Rugpjūčio 10-osios (penktadienio) vakarą jame tvyrojo liūdnokos post-renginio nuotaikos, draikėsi, kiek suprantu, suplanuotus takus žyminčios juostos, protesto transparantų skutai ir kitų simbolių likučiai. Ir buvo paprasčiausiai tuščia. Kaip visada, kaip ir kitomis dienomis.
Festivalio proga pasirodę skvero-parko nykumą pašiepiantys komentarai, deja, nėra be pagrindo. Nes, kiek menu, jis visuomet buvo tuščias. Kai skaitau atsiliepimus apie jame kunkuliuojančią gyvybę, begalę visokiausių veiklų ir veikėjų, galvoju, kad čia gal ne apie tą vietą. Aš teprisimenu tuos n+1 karto, kai ėjau per tą skverą nykiai tykų, tarp vėjo gainiojamų šiukšlių. Tas šiukšles, tiesa, vėjas kartais gainioja taip gražiai, kaip plastikinį maišelį filme „Amerikietiškos grožybės“. Tik to beveik niekas nemato, nes žiūrovų reta tiek ryte, tiek dieną ar vakare. Bet gal man tiesiog nesiseka. Būna juk taip – nesiginčiju.
Kaip ir nesiginčydamas pritariu festivalio rengėjų priekaištams atsakingoms institucijoms dėl neskelbto konkurso, nesitarimo su miestiečiais ir kitų procedūrinių dalykų. Ir kartu su jais nepatikliai žiūriu į institucijų pažadus tučtuojau pasitaisyti, tartis, atsiklausti nuomonės, gal net eiti į aplinkinių gyventojų butus jos sužinoti. Skamba įdomiai. Bet luktelkime iki kito kovos dėl viešųjų erdvių raundo. Tada, tikiu, ir vėl netruks nei skepsio, nei paradoksų, apie kuriuos jau kurį laiką pagalvoju matydamas vis naujas vietas, kuriose užverda batalijos dėl viešųjų erdvių kaip bendruomenės būrimosi vietų. Vietos keičiasi, paradoksai išlieka. Na, bent keli jų. Vieni rimti, kiti – nelabai.
Pradėsiu nuo nerimto. „Re:formatų“ festivalio proga su vienu bičiuliu prisiminėme, kad kadaise buvo laikai, kai eidavome į Sereikiškių parką – tykų, tuščią, beveik apleistą. Eidavome dieną, o kartais ir naktį. O dabar nebeiname. Ir ne tik dėl to, kad naktį jį uždaro, veikiau todėl, kad atnaujinus ir pavertus Bernardinų sodu, o ciniškai tariant parku-Disneilendu, į jį tiesiog nebeįmanoma įkelti kojos. Estetika čia beveik niekuo dėta, gerokai didesnis keblumas tas, kad ten dabar kada benueitum, minios žmonių. Meluočiau sakydamas, kad anksčiau lankydavomės jame dažnai. Na, kartais. Bet dabar jau baigta. Ramiai čia nebepasėdėsi. Ir nepavaikštinėsi. Sutryps! Tad ir eiti iš esmės nebėra ko.
Kažkas panašaus, atrodo, vyksta Lukiškių aikštėje.
Ir beveik galiu lažintis, kad tas pat nutiks ir Reformatų skvere. Išardys laiptus, išretins medžius, išpils naujus takus, aptvers tvora ir pastatys vartus – ir pasipils į jį lankytojai. Miniomis. Ir jau nebebus nostalgiškų grožybių, bet, lažinuosi, nebebus ir komentarų apie tuštumą.
Kodėl taip? Lietuviams patinka tvoros? Galbūt. Betgi keista, ar ne?
Galima klausti: o jei pataikaudami minios skoniui visas viešąsias erdves – parkus, skverus, aikštes – paversime vienodomis štampuotėmis, pritaikytomis masiniam vartojimui, kurgi tuomet pasidės tie, kurių skonis kitoks, ne masinis? Tikrai nežinau, tik bijau, kad daugybė jų ir toliau pernelyg dažnai sėdės uždarose patalpose, įbedę nosis į elektroninius prietaisus ir uoliai jungsis į socialinių tinklų grupes, kviečiančias gelbėti medžius, aikštes, laiptus...
Galima klausti: o jei pataikaudami minios skoniui visas viešąsias erdves – parkus, skverus, aikštes – paversime vienodomis štampuotėmis, pritaikytomis masiniam vartojimui, kurgi tuomet pasidės tie, kurių skonis kitoks, ne masinis?
Bėda ta, kad kova dėl viešų erdvių mūsuose yra keistai nuasmeninta. Nuo pat pradžių. Nuo judėjimo (o gal meninio projekto?) „Už Lietuvą be kabučių“ laikų. Pamenate? Tąkart diskusijos apie viešąsias erdves bene pirmąsyk įgavo tokį mastą.
Ta proga dalyvavome radijo laidoje – viena to judėjimo aktyvistė ir aš, kaip, esą, priešininkas. (Taip jau būna, kai netrykšti entuziazmu, esi įrašomas į priešininkus. Taip, neabejoju, bus ir dabar. Bet aktyvistai taip ir turi elgtis.) Menu, įdomi diskusija laidoje išėjo. O dar įdomiau buvo po laidos, kai išėjus iš studijos pašnekovė man tarstelėjo: šiaip jau, nesvarbus man tas kino teatras, aš tiesiog norėčiau, kad Vilniuje būtų viešųjų erdvių... Gal blogai ją išgirdau, gal blogai pamenu, gal apskritai šitą frazę retrospektyviai sukūrė mano vaizduotė – ne taip ir svarbu. Bet kuriuo atveju, mano galva, tai frazė geriausiai nusakanti viešųjų erdvių problemą: kovojame ne dėl konkrečios erdvės, bet dėl abstraktaus principo. Konkretus rūpestis konkrečiomis erdvėmis lyg ir ragintų įsipareigoti, prisiimti asmeninę atsakomybę, tvirtinti: štai ta erdvė, kurioje asmeniškai aš būnu ir noriu būti, man tikrai jos reikia vakar, šiandien ir rytoj. Abstraktus principas kuria hipotetinę situaciją, kurioje galbūt man galbūt tos erdvės galbūt prireiks, gal kada nors.
Ir dar vienas rimtas paradoksas. Jei suvestume kovos dėl viešųjų erdvių balansą, manau, paaiškėtų, kad tai veikiau reaktyvi, o ne proaktyvi kova. Proaktyviąją pusę užtikrintai atstovauja turbūt tik „Laimikio“ komanda, vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau ką nors, tikiuosi, tebeveikianti laiku ir ne laiku. Tačiau gerokai dažnesniu atveju batalijas paskatina savivaldybės sprendimai ir kapitalo srautai, kaip niekas kitas sukeliantys viešųjų erdvių aktyvizmą.
Vėlgi, gal blogai žiūriu, gal ne ten žiūriu, bet stebėdamas rugpjūčio pradžios aktyvizmo bangą savo socialinių tinklų burbule galvojau, kad pastaruoju metu nesu matęs kitokių kvietimų – hey, Karoliniškėse / Naujininkuose / Pašilaičiuose / kažkur yra tokia šauni vieta, ateikime, iškuopkime šiukšles ir brūzgynus, susimeistraukime suoliukus ar dar ką nors, ir bus puiki viešoji erdvė mūsų rajone, galėsime čia ką nors veikti kiekvieną dieną. Savivaldybei tuomet beliktų klusniai sekti paskui miestiečių valią ir ją paremti materialiai. O jei ši spyriotųsi, galima būtų efektingai apie tai pabyloti socialiniuose tinkluose.
Betgi ne, plūktis dėl skvero kokiose nors Karoliniškėse su tais miegamųjų rajonų slunkiais yra begalinis vargas. Kas prisijungs, kas padės, kam galiausiai tai rūpi? Kovoti už viešąsias erdves miesto centre gal ir ne lengviau, bet tikrai saugiau. Čia visuomet atsiras bendraminčių. Čia visuomet gali argumentuoti, kad centro viešosios erdvės turi būti atviros visiems, kad į jas pabūti susirenkama iš atkampiausių miesto vietų, vos tik kyla toks poreikis.
Ir visiškai nesvarbu, ar tas poreikis pastaruosius penkerius metus kilo. Poreikiui gi neįsakysi.
