Tiesą sakant, per porą šimtų metų veikiausiai ne kažin kas pasikeitė. Tikiu, kad nemažai jūsų kas rytą įsipilate puodelį kavos ar arbatos, atsiverčiate savo telefone skaitmeninį laikraštį – internetinį portalą (gal būtent taip nutiko ir dabar?) – ir pasaulis atsiveria prieš jus visa savo platybe: koronavirusas ir ministras pirmininkas, Brexitas ir žiniasklaidos rėmimo fondo steigimas, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus bėgantis kalinys, Donaldo Trumpo planas Artimiesiems Rytams ir Kultūros komiteto pirmininko kaltinimai buvusiam ministrui, teberusenantys Australijos miškai ir Kalifornijoje žuvęs krepšininkas, kitą savaitę pagaliau prognozuojami šalčiai ir visureigio pėsčiųjų perėjoje partrenkta moteris, dar kažkokios reformos Rusijoje, „Žalgirio“ trenerio replikos apie reikalus ir nelabai, JAV ir Irano apsikeitimo raketomis atgarsiai, internetinė savimyla palikusi savo reperį boyfriendą ir įrašiusi dainą, kažin kur Vilniaus rajone vis dar asfaltuojama gatvė, niekaip nesibaigiantis Dakaro ralis, Anapilin išėję istorikas ir kompozitorius, Greta Thunberg, nominuota Nobelio taikos premijai, TV laidų vedėja, nustebinusi nauja šukuosena...
Informacijos srautas kliokteli taip nesuvaldomai, kad klausimas kokia viso to prasmė? vargu, ar spėja kilti. Tačiau jis labai įdomus! Ir išties, kokia ji ir kaip su visu tuo gyventi?
Viena vertus, galima pasišaipyti – anoks čia klausimas, juk pasaulis margesnis nei patarlės genys. Ir visa šita sumaištis tik atspindi jo margumą. Pakanka tai suvokti ir, žiūrėk, pasaulyje jau galima ne tik gyventi, bet ir daryti tai laimingai.
O vis dėlto, gerai pagalvojus, kasrytinio ritualo esmė – pasitikrinti, ar pasaulis, kuriame teks nugyventi šią dieną, išties mano, ar aš jį suprantu, ar išlaikau su juo ryšį, ar jis man tebėra prasmingas? Juk būtent to siekė ryto malda – suteikti pasauliui prasmę.
Krikščioniškoji kultūra šios prasmės laidininku kviesdavo būti Dievą – jo veikimas ir žmonių bendradarbiavimas su juo surikiuodavo pasaulį į darnią visumą ir suteikdavo dalykams vietas. Vieni, žvelgiant iš dieviškos amžinybės perspektyvos, tapdavo prasmingi, kiti – antrarūšiai ar net visiškai beprasmiai. Pirmaisiais domėtis buvo be galo svarbu, kitiems tekdavo pramogos ar tuščio smalsavimo tenkinimo statusas.
Vėliau Dievą nukonkuravo mokslinės žinios. Nors ne, viskas buvo kiek sudėtingiau. Tai, ką žavėdamiesi vadiname renesanso žmogumi, iš tikrųjų buvo intelektualinis visaėdis, vienodai krimtęs ne tik mokslus bei menus, bet ir pseudomokslus bei tikrų tikriausius prietarus, žavėjęsis paslaptimis ir kuriozais. Prireikė ne vieno šimtmečio, kad Apšvietos mąstytojai vėl viską sudėliotų į tvarkingas enciklopedines lentynėles ir atskirtų vertus žinojimo dalykus nuo neprasmingų, patikimą informaciją nuo fantazijų, tai kas kilo iš Didžiojo sprogimo nuo kliedesių ir pramanų.
O paskui ir Apšvieta tapo nebemadinga, ir jos siūlyti informacijos filtrai nusidėvėjo ne prasčiau nei krikščioniškieji. Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas mano, kad paskutinis „didingas“ bandymas pasiūlyti pasaulio vienovės ar bent jau bendro pagrindo koncepciją priklauso menui, bet jis šį užsiėmimą metė greičiau nei mokslas ir religija, o ir populiarumo sulaukė nepalyginti mažiau nei pastarieji. Galiausiai apsigyvenome pasaulyje, kuriam prasmę suteikia žiniasklaida, paprasčiausiai sudėdama dalykus viename puslapyje ir paskelbdama, kad vien dėl to jie (o ne kokie nors kiti) yra svarbūs ir prasmingi.
Aš apie nenykstantį poreikį jungti pasaulį į rišlią ir prasmingą visumą, ir dar apie tai, kad mes nepaliaujamai ieškome kažko, kas mums pasakytų, apie ką turėtume galvoti, kas tos detalės, iš kurių susideda pasaulio dėlionė.
Čia galima nusijuokti iš netikėto palyginimo – kaip gi religija, mokslas ir internetinis portalas gali būti bendramačiai? Ar nusiminti dėl akivaizdaus nuosmukio – kadais vadovavomės autoritetais, o dabar štai kas beliko... Bet aš ne apie tai, ne apie didybę ar nuosmukį. Aš apie nenykstantį poreikį jungti pasaulį į rišlią ir prasmingą visumą, ir dar apie tai, kad mes nepaliaujamai ieškome kažko, kas mums pasakytų, apie ką turėtume galvoti, kas tos detalės, iš kurių susideda pasaulio dėlionė. (Dėliosime, žinoma, mes patys, jūs tik padėkit susigaudyt...)
Bet vis tiek, kažkaip viskas čia pompastiškai skamba. Negi rimtai galima galvoti, kad žiniasklaida man pateikia prasmingą pasaulį? Aš gi protingas žmogus, aš gi suprantu, ko vertos visos tos breaking news, man akivaizdu, kad ta pamaiva su visais savo reperiais ir istorikais bei kompozitorius neturi jokio bendro vardiklio! Na, taip, o apie ką, gerbiamieji, paskutinį kartą plepėjote su bendradarbiais prie kavos ar ko kito? Kas, tiesą sakant, jums pasiūlė tokią temą?
Bet, sakysite, dar yra socialiniai tinklai!
Tiesa. Kartais manome, kad į socialinius tinklus einame į kitus pasižiūrėti ir savęs parodyti, eksponuoti tokį aš, demonstruoti tokį gyvenimą, kokių nepavyko susikurti niekur kitur. Dar pasirankioti visokių įdomybių, pasišaipyti iš kitų kvailystės ir jausti panašių palaikymą. Visa tai veikiausiai tiesa, tačiau ne tik tai. Galbūt tai būdas susiręsti naują informacijos filtrą, nors ir nepatikimą, nors ir nesandarų. Susiręsti iš vidaus, nes iš išorės jau nieko nebesitikime. Nes ji prasmės jau ir nebesiūlo.
Gali būti, kad per daug apie tai negalvodami, atsirinkdami draugus ir blokuodami nedraugus, socialiniuose tinkluose ieškome patvirtinimo, kad pasaulis su visomis jo nesąmonėmis ir sumaištimi nėra neprasmingas. Kad koronavirusas ir kultūros pirmininkas ne tokie ir nebendramačiai. Tegu ir savitu būdu. Svarbu, kad mums prasmingu.
