Panašios informacijos gausą kasmet pateikia ir stojimų į aukštąsias mokyklas rezultatai. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jau kelinti metai jie iš esmės nesikeičia. Tačiau toks sąstingis kalba ne tik apie paklausos neprarandančias studijų programas, bet ir apie gilesnę visuomenės požiūrio inerciją.
Taigi, stojimų rezultatai nenustebino: populiariausia specialybė – visų rūšių informatika, po jos medicina, teisė, politikos mokslai ir, pramonininkų konfederacijos vadovų pykčiui, kūrybinės industrijos bei vadyba. Už šias specialybes abiturientų tėvai pasirengę ir sumokėti. O jei žvelgtume vien į tuos, kurie nori studijuoti valstybės lėšomis, sąrašas būtų kiek kitoks, vietoje kūrybinių industrijų ir vadybos matytume psichologiją bei anglų ir kitą užsienio kalbą.
Tačiau branduolys nesikeistų: informatika, medicina ir teisė – štai tos specialybės, su kuriomis šiandieniai jaunuoliai sieja savo šviesią ateitį.
Tačiau branduolys nesikeistų: informatika, medicina ir teisė – štai tos specialybės, su kuriomis šiandieniai jaunuoliai sieja savo šviesią ateitį. Tos ateities jiems nuoširdžiausiai linki tėvai, giminės, kaimynai ir mokytojai, kurie veikiausiai net iš giliausio miego pažadinti nė numirktelėję išbertų šitą perspektyviausių specialybių trejetuką.
Štai jums ir pažangi visuomenės savivoka. Visi supranta, kad kompiuteriai tai ateitis, kad pasaulis kuo toliau, tuo labiau bus kompiuterizuotas. O ir ligos, padedamos skiepų priešininkų pastangų, niekur trauktis nesiruošia. Ką jau kalbėti apie privatinės nuosavybės ir ja paremto kapitalizmo išnykimą, jau lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą. Jei privatinė nuosavybė liks, reikės ir teisininkų, nes juk nebūna taip, kad žmonės dėl jos nesibylinėtų.
Mažai įtakos čia turi tai, kad apie teisininkų perprodukciją kalbama jau kuris laikas. Apie medikų atlyginimus – irgi. Tiesa, pastarieji turi gelbėjimosi ratą, jis vadinasi gerai apmokamas darbas užsieniuose. Na, o teisės entuziastai tikisi kitokio išsigelbėjimo. Galbūt jie neklysta.
Antra vertus, galime nedrąsiai tarti, kad šviesios visų šių specialybių perspektyvos lyg ir nėra iki galo suderinamos. Juk tikras tikėjimas kompiuterijos ateitimi reiškia, kad technologijos gerokai racionaliau spręs smulkius teisinius kazusus ar pagelbės sveikatos klausimais (jau dabar pastaroji sritis pastebimai technologizuojama). Taigi, jei technologijos išties bent iš dalies pasieks išsvajotąjį lygį, kur reikės tuos visus medikus ir teisininkus dėti? Tiesą sakant, tas pat galioja ir legionui informatikų: jei futuristai ir vizionieriai teisūs, technologijos didžiumos jų darbą atliks geriau nei jie. Ir kas tada?
Tiesą sakant, tas pat galioja ir legionui informatikų: jei futuristai ir vizionieriai teisūs, technologijos didžiumos jų darbą atliks geriau nei jie. Ir kas tada?
Didžioji viltis, sakoma, slypi žmogaus plastiškume ir gebėjime taikytis prie situacijos, t.y. mokytis ko nors naujo. Žmogus geba sureaguoti į visiškai naujas, nenumatytas, visiškai iš niekur atsiradusias situacijas. Tuo, manoma jis iš esmės skiriasi nuo technologijų. Veikiausiai tiesos tame yra, bet štai kokia problema: šį gebėjimą reikia lavinti. Nuolat. Pageidautina nuo mažumės.
O bėda ir yra ta, kad visas šis trejetukas yra profesijos, kurių mokymas apsiriboja labai konkrečių žinių ir įgūdžių diegimu. Prie kodeksų blykštantys teisės studentai yra vienas iš skaudesnių vaizdų universiteto bibliotekoje. Neuromokslininkai vis dažniau kalba apie akademinį dopingą – preparatus naudojamus atminčiai pagerinti, kurių medicinos studentai griebiasi ne tik tuomet, kai reikia iškalti visų žmogaus skeleto dalių pavadinimus lotyniškai.
Raktažodis čia yra iškalti. Panašu, kad tai raktažodis tiek teisininkų, tiek medikų rengimui perprasti. Bet sakysite, informatikams tai jau tikrai ne. Gal ir ne. Bet vėlgi, kaip ir kitų dviejų specialybių atveju, rengiant programavimo specialistus nedaug galvojama apie bendresnį išsilavinimą, apie vadinamąsias XXI a. kompetencijas, arba 4K – kūrybiškumą, kritinį mąstymą, komunikaciją, komandinį darbą. Beje, aš ne apie atskirus asmenis, kartais tų savybių neprarandančius, nepaisant ugdymo monotonijos, aš apie profesinio rengimo tikslus.
Suprantu, kad tos kompetencijos yra labai išplaukusios ir neapčiuopiamos. Ką reiškia kūrybiškumas? Kaip nustatyti, kad jį turi, arba kas jo turi daugiau, tu ar kaimynas? O kritinis mąstymas? Kaip jį naudoti taip, kad jis generuotų pajamas? Pageidautina, dideles pajamas. Kas kita konkretūs ir apčiuopiami dalykai, kurių išmoks ir sėkmingai taikys populiariausias specialybes pasirinkę jaunuoliai.
Bet ateitis nemaloniai neaiški. Štai prieš 25 m., vadinamojo gariūnmečio įkarštyje atrodė, kad smulkusis verslas turi neįtikėtinas perspektyvas. Paskui atėjo korporacijos ir smulkieji devyniasdešimtųjų verslininkai apie pensiją kalbą vien tik necituotinomis slaviškos kilmės kalbinėmis puošmenomis. O kas bus po 25 metų? (Čia gana greit, jei ką.)
Taigi, po maždaug 25 metų dabartiniai kūdikiai žengs į neatpažįstamai pakitusią darbo rinką, kurioje dabartiniai abiturientai yra dar labai darbingo vidutinio amžiaus asmenys ir iki jų pensijos dar labai toli.
Pasaulio ekonomikos forumo galvotojai galvoja, kad 65 % šiandienių kūdikių dirbs darbus kurių mes dabar net neįsivaizduojame. Intrigos prideda tai, kad pensinis amžius nuolat tolsta, nė viena pasaulio valstybė nekalba apie tai, kad jį reiktų ankstinti. Taigi, po maždaug 25 metų dabartiniai kūdikiai žengs į neatpažįstamai pakitusią darbo rinką, kurioje dabartiniai abiturientai yra dar labai darbingo vidutinio amžiaus asmenys ir iki jų pensijos dar labai toli. Galbūt tų kompiuterijos specialistų, teisininkų ir medikų vis dar labai reikės, o gal...
Nusišneki! – sakysite. Galvoju, – atsakysiu.
Galvoju, kad apie ateitį galime tik spėlioti. Užtat šį bei tą žinome apie praeitį. O joje, tiek netolimoje, tiek ir tolimesnėje yra kelios populiarios profesijos. Kokios? Inžinierius (dabar rengiamas informatikos studentas visai netoli jo), teisininkas ir medikas. Dar buvo kunigas ir mokytojas, bet jie, panašu, simpatijų jau nebekelia. Nors tai atskira istorija.
Taigi, jau bene porą šimtmečių mūsuose gyvuoja trys – garbingos, konkrečios ir nelanksčios – profesijos. Jos vienaip ar kitaip buvo susijusios su pašaukimu, o jų atstovams buvo priskiriami ne tik darbiniai įgūdžiai, bet ir moralinės charakteristikos: juk gydytojas kovoja už gyvybę, teisininkas – už teisingumą, o inžinierius – už materialią pažangą. Apie kokį dar persikvalifikavimą galime kalbėti? Juk tai viso gyvenimo pastangų vertos kilnios kovos. Kur ten gyvenimo! Šių profesijų žmonės neatsisakydavo net po mirties (paskaitykite įrašus senesnių miesto kapinių paminkluose).
Profesijos gyvenimui ir amžinybei!
Įspūdinga, kai pagalvoji.
Tai gal ir nieko nuostabaus, kad pagunda imtis jų yra didžiulė. Ir pasipriešinti šimtamečiam jų prestižo spaudimui yra beprotiškai sunku. Ir lavinti jas studijuojančius miglotai ir nenuspėjamai ateičiai neatrodo labai prasminga. Juk jos tiek laiko ištvėrė, ištvers ir toliau. Ypač kai visuomenė su viltimi žvelgia į praeitį ir tiki, kad ateitis nieko naujo neatneš.
