Kęstutis Nastopka: Liūnės Sutemos poezijos žemė tebėra gyvastinga

Prisimindamas ketvirtadienį mirusią Liūnę Sutemą (tikr. Zinaida Nagytė-Katiliškienė), Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas literatūrologas ir semiotikos tyrinėtojas prof. Kęstutis Nastopka sako, jog netekome iškiliausios lietuvių išeivijos poetės.
Liūnė Sutema
Liūnė Sutema / Lrt.lt nuotr.

K. Nastopkos nuomone, Liūnės Sutemos poezijos žemė yra gyvastinga ir dar ne viena karta joje ras tai, kas rūpi ir skauda.

„Vytautas Kavolis ją ir Algimantą Mackų priskyrė nužemintųjų generacijai.

Kitaip nei žemininkai, kurie įtraukti į antologiją „Žemė“ ir tarp kurių buvo Zinaidos Nagytės vyresnis brolis Henrikas Nagys, nužemintieji nebeturėjo išganingos atramos gimtojoje žemėje.

Tai karta, kaip rašė V. Kavolis, praradusi žemę, praradusi naivų tikėjimą prigimties harmonija ir stiprybe, karta, vaikystėje išgyvenusi praradimo siaubą“, – LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ kalbėjo literatūrologas.

Liūnė Sutema rinkinyje „Nebėra nieko svetimo“ rašė: „Nusiskinkite pilnatį, bežemiai, uždrausto vaisiaus nebuvo, uždrausto vaisiaus nėra.

Mane išvarė iš rojaus ir baudžia tik prinokusios pilnaties šviesa. Nuskinkite ją, alkanieji bežemiai“.

Tačiau nužemintųjų karta, pasak K. Nastopkos, nėra vien išeivijos skundas dėl prarastų ryšių su Lietuva.

„Kaip pastebi V. Kavolis, atplėštas nuo žemės ir nuo prigimties žmogus šiandieninėje civilizacijoje – beveik universalus išgyvenimas. Tremtis – industrinės epochos žmogaus likimo simbolis. Todėl tremties reikšmę nusakanti poezija tampa svarbiausiu žmogaus gyvenimo liudijimu.

Turbūt būtent tai ir svarbu – Liūnės Sutemos poezija labai asmeninė, ji nuolat kalba savo vardu, atveria savo išgyvenimus, savo biografiją, savo patirtį, bet poezija turi ir gilesnį, visuotinį matmenį.

Liūnės Sutemos žemė, kaip sakė Rimvydas Šilbajoris, yra tarp dviejų tikrovių – tarp paliktosios ir rastos svetur, ir tarp dviejų kalbinių klodų – atsineštinės meno kalbos, kuri daug kur nebeatitinka nei naujos tikrovės, nei naujų išgyvenimų joje, ir naujosios kalbos, kurią dar reikia sukurti“, – pastebi K. Nastopka.

Liūnė Sutema mirė eidama 86 metus Čikagos priemiestyje Lemonte. Poetė yra išleidusi eilėraščių rinkinius „Tebūnie tarytum pasakoj“, „Nebėra nieko svetimo“, „Bevardė šalis“, „Badmetis“ ir kitus.

Už knygą „Badmetis“ Liūnė Sutema apdovanota Vinco Mickevičiaus-Krėvės literatūros premija, Lietuvių rašytojų draugijos premija – už „Vendetą“, 2007 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už dvasinės saugos poeziją rinkinyje „Tebūnie“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis