Kadaise, XX a. antroje, amerikiečių sociologas Danielis Bellas tvirtino, kad visuomenė yra sudaryta iš trijų sferų – ekonomikos, politikos ir kultūros. Visos šios sferos yra tarpusavyje susijusios ir pokyčiai vienoje atsiliepia kitoms.
Gerokai anksčiau Karlas Marxas manė, kad visuomeninio gyvenimo pagrindas yra ekonominiai santykiai. Juose mes esame sudėję savo žmogišką ją esmę – darbą, arba, kaip sakytume šiuolaikiškiau, kūrybingumą. Būtent ekonominiame lygmenyje kyla ir turi būti sprendžiamos realios žmogiškos problemos. Visa kita tarnauja tik kaip priedanga ekonominei tvarkai paslėpti: politika besirūpinanti ekonominės nuosavybės išsaugojimu, religija, mokanti, kad ekonominiai pasiskirstymai yra duoti iš aukščiau, kultūra, privilegijuojanti tam tikras jausenas ir vertybes, menas, būtent jas vaizduojantis ir t.t.
Primityvas tas Marxas, sako kritikai, kaip gi taip viską suvesti į vieną matmenį. Juk žmonių interesas ne vien ekonominis. Žmonės daro daug dalykų vedini įvairiausių motyvų.
Galbūt. Tačiau šiandien ima atrodyti, kad vertybė ir motyvas tėra vienas – politinis. Ir ne tik todėl, kad Lietuvoje politikai daro viską, ne tik posėdžiauja Seime ir Vyriausybėje, bet šoka ir dainuoja, moko kulinarijos ir gyvenimo meno paslapčių. Ir ne tik todėl, kad per kiekvienus rinkimus pasirodo ilgiausi sąrašai kandidatuojančiųjų. Tie sąrašai vis gausėja. Anksčiau gal kiek stabdė sąrašų partiškumas, dabar, visuomeninių komitetų eroje kandidatuoti gali bet kas. Ir kandidatuoja.
Sakoma, kad dalyvavimas nacionalinėje Eurovizijos atrankoje yra šansas jaunai grupei išlįsti iš rūsio ir pasirodyti publikai. O kandidatavimas į renkamus politinius postus galbūt irgi? Vargu, juk absoliuti dauguma kandidatų taip ir lieka pavardėmis sąraše, kurių beveik niekas net neperskaito. Maža to, politiką suprantant platesne prasme – kaip turimos galios įtvirtinimą įvairiausiose socialinio gyvenimo srityse – visi tie kandidatai yra stulbinančiai apolitiški, na, ar bent jau jie nėra politiniai veikėjai, greičiau veikiamieji. O ir apskritai, tais neakivaizdžiais galios santykiais Lietuvoje nelabai ir domimasi. Čia politika susiveda į institucinę politiką.
Antra vertus, pripažįstu, taip yra ne tik Lietuvoje. Pakanka prisiminti jau pabostantį Donaldą Trumpą, kuriam nebepakako būti verslininku ir televizijos žvaigžde. Kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę, tokiu jis būt nebenori, nori būti šalies valdovas. Gal ir pasaulio imperatoriumi norėtų būti, tik dar neatrastas būdas kaip tai padaryti. Palikim tai ateičiai. Pasakoje apie auksinę žuvelę pamokymas aiškus – nenorėk per daug, nes liksi prie suskilusios geldos. Pasakoje apie Trumpą, atrodo, tokia prasta pabaiga gali ir nenutikti. Tai teikia vilčių visiems stovintiems eilėje prie ateities politikos postų.
Kadaise, XX a. antroje, amerikiečių sociologas Danielis Bellas tvirtino, kad visuomenė yra sudaryta iš trijų sferų – ekonomikos, politikos ir kultūros.
Bet grįžkime į mūsų gintarinę pakriūtę. Čia viskas vis labiau instituciškai politiška. O kas dar ne, skubiai perdaroma pagal tokį modelį. Pavyzdžiui, kalbėdami apie ekonomiką, neišvengiame jos sąsajų su politika. Maža to, nuo tų sąsajų skubiai peršokame tiesiai prie politinių realijų. Kas nors gali manyti, kad tam tikros ekonominės grupės turi politinių lūkesčių, kuriuos išreiškia balsuodamos už tam tikras partijas. Bet pas mus atvirkščiai: pirma žmonės suvokiami kaip balsuojantys už vienokias ar kitokias partijas, o tada jau jie skiriami į socialines klases, kurios ekonomiškai ne visuomet būna vienalytės. Bet tai nesvarbu. Politiniai pasirinkimai laikomi patikimesniu socialinės stratifikacijos kriterijumi.
Tas pat galioja ir tuomet, kai kalbame tiek apie vadinamąja rimtąją kultūrą, tiek ir popkultūrą ir atrodo, kad išeiti į politiką nei vienos iš jų atstovams nėra nepriimtina. Ir beje, išeiti į tikrąją, o ne kokią kultūros politiką.
Gal ir be reikalo aš čia stebiuosi, gal taip paaiškėja, kad dar vienas XX a. sociologijos klasikas prancūzas Pierre‘as Bourdieu buvo teisus, sakydamas, kad kapitalas turi daugybę formų – jis gali būti ekonominis, politinis, simbolinis. Ir visus juos galima perversti vieną į kitą. Nes kapitalas privalo būti konvertuojamas, kitaip, anoks jis kapitalas. Bet kodėl atrodo, kad labiausiai konvertuoti reikia būtent į politinį?
Taip kaip realybėje, taip ir virtualybėje. Internetas ir socialiniai tinklai taipogi tapo institucinės politikos vieta. Ne todėl, kad partijos ir politikai skuba apsirūpinti juose savo paskyromis. Viskas kiek subtiliau. Juk jums nekelia nuostabos kai svarstoma, kad internetai po truputį laimi rinkimus. Ir kuo toliau tuo labiau laimės. Juk taip ir bus, ar ne? Bet nesakoma ir vargu, ar greitai kas sakys, kad, kad internetai nutiesė naują gatvę atkampiame miestelyje, išvalė nuo šiukšlių klaikiai užterštą ežero pakrantę ar išpirko visus bilietus į teatrą. Visa tai jei ir vyksta, tai greta interneto, nebūtinai su juo konfliktuojant, bet ne vien dėl jo. O rinkimus jau šiandien stengiamasi laimėti internetuose. Kuo toliau juo labiau. Nepaisant to, kad ta pergalė nebūtinai virsta mandatu.
Man irgi atrodo, kad internetai vis labiau lems rinkimus. Bet nebūtinai taip, kaip dabar atrodo. Todėl aš laukiu-nesulaukiu dienos (tikiu, ji nebetoli), kai kandidatų sąraše matysime nuomonės formuotojus, paprastai vadinamus influenceriais. Va tada tai bus!
Nes viešoji erdvė apskritai yra politizuota. Paeksperimentuokime: greitai išvardinkite žiniasklaidinius apžvalgininkus, na analitikus, dirbančius ne kokiame banke ar partijoje, bet pačioje žiniasklaidoje (ar, iš bėdos, mokslo įstaigoje) ir nuolatos komentuojančius apie kultūros, ekonomikos, na ir žinoma, politikos, aktualijas. Pamąstymui apie kiekvienos srities atstovus skirkite ne daugiau minutės. Kuri sritis laimėjo? Beveik lažinuosi, kad politika. Nes kalbantieji apie galios santykius dažniausiai pakliūva į kultūros sritį, kur jų niekas nežino, nes ta sritis juk ne tokia įdomi kaip politika. Institucinė politika.
Galiausiai, dar vienas eksperimentinis klausimas: kas yra žinomiausi šiandienos Lietuvos filosofai? (Taip klausdamas darau prielaidą, kad apskritai filosofija nesidomite, bet jei ir domitės, galvokite apie ja nesidominčius savo artimuosius: ką pasakytų jie?) Jei sugalvojote keletą pavardžių, turiu dar vieną klausimą: ar jie žinomi dėl savo filosofinių ar dėl politinių idėjų ir bandymų patekti į institucinę politiką?
Nesiplėsiu, tačiau šitaip eksperimentuoti galima su daugybe kitų mokslo ir gyvenimo sričių.
Koks čia moralas?
Gali būti įvairus: kad socialinis gyvenimas turi daugiau spalvų nei žyminčių politines partijas, todėl reikėtų atsitokėti; kad susikoncentravę į politiką mes nebematome kitų svarbių socialinio gyvenimo sričių, nebesidomime iš esmės nei ekonomika, nei kultūra. Bet blogiausiai, mano galva, tai, kad įsižiūrėję į institucinę politiką, suvedę ją į kovą dėl postų, mes nebematome realios politinės galios, kartais slypinčios visai kitur.
