Dabar kelis kartus per metus vienuolis atvyksta į Lietuvą, skaito paskaitas verslininkams, veda seminarus, rodo monospektaklį „Auksinė šventykla“, rengia savo net keturis pakartotinius leidimus ištvėrusios dvasinių virsmų autobiografinės knygos „Laiškai iš Drakono kalnų“ pristatymus, tad veiklos tikrai turi, vienuolio kalendorius išmargintas susitikimų ir vizitų datomis, tuščios vietos ten vargiai surasi... Šiuo metu vienuolis vėl trumpam vieši Lietuvoje, tad pasinaudodami šia proga mėginame užduoti jam keletą aktualių šių dienų klausimų.
– Vis atvykstate į Lietuvą ir iš jos išvykstate. Kada planuojate pagaliau pasilikti?
– Nėra taip paprasta ilgam apsistoti Lietuvoje. Ilgiausiai esu išbuvęs 7 mėnesius. Išvykau 1999 m. gruodžio 24 d. Pietų Korėjoje stipriai ruošiausi ir daug fiziškai dirbau. Meditacijų praktika nėra lengva nei protiškai, nei fiziškai. Lietuvoje man visiškas kontrastas, palyginti su tuo, ką patyriau vienuolyne tiek Pietų Korėjoje, tiek Japonijoje. Sunku čia bendrauti. Reikia laikytis taisyklių, kurias esu užmiršęs. Būdamas Lietuvoje einu ten, kur kviečia. Kartais visai sutrinku nesuprasdamas, apie ką čia kalbama...Tad studijuoju spaudą, žiūriu televiziją ir mėginu prisitaikyti.
Man nėra svarbu asmeninis gyvenimas. Jo neturiu, taip pat kaip ir turtų. Tik pragyvenimas.
Bet tas prisitaikymas taip pat turi ribas. Esu vienuolis. Man nėra svarbu asmeninis gyvenimas. Jo neturiu, taip pat kaip ir turtų. Tik pragyvenimas. Čia būnant tenka uždarbiauti. Juk išmaldos neprašysi, nors tai būtų priimta, tačiau Jogye ordino vienuoliams tai griežtai draudžiama, o Lietuvoje ir išvis tokios tradicijos nėra. Tad kažkaip vis labiau suvokiu Lietuvą tokią, kokia ji yra iš savo Bokšto. Trūksta žmonėms orumo, savigarbos, žodžio laikymosi. Liežuvis palaidas kaip botagas pas visus. Tiek atsakingų žmonių, tiek eilinių. Patyčios – normali bendravimo norma. Kaip gali žmogus gerbti save, jei jis vagia iš žmonių pinigus, būdamas valdžioje vagia. Koks turi būti žmogus, kuris taip elgiasi. Be jokios savigarbos. Prisitaikėlis. Kaip gyvulys gyvenantis, tik pagal instinktus. Argi tokiu būdu susikrovęs turtus gali laukti sėkmės savo vaikams ar anūkams. Tai lavonas dvasine prasme, auginantis kitus lavonus. Todėl ir karai bei nusikaltimai kyla. O tokie poelgiai tik tam dar labiau papurena dirvą, kad baisūs nusikaltimai žaliuotų. Auginame piktžoles užuot puoselėję gėles. Nesu ir aš šventas, tačiau čia mūsų kraštas. Kad ir kaip būtų sunku, reikia turėti orumo bei savigarbos išbūti, o ne atsukus nugarą bėgti, teršti savo kraštą. Aš tikiu, kad ir visi kiti taip mano. Mūsų meilė savo tėvų ir senelių žemei yra begalinė. Tik tas mūsų stilius ir būdas „elitinis“ fotografavimosi ant dvasinių kapų tapo norma. Manau, kad tai turėtų būti gėda, o ne prestižas...
– Tai ką ketinate daryti, ko reiktų imtis, kaip su tuo kovoti?
– Renku panašiai mąstančių žmonių komandą, mėginsime kažką keisti, dirbsime socialinius darbus. Kiek čia liko laiko, veiksime ir gerinsime padėtį. Reikia nedaug, tik teisingai pataikyti, ir gali visa tai pasisukti kita linkme. Gėris yra mažuma, tačiau visi jo nori. O pavydas, abejingumas ir panašiai – tai silpnumas, liga. Ir tai pagydoma.
Gyvenimas yra puikus, tačiau ne visada geras. Tam suvokti reikia jėgos.
– Ar ne per griežtai čia užsimojote?
– Griežtumas sau, o paskui jau disciplina ir pastovumas. Turi būti viltis ir pozityvumas. Laimė – tai nėra geras gyvenimas. Laimė tai yra savęs suvokimas. Gyvenimas yra puikus, tačiau ne visada geras. Tam suvokti reikia jėgos.
– Tai, matyt, jūsų pasirodymai, spektakliai tampa pagrindine forma tą idėją perteikti žmonėms?
– Taip, ir į tai įdedu labai daug energijos. Bendraminčių yra, žiūrovų taip pat. Gal kiek norėtųsi pigesnius bilietus į spektaklius pasiūlyti, bet, matyt, gal vėliau. Važinėju po Lietuvą susitikdamas su žmonėmis. Po truputį randu bendrą kalbą.
– Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą, juk budistas esate?
– Aš mokiausi budistų vienuolyne. Tam ir tapau dzenbudistų vienuoliu. Tačiau tik tam, kad sustiprinčiau žmonių dvasią, o ne visus mokyčiau, kokios tai svetimos kultūros. Tai tik technika. Meilė, gailestis, užuojauta neturi jokio skirtumo tarp žmonių, kad ir kokioms jie religijoms priklausytų. Aš stengiuosi ir matau išeitį vienydamas, o ne skaldydamas. Kiršinti žmones, deja, politikai gerai moka. O reikia vienyti. Būtent čia ir pamatome, kas yra kas, atskiriame, kaip sakoma, velnią nuo Dievo.
Renginiai su vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu-Bo Haeng Sunim:
Monospektaklis „Auksinė šventykla“ Kaune balandžio 18 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Rūtos salėje
Improvizacijų vakaras „Laiškai iš vienuolyno“ pagal jo paties autobiografinę knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“ balandžio 27 d. 18 val. Kauno Kameriniame teatre
Knygos „Laiškai iš Drakono kalnų“ pristatymas Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje, balandžio 28 d. 17 val.
Dinaminė meditacija Kido balandžio 29 – 30 d. Karklėje. Registruotis – kidobohaeng@gmail.com
