra tai, kad būdami prisiekę marksizmo priešininkai, šalies gynybinių pajėgumų stiprintojai darbais tvirtina iš esmės kairuolišką tezę, kad jokia kūryba nėra šiaip sau kūryba, kad menas visuomet yra politika. Nes jis įtvirtina (ar bent jau gali įtvirtinti) tam tikras ekonomines ir socialines pozicijas, galios santykius, istorinius pasakojimus. Ir įtvirtina gerokai sėkmingiau, nei minėjimai Seime ar prie Seimo, sąskrydžiai ir paminklai, ar, tiesą sakant, mokslingi raštai.

Ne, aš ne apie meno kūrinių autorių socialinę atsakomybę, sąmoningumą ir būtiną pasiryžimą kurti apdairiai. Tai ne mano reikalas. Aš apie iššūkį humanitariniams mokslams, apie tą iki šiol menkai reflektuojamą tiesą, kad mūsų humanitarinio (istorinio, literatūrologinio, filosofinio) žinojimo monopoliui jau kurį laiką grasina viena tokia „konkuruojanti firma“, su galimai didesniais resursais ir paveikumu.

Ką mes į tai?

Nes situacijų, kai jos veikla kels mums problemų, ko blogo, tik daugės.