O drąsos tam reikia ne tik todėl, kad tokiu pavadinimu tarsi pjaunama šaka, ant kurios sėdime, bet labiau dėl to, kad akademinėje terpėje taip nemąstoma. Čia universitetų egzistavimas ir jo prasmė abejonių beveik niekam nekelia. Todėl užuot galvoję, kaip gyventi pasaulyje, kuriame universiteto nebereikia, mokslininkai tokį pavadinimą dažnokai mieliau interpretuoja savaip: pasaulis po universiteto reiškia pasaulį, į kurį patenka universitetą baigęs asmuo.
Ir dar prisipažinsiu, kad nuo besąlygiško tikėjimo universiteto svarba mane jau senokai atšaldė pati pirma studentė, paprašiusi vadovauti jos bakalauro darbui. Protinga, gabi, kruopšti – pradedančiam dėstytojui tokia studentė tikra dangaus dovana, todėl nedvejodamas sutikau jai vadovauti. Ir štai po pusmečio ji pareiškia, kad bakalaurinio neberašys, nes kam tas vargas, juk jos darbdaviams (britams) tas diplomas nereikalingas.
Jiems svarbiau tai, kad ji jau dabar puiki savo srities specialistė. Man tokia mintis, suprantama, visiškai nepatiko, tad puoliau ją atkalbinėti. Galiausiai sutarėm kompromisinį variantą: aš jos nespaudžiu, o ji per daug nesistengdama parašo, kaip pavyks. Ji taip ir parašė, apsigynė ir gavo 10. Rašydamas šį tekstą paklausiau Google, kaip jai sekasi. Atrodo, neblogai. Ji kopia karjeros laiptais toje pat srityje, kur tada dirbo ir kur jos diplomas nebuvo reikalingas. Formalaus išsilavinimo toje srityje, kiek žinau, ji ir neturėjo, universitete studijavo visai ką kita.
Tokių pavyzdžių apstu.
Bet ne vien dėl to universitetinis žinojimo monopolis, ko blogo, prarastas. Ir tam jau nebereikia klaustukų. Jau nebestebina, kai humanitarinių mokslų srityje ponia Statkutė de Rosales pripažįstama patikima istorinio žinojimo eksperte arba romanai painiojami su mokslu.
Bet šįkart įkišiu nosį ir ne į savo sritį. Kaip jums skiepai? Universitetiniai imunologai gali užkimti beįtikinėdami. Ir nieko. Yra žinančių geriau. Arba plokščia žemė, kadaise laikyta viduramžiško tamsumo pavyzdžiu, dabar štai grįžta su trenksmu. 2018-aisiais JAV atlikta apklausa parodė, kad 34 proc. jaunuolių (nuo 18 iki 24) mano, kad Žemė nėra rutulys. Ir tai, jei ką, Amerikoje, kuri vis dar yra didžiausia pasaulyje ekonominė ir karinė galybė ir į kurios universitetus mes žiūrime pavydžiai: ak, kaip jie pritraukia protus, ak, koks ten finansavimas! Finansavimas, aišku, tiems rimtiems mokslams, kurie užsiiminėja priešakiniais tyrimais ir technologijomis. Ir kuriems vis sunkiau pavyksta įtikinti visuomenę savo pradmenų teisingumu. O to pasekmės gali būti įvairios. Beje, nebūtinai blogos. Bet ką gali žinoti?
Ar universitetai šiandien vieni tokioje situacijoje? Vargu. Sakyčiau, per pastaruosius 440 metų nuo Vilniaus universiteto įkūrimo pasaulis gerokai pasikeitė – technologiškai, politiškai ir socio-ekonomiškai. Gal tik trys institucijos tuos ilgus metus iš paskutiniųjų laikė tęstinumą – universitetas, kariuomenė, bažnyčia (būtent, katalikų bažnyčia). Ir visos jos šiandien patiria didžiulius iššūkius.
Kariuomenė susiduria su hibridiniais karais (net jei šis terminas nebemadingas ir paaiškėjo, kad jis ne toks perspektyvus, kaip manyta), terorizmu ir kitomis neregėtomis kovos formomis. Išmaniosios raketos, įvairiausios bepilotės mašinos ir panašios technologijos stumia ją į sunkiai nuspėjamą ateitį. Bažnyčiai, atrodo, dar blogiau. Sakoma, kad šiandien gyvename nebe sekuliariame, bet jau postsekuliariame pasaulyje, kuriame ši institucija esanti visiškai perteklinė. Jei universitetas nebėra svarbiausias žinojimo kūrėjas, apie jį galima pasakyti tą patį.
Jei universitetas nebėra svarbiausias žinojimo kūrėjas, apie jį galima pasakyti tą patį.
Tai kam jos visos reikalingos? Kam reikalingi jų nešiuolaikiški, nuobodūs ir kankinantys veiklos metodai (paskaitos, pamaldos, pratybos), ceremonijos (nuo paradų iki mokslo metų atidarymų, apie bažnyčią jau nekalbu), uniformos (tik nesakykit, kad universitete jų nėra, geriau paklauskite mantijų nuomotojų, jie jums papasakos apie birželį augantį pelną), rangai (vyskupai, profesoriai, generolai), hierarchijos, kurių pakopomis kylama labai nelengvai. Šios institucijos griozdiškos, nedemokratiškos ir išties nežinia, ar efektyvios. Jos nesugeba sumaniai reaguoti į šiandienio pasaulio iššūkius.
Tai ką gi daryti? Gal jas modernizuoti? Demokratizuoti? Optimizuoti?
Mes ginkluojamės vis išmanesniais ginklais, bet kai paklausiau karybą išmanančio kolegos, kam reikalingi pėstininkai ir ar jie dar egzistuos po 15 metų, jis išpūtė akis: tu ką?! Juk karas – tai ne tik naikinimas, tai ir naujos tvarkos įvedimas užimtoje teritorijoje, o to nesugeba net išmaniausi ginklai. Ir nepanašu, kad šitokia karo esmė apžvelgiamoje ateityje keisis. Taigi, ir kariuomenėje permainų nebus, ir kompiuterinių žaidimų virtuozai generolų nepakeis. Nepakeis ir eilinių.
Bažnyčia su savo problemomis dorojasi irgi panašiai ir į visus pasiūlymus modernizuotis, demokratizuotis ir optimizuotis – pvz., naikinti celibatą, įtvirtinti moterų kunigystę ir t.t. – atsainiai moja ranka. Nieko tai nepadės, kelios Europos evangelikų bažnyčios taip modernizavosi, tik nepanašu, kad į jas priplūdo tikinčiųjų. Todėl keli paskutiniai popiežiai savo enciklikomis ragino ne reformuoti struktūras ir valdymą, bet iš naujo užduoti klausimus apie religijos reikšmę šiandieniame pasaulyje ir ieškoti naujų būdų į juos atsakyti.
Nors „nelaimės draugai“ bando persvarstyti ir sudabartinti savo turinį, universitetuose (priminsiu, omenyje turiu ne konkretų universitetą, bet apskritai instituciją) galvojama kitaip. Čia kažkodėl manoma, kad geriausias atsakymas į šiandienos krizę yra pamiršti turinį ir imtis formos, skolinantis ją iš verslo. Ir tai ne tik deklaruojamas siekis rengti specialistus, kurių reikia darbo rinkai. Dar labiau verslumas pasirodo mąstymo bei organizacinių struktūrų performavime: diegiant verslo vadybos modelius, strateginį planavimą, optimalų finansų valdymą, institucijų jungimą, atseit potencialo konsolidavimą, žvelgiant į studentus kaip klientus, gaunančius paslaugas ir t.t. Bet ar tai išties kaip nors atsiliepia žinojimui?
O gal žvilgtelkim į kariuomenę ir bažnyčią, kažkaip gyvenančias be viso to?
Šita krizė anaiptol nėra beprecedentė. XVII–XVIII a. žinojimas taip pat buvo gyvybingesnis šalia universitetų nei juose.
Ir dar. Šita krizė anaiptol nėra beprecedentė. XVII–XVIII a. žinojimas taip pat buvo gyvybingesnis šalia universitetų nei juose. Toli gražu ne visi, gal net retas kuris filosofijos ar tiksliųjų mokslų klasikas tuo metu dirbo universitetuose, verčiau rinkdamiesi mokslo akademijas ar draugijas, ar apskritai atlikdami tyrimus savarankiškai, o gautus rezultatus aptardami su bendraminčiais laiškais. Wilhelmas von Humboldtas, XIX a. pradžioje pasiūlęs aukštojo mokslo reformą ir įsteigęs Berlyno universitetą bandė padaryti, kad universitetai vėl būtų žinojimo centrai. Jo sprendimas buvo paprastas – universitetas turi ne tik žinojimą perduoti, bet jį ir kurti. Iš konkuruojančių įstaigų reikia mokytis mąstymo ir tyrimų būdų ir juos diegti savo sistemoje.
Klausimas šiandien yra tas pats: kaip padaryti, kad universitetas, o ne internetas, pokalbių laidos, politikų tribūnos ar pašnekesiai prie kavos, vėl būtų žinojimo centras. Ko galima pasimokyti iš „konkuruojančių firmų“? Ko iš „nelaimės draugų“?
Nes tik nuo to priklausys, ar pasaulis po universiteto yra laikina būsena ar nebegrįžtamas procesas.
