Kęstas Kirtiklis: Paminklas tamsiems laikams

Prisipažinsiu, džiaugiuosi, kad Baltijos kelio trisdešimtmečio sukelta euforija prigesino visai kitą, dar visai neseniai pagrindinę rugpjūčio 23 d. reikšmę, dėl kurios šią dieną vadinome Juodojo kaspino diena. Šiemet šio pavadinimo neišgirdau. Gal prastai klausiausi. Bet, sakyčiau, neblogai, kad bene trisdešimt metų laisvę laikę antrąja kančios puse, pagaliau po truputį mokomės ją švęsti.
Kęstas Kirtiklis
Kęstas Kirtiklis / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Antra vertus, kaip ir kiekvienos masinės euforijos atveju, nepavyksta išvengti skepsio: visi tie begaliniai išsipažinimai, kaip, kas ir kur dalyvavo ir kaip ten buvo nuostabu, ar kaip dalyvavo, bet buvo per mažas, suvystytas į vystyklus ir nieko nesuprato, bet vis tiek buvo nuostabu, primena kažin kokį iškreiptą „ir tada dirbome Lietuvai“. Bet čia gal tik man, nes panašu, kad tie jauni veidai, gimę per vėlai, bet uoliai dalyvavę minėjime, viso to pavydi. Baltai pavydi.

Kartais žmonės nerimtai užduoda tokį klausimą – kurioje praeities epochoje norėtum gyventi? Atsakymų būna įvairių, bet iš esmės – kuo geresnėje. Pavyzdžiui, Vytauto laikais, kai Lietuva buvo didi ir galinga valstybė. Arba Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pradžioje, kai, sakoma, buvome pasiviję Europą, Baroko bažnyčias statėme veik tuo pačiu metu kaip Italijoje, ir neišvykdamas iš Vilniaus galėjai gauti padorų išsilavinimą. Bet čia jei tau pavyko gimti turtingoje šeimoje, o jei esi varganas valstietis? Na, tada gal kokiais kitais.

Žiūrint į jaunuolius minėjime atrodė, kad ir jie žaidžia šitą žaidimą ir jiems atsakymas į klausimą aiškus – norėčiau gyventi Sovietų Sąjungos saulėlydžio laikais, kai kūrėsi Sąjūdis ir atrodo, kad kiekviena diena švietė trimis spalvomis, kol galiausiai, ankstyvą 1990 m. pavasarį, šviesa tapo kūnu.

Aš nežinau, kokiais laikais norėčiau gyventi. Užtat puikiai žinau, kada gyventi nenorėčiau – pirmojoje XX a. pusėje, tuo metu, kurį filosofė ir politikos mąstytoja Hannah Arendt pavadino tamsiais laikais. Jos proginių kalbų ir biografinių esė knyga Žmonės tamsiais laikais (angliškai pasirodžiusi 1968 m.) nesulaukė mūsuose tokio dėmesio kaip kitos, o visgi ją skaityti labai įdomu. Ypač šiandienėje Lietuvoje, kai vyraujančią intelektualinę (ne rėksmingą patriotinę ideologinę, o būtent intelektualinę) laikyseną neblogai apibūdintų toks dialogas:

– Ką manote apie P.Cvirką?

– Niekingas išdavikas ir kolaborantas!

– Ką manote apie J.Noreiką?

– Na, aš jokiu būdu neteisinu Noreikos, bet žinote, laikai buvo išties labai sudėtingi...

Išties. Tie tamsūs laikai, prasidėję, ko blogo, ne 1939 rugsėjo 1 d., o veikiau 1914 birželio 28 d. ar dar anksčiau, žinoma, nėra ir vargu ar gali būti asmeninių politinių bei moralinių pasirinkimų pateisinimas. Tad nenorėčiau teisinti nė vieno iš šiandien nupaminklinamųjų. Man, kaip ir Arendt, svarbiau atrodo juos suprasti, pasistengti perprasti, kaip jie matė pasaulį ir save tais laikais.

Man, kaip ir Arendt, svarbiau atrodo juos suprasti, pasistengti perprasti, kaip jie matė pasaulį ir save tais laikais.

Apie tai ir yra minėtoji knyga, kurioje kalbama apie žmones, kurių pasirinkimai buvo labai skirtingi – popiežių Joną XXIII ir Rosą Luxemburg, Bertoltą Brechtą ir Karlą Jaspersą, Walterį Benjaminą ir Karen Blixen, ir kelis kitus, Lietuvoje menkiau žinomus mąstytojus ir rašytojus. Kodėl jie stojo vienon ar kiton pusėn?

Pavyzdžiui, Rosai Luxemburg, kurios vardas daugelį lietuvių inteligentų nukrečia ne mažiau nei Cvirkos, Arendt manymu, suprasti nacionalinių valstybių kūrimosi XX a. pradžioje prielaidų nepavyko dėl gimtosios kultūrinės terpės įtakos. Vidurinioji Europos žydų klasė, pasak Arendt (ir Nietzschės!), buvo tikri europiečiai, nesusisaistę nė su viena konkrečia šalimi ar tautybe. Laisvai kalbėdama lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir prancūziškai, neblogai angliškai ir itališkai, Luxemburg nesuprato, kaip kalba gali esmiškai apibrėžti asmens tapatybę ir nubrėžti tarp kalbinių bendruomenių neperžengiamas sienas. Arba Brechto likimas: koks keistas asmeninių baimių ir valdininkų sprendimų mišinys nuvedė jį į pokario Rytų Berlyną ir jo, Arendt manymu, kiek žaismingą meninį flirtą su komunizmu pavertė nekvestionuojama dogma.

Panašiai ir visiems kitiems filosofės aptariamiesiems tamsūs laikai uždėjo savo antspaudą. Vieni su tuo dorojosi vienaip, kiti – kitaip. Tačiau, sakytų Arendt, visuomet žmogiškai, gal kartais net pernelyg žmogiškai.

Suprasti nereiškia pateisinti. Veikiau susimąstyti, užminti sau savotišką moralinę mįslę: kokius sprendimus mes patys priimtume tamsiais laikais? Žmogiškus, tautiškus, egoistiškus, pragmatiškus? Tūlas patriotas, jau dabar sudarinėjantis sąrašus, ką, reikalams pasisukus tamsos link, jis nušaus, manosi žinąs atsakymą. Aš nesu toks tikras, nei dėl jo, nei dėl savęs. Nors gal įtariu, kurie atsakymai galėtų būti teisingi ir viliuosi, kad juos ir pasirinkčiau. Bet taip yra dabar, o kaip būtų buvę? Juk tamsa ir yra tamsa. Joje pamesti orientyrus lengva, net jei iki tol atrodė, kad susitapatinai su jais tiek, kad pamesti nebeįmanoma.

Tai ką dabar, reikia visus atjausti, gailėti ir visiems statyti atminimo ženklus?!

Ne, bet jei istoriją rimtai laikome gyvenimo mokytoja ir norime semti stiprybės iš praeities, svarstau sau, gal reiktų kokiame atkampesniame parke, kokioje nereprezentatyvioje vietoje, kad eilinį kartą neįpultume į teisiųjų kautynes, pastatyti paminklą tamsiems laikams. Kuriame pasistengtume atspindėti visą tamsą ir jos atspalvius – raudoną ir rudą, ir, nepabijokime, trispalvį. Be vardų ir biografijų, nes jų būtų ne tik per daug, bet ir todėl, kad išvengtume pagundų šviesos vardan vienus jų iš ten trinti ir įrašinėti naujus.

Bet visų geriausia, jei tas paminklas būtų interaktyvus, jei į jį patekę, visiškoje tamsoje turėtume priimti sprendimus. O paskui, iš jo išėję, susikibti į gyvą grandinę su kitais, kitokius sprendimus priėmusiais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis