Keisti tai klausimai. Padorioje draugijoje, manoma, jų užduoti neverta – pasirodysi melodramatiškas, patetiškas, apsijuoksi ar net stačiai apsikvailinsi. Labai jau jie banalūs. Bet juk banalūs jie yra būtent dėl to, kad kyla daugeliui, nepaisant lyties ir tautybės, išsilavinimo ir amžiaus, gastronominės orientacijos ir religinių pažiūrų.
Miglotai prisimenu K.Paltaroko „Katekizmą“ iš kurio kadaise Pirmajai Komunijai mokiausi katalikų tikybos tiesų. Ten pirmasis klausimas berods toks ir buvo: kodėl gyvename žemėje? Ir atsakymas: kad vykdydami Dievo valią nueitume į Dangų.
Kai pagalvoji, kokio Dievo, kokią valią, kokį Dangų šioje pokrikščioniškoje visuomenėje, kurioje, nepaisant laikinų tradicijos paūmėjimų, religinis jausmas transformuojasi ir keičiasi, įgydamas moksline kalba vadinamas post-sekuliarias, o paprastai tariant netradicines dvasingumo formas.
Atmetęs katekizmą tučtuojau prisimenu filosofijos klasikus. Štai Aristotelis savo „Nikomacho etikos“ pradžioje tvirtina, kad „teisingai buvo pavadinta gėriu tai, ko visi siekia.“ Bet kur tą gėrį rasti kasdieniame gyvenime, tarp plikledžio ir vištienos? Žinoma, būna, kad kas nors pasamprotauja apie bendrąjį gėrį, tačiau tais atvejais išsyk suvokiate, jog prieš jus žmogus, kenčiantis nuo klasikinio išsilavinimo pertekliaus. Nes nūnai gėris nemadingas.
Netikite? O ar linkėsite per šventes vieni kitiems gėrio. Vargu! Gali būti, kad mus ragins pasidalinti gerumu (anaiptol ne tas pats!) su stokojančiais, tačiau tai skambės veikiau kaip pagraudenimas, o ne palinkėjimas. Nes kas gi sako, linkiu tau ateinančiais metais gėrio. Ne! Linkime ne gėrio, o sveikatos, meilės, pinigų, bet labiausiai laimės! Turbūt, į pastarąją susives ir visi kiti linkėjimai.
Tad veikiausiai laimė šiandien ir bus tai, ko visi siekia. Dėl ko gyvename žemėje.
Nesiginčysiu, prasmingas tas siekis ar beprasmis, svarbus tai dalykas ar menkavertis. Sunku į tokį klausimą atsakyti, mat kiek žmonių, tiek laimių, ir gal net apskritai, neįmanoma apie vieną laimę kalbėti.
Gal ir ne, bet šįkart tarsiu, kad galima kalbėti apie ją apibendrintai, net jei ir nepavyksta išvesti kokio nors bendro vardiklio, tai vis tiek, tarp skirtingų laimių bent jau esama, kaip mokė kitas filosofijos klasikas L. Wittgensteinas, šeimyninių panašumų. Kaip tarp žaidimų – futbolo, pokerio ir slėpynių – sunku besti pirštu į tai, kas tarp jų bendro, bet niekam nešauna į galvą neigti, kad visi išvardyti dalykai yra žaidimai. Taip ir su laimėmis – jų daug, jos asmeninės, įvairios, bet turi kažką bendro.
Tiesą sakant, painiava tarp visų galimų laimių ir kyla būtent dėl to, kad jos šiandien yra laikomos asmenine problema. Laimės siekiame kiekvienas sau. Individualiai rūpinamės kūno ir sielos būkle. Skaitome saviugdos ir savipagalbos knygas. Darome dalykus, kurie teikia asmeninį malonumą. Ieškome partnerio, kuris neprieštarautų laimės idealui. Einame pas terapeutą, kai nepaisant visų pastangų nesijaučiame laimingi. Bet viską turime daryti ir darome patys, nes juk akivaizdu, kad niekas kitas to už mus nepadarys!
O jei taip iš privačios teritorijos žvilgteltume į viešąją sferą ir pasmalsautume, kaip ji susijusi su mūsų laimės siekiais? Jei visi siekia laimės, ką tai turi bendro su ekonomika, politika ar kultūra, kuriose gyvename?
Apie laimės ekonomiką šį bei tą esame girdėję, tai tokia turtingų šalių tema, kuria jie ten iš neturėjimo ką veikti diskutuoja. Mums čia reikia sukrapštyti lėšų visiems reikalingiems šventiniams pirkiniams. Kokia ten laimė, besistumdant perpildytose parduotuvėse. Nebent patys pirkiniai jos šiek tiek teikia. Bet tuomet, žinia, ji nebe visuomeninė, o privati.
O kaip su laimės politika?
Čia, reikia pripažinti, dar mažiau girdėtas ir suprantamas dalykas. Kai kitais metais eisime į rinkimų apylinkes apie laimę negalvosime. Bent jau ne apie savo. Galbūt apie laimę būti išrinktam, bet kažin ar ji ilgalaikė? Juk šypsenos, neva turinčios ją liudyti, dingsta nuo rinkimų laimėtojų veidų pakankamai greitai.
Negalvosime apie laimę ir per didžiąsias valstybines šventes, kai būsime įvairiausių patriotizmo guru mokomi, kad valstybė reikalinga tautai saugoti ir nuo vidaus bei išorės priešų ginti, o ne jos piliečių laimės siekius skatinti bei puoselėti.
Negalvosime apie laimę mokėdami mokesčius (gal net priešingai), nes štai valdžia atima pinigus, už kuriuos laimės galbūt ir nenusipirksi, tačiau manoma, kad jie pastarai nekliudo.
Negalvosime apie laimę tuomet, kai galbūt vėl streikuos mokytojai arba kai vaikai tiesiog eis į mokyklą ar į universitetą – nes mokymo įstaigos turi ruošti gyvenimui, o ne laimei.
Negalvosime apie laimę laikydamiesi kelių eismo taisyklių ir etiketo normų, važiuodami viešuoju transportu ar eidami per nesenai sutvarkytą aikštę, apžiūrinėdami pastatytą paminklą, lankydamiesi teatro, koncertų salės, muziejaus pastatuose ir netgi pramogų arenose.
Negalvosime. Bet ar reiktų?
Gal ir nereiktų. Bet argi ne keista, kai didžiausi asmeniniai siekiai neįgauna jokios viešosios išraiškos?
