Iš tiesų šią vienos šeimos istoriją norėjau pavadinti vienos šeimos tragedija, vis dėlto ne visų šeimos narių gyvenimai pasibaigė tragiškai – mirtimi: dvi moterys išgyveno – buvo išgelbėtos, tad gal ne visai tikslu būtų jų likimus vadinti tragedija galvojant apie jas. Jauniausioji, tada dar aštuonerių metų vaikas, vėliau ištekėjo, susilaukė vaikų, anūkų, būta ir šviesių akimirkų, bet visada, būnant šalia, galima buvo justi, kad visai kitoks būtų jų gyvenimas, jei ne visus Lietuvos žydus ištikusi tragedija, kurios liudininkė buvo visa Lietuva.
Žodis „tragedija“ liks neatsiejamas nuo tą 1941 metų vasarą prasidėjusios ir Lietuvą ištikusios baisios lemties – išžudytų beveik visų Lietuvos žydų – Lietuvos piliečių.
Žodis „tragedija“ liks neatsiejamas nuo tą 1941 metų vasarą prasidėjusios ir Lietuvą ištikusios baisios lemties – išžudytų beveik visų Lietuvos žydų – Lietuvos piliečių. Juk visi žydai vien dėl savo tautybės neturėjo jokių galimybių išgyventi, vien todėl, kad buvo žydai, buvo išžudyti ir tik kai kurie savo gelbėtojų pastangomis liko gyvi. Tad prieš jus vienos Vilkaviškio žydų šeimos istorija.
Prieš karą Vilkaviškyje, kaip ir visoje Lietuvoje, gyveno daug žydų. 1923 metų rugsėjo 17–23 dienomis Lietuvoje vyko gyventojų surašymas. „Pagal surašymo duomenis 1923 metais Vilkaviškio mieste buvo 7404 gyventojai. Tautybėmis gyventojai pasiskirstė šitaip: 3228 lietuviai, 3166 žydai, 439 vokiečiai ir 89 kitų tautybių. Tad beveik pusę Vilkaviškio gyventojų sudarė žydai. Šie statistiniai duomenys paimti iš knygos Vilkaviškio miesto savivaldybė 1918–1938 (p. 22), išleistos norint paminėti ir įprasminti Lietuvos Respublikos dvidešimtmetį. Knyga išleista 1939 metais kaip Vilkaviškio miesto savivaldybės leidinys. Knyga solidi – 96 puslapių. Joje rašoma, kad „1938 m. lapkričio 21 d. suėjo 20 metų, kai Vilkaviškio miesto savivaldybė varo savo platųjį veikimo barą, plėsdama įvairias darbo sritis ir prisidėdama prie Lietuvos valstybės kūrimo. Miesto Taryba, norėdama tą sukaktį tinkamai pažymėti, 1939 m. sausio mėn. 4 d. (prot. Nr. 1) posėdyje nutarė išleisti atitinkamą leidinį apie Vilkaviškio miesto praeitį ir Miesto Savivaldybės nuveiktus darbus per pirmąjį dvidešimtmetį. Leidinio išleidimu rūpinosi Miesto Tarybos išrinkta komisija iš pirmininko miesto burmistro Antano Sajetos, Miesto Tarybos narių: mokytojo Antano Čėsnos ir advokato Vinco Aušroto, ir mokytojo Maušiaus Kleinšteino“ (p. 7)
Ši ilga citata rodo tarpukario Lietuvos Respublikos dvidešimtmečio svarbą, rimtą, atsakingą savivaldybių ir Lietuvos piliečių požiūrį į šią svarbią ir prasmingą datą visai Lietuvai. Valstybės dvidešimtmečio minėjimai nuvilnijo per visą Lietuvą. Norėčiau išskirti vieną komisijos narį – Moisiejų Kleinšteiną. Tad šis pasakojimas apie Vilkaviškio miesto tarybos nario, Miesto tarybos pirmininko, mokytojo Moisiejaus Kleinštaino, jo žmonos, taip pat mokytojos, Esteros Solominaitės-Kleinšteinienės ir jų vaikų – dukros Rananos Kleinšteinaitės-Malchanovos ir sūnaus Zayevo Kleinšteino gyvenimą.
Moisiejus Kleinšteinas – veiklus, žinomas, pastebimas tarpukario Vilkaviškio miesto bendruomenės narys, aktyviai dalyvavęs miesto gyvenime.
Kodėl tariausi, kad labai svarbu išskirti vieną redakcinės komisijos narį – Moisiejų Kleinšteiną. Pabandykime įsivaizduoti žmogų, galbūt net pajusti jo būseną, patirti jausmą, atėjus lemtingai, tragiškai mirties valandai. Moisiejus Kleinšteinas – veiklus, žinomas, pastebimas tarpukario Vilkaviškio miesto bendruomenės narys, aktyviai dalyvavęs miesto gyvenime. Dar 1924 metais buvo išrinktas į Vilkaviškio miesto tarybą (to meto tarybą sudarė 24 nariai). „Susirinkus išrinktajai Naujajai tarybai pirmo posėdžio spalio mėn. 15 dieną buvo išrinktas tarybos Pirmininku.“ (p. 23) Visą kadenciją išbuvo Tarybos pirmininku ir vėliau, kaip rašoma cituojamoje knygoje, Tarybos nariu iki pat 1939 metų. Tad tikrai, kaip Tarybos pirmininkas, kaip Tarybos narys ir mokytojas, buvo susitikęs su Lietuvos Respublikos prezidentu Antanu Smetona, kuris „lankydamas Lietuvos kraštą, 1927 metais rugpjūčio 25 d. atsilankė ir Vilkaviškio mieste. Ekscelencija Respublikos prezidentas Miesto tarybos narių, organizacijų ir visuomenės labai iškilmingai buvo sutiktas prie puošnių garbės vartų, pastatytų Laisvės gatvėje prie Nepriklausomybės paminklo“ (p. 26)
Prezidentas Antanas Smetona Vilkaviškyje lankėsi ir 1932 metais „minint 4-ojo artilerijos pulko dešimtmečio jubiliejų. Ponas Prezidentas labai iškilmingai buvo sutiktas Vilkaviškio miesto visuomenės prie puošnių jo garbei pastatytų vartų“ (p. 33) Neabejoju, kad ir šį kartą Vilkaviškio miesto tarybos narys Moisiejus Kleinšteinas dalyvavo susitikime su prezidentu.
Moisiejaus Kleinšteino pastangos puoselėti, gražinti Vilkaviškio miestą, nuopelnai miestui kaip miesto tarybos nario ir jos pirmininko iš tiesų svarūs ir pastebimi. Pavyzdžiui, 1927 metais Miesto taryba „rūpinosi greičiau įsteigti gautame Vilkaviškio dvaro žemės sklype miesto sodą. Tam reikalui tvarkyti išrinko komisiją iš burmistro S.Ponganio, Tarybos pirmininko M.Kleinšteino ir Tarybos nario J.Rumševičiaus. Tais metais sumanymas dar nebuvo įgyvendintas, todėl 1928 metais miesto savivaldybė, minėdama savo veikimo dešimtmetį, nusistatė būtinai įsteigti miesto sodą ir pavadinti jį „Nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejui paminėti miesto sodu“ (p. 27). Sodui tvarkyti išrinko naują komisiją, į kurią, be Miesto valdybos, dar įėjo J.Rumševičius, M.Kleinšteinas, R.Gaskelis, M.Varšavskis ir V.Norkevičius. Šis sumanymas buvo įgyvendintas, tad vienu iš miesto sodo įkūrėjų galėtume įvardyti ir Moisiejų Kleinšteiną.
Tarpukario Lietuvos švietimo srityje mokytojo Moisiejaus Kleinšteino veikla irgi paliko ryškų pėdsaką.
Tarpukario Lietuvos švietimo srityje mokytojo Moisiejaus Kleinšteino veikla irgi paliko ryškų pėdsaką, jo indėlis į Vilkaviškio mokymo įstaigų valdymą svarbus ir įsimintinas. Dar tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę „1918 m. buvo įsteigta dabar veikiančioji Vilkaviškio m. pradžios mokykla Nr. 3 (žydų). Šita mokykla griežtai skiriasi nuo buv. prieškarinės rusų išlaikomos žydų vaikams mokyklos ir nuo taip vadinamų „chederų“. Ji yra tikra žodžio prasme žydų tautinė mokykla, veikianti pagal Švietimo Ministerijos nustatytą programą. Jos tikslas – ugdyti žydų vaikuose meilę, ištikimybę ir pasiaukojimą savo tėvynei Lietuvai ir auklėti žydų vaikus savo tautos ir savo tautinės kalbos dvasioje“ (p. 79). Ir štai tokios mokyklos mokytoju ir vedėju nuo 1921–1922 mokslo metų pradžios buvo Moisiejus Kleinšteinas.
Įdomu dar ir tai, kad, kaip prisimena Moisiejaus Kleinšteino duktė Ranana, jos tėvas buvo lietuvių kalbos mokytojas, o motina Estera – vokiečių kalbos mokytoja ir nuo 1924 m., gimus sūnui Zayevui, jau nebedirbo. (Prisiminimai skelbiami Centropos puslapyje straipsnyje http://www.centropa.org/ print/93841).
1938 metais buvo pabaigta statyti ir iškilmingai atidaryta antra miesto pradžios mokykla. Mokyklos pastatas buvo dviejų aukštų, erdvus. Tad vietos užteko ir 4 komplektų Antrajai lietuvių mokyklai, ir 5 komplektų Trečiajai žydų mokyklai, kuriai ir toliau vadovavo Moisiejus Kleinšteinas. Tad nieko nuostabaus, kad mano minimo leidinio Vilkaviškio miesto savivaldybė 1918–1938 vienas iš autorių, ne tik redakcinės komisijos narių, buvo ir lietuvių kalbos mokytojas ir 3-iosios žydų mokyklos vedėjas Moisiejus Kleinšteinas, parašęs tos knygos skyrių Vilkaviškio miestas vokiečių okupacijos laikais (be abejo, Pirmojo pasaulinio karo). Duktė Ranana prisimena, kad tėvas mokėjo hebrajų kalbą, todėl ir davė vaikams senovinius žydiškus vardus – Rananos ir Zayevo, be to, duktė teigė, kad tėvas Moisiejus Kleinšteinas dar priklausė ir šaulių organizacijai. Per pirmąją okupaciją „sovietų valdžios administracija pašalino jį iš visų pareigų“ („Su adata širdyje“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Garnelis, Vilnius, 2003, p. 233).
Didelė tikimybė, kad Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės medalis buvo įteiktas ir pedagogui, 3-iosios žydų mokyklos vedėjui, Vilkaviškio miesto tarybos nariui ir buvusiam tarybos pirmininkui, šauliui Moisiejui Kleinšteinui.
Lietuvai 1938 metais minint Lietuvos Respublikos dvidešimtmečio jubiliejų, Prezidentas Antanas Smetona Nepriklausomybės medaliu apdovanojo (nuo 1928 iki 1940) daugiau negu 44 tūkstančius Lietuvos ir užsienio piliečių. Yra žinoma, kad į apdovanotųjų sąrašus buvo įtraukti ir šaulių organizacijų nariai, taip pat tikėtina, Lietuvos miestų tarybų pirmininkai ir tarybų nariai. Tad didelė tikimybė, kad Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės medalis buvo įteiktas ir pedagogui, 3-iosios žydų mokyklos vedėjui, Vilkaviškio miesto tarybos nariui ir buvusiam tarybos pirmininkui, šauliui Moisiejui Kleinšteinui.
Tad vėl pabandykime grįžti į tą lemtingą 1941 metų vasarą. Dar kartą pagalvokime, galbūt bent kiek pajusime, ką galėjo galvoti pasmerktas žmogus, kuriam išgyventi tada Lietuvoje nebuvo jokių galimybių, ką galėjo jausti visą tą laiką nuo pat vokiečių okupacijos pradžios, ir ypač paskutinėmis savo gyvenimo valandomis, minutėmis, žmogus tiek savęs atidavęs Lietuvai, gimtajam Vilkaviškiui, ne kartą susitikęs su Lietuvos prezidentu, čia pat Lietuvos bendrapiliečių išduotas, atstumtas, išsižadėtas, pasmerktas, ką galėjo jausti tada dar tik šešiolikmetis jo sūnus Zayevas, aktyvus Lietuvos skautų, Vilkaviškio skautų narys (net ne žydų skautų, nors buvo dar ir atskira žydų skautų organizacija). Eglės Budrytės-Vilbikės sudarytoje knygoje Vilkaviškio skautai: 1920–2020, išleistoje 2020 metais, aptinkame įrašą: „737. Kleinšteinas Zefkis, g. 1924-11-03 Vilkaviškyje, žydų tautybės; skautavo Vilkaviškio pradžios mokyklos Nr.1 D. L. K. Kęstučio draugovėje Žirgų skiltyje, skauto įžodį leista duoti 1937-04-23.“
Taigi, kaip galėjo jaustis tėvas ir sūnus, išduoti, išsižadėti bendrapiliečių, kaip ir visos Lietuvos žydai, kurių išsižadėjo per vieną akimirksnį. Ir tikrai čia jau nėra svarbūs nuopelnai. Yra žinoma, kad tėvas Moisiejus Kleinšteinas prieš sušaudant atsisakė nusirengti ir kasti duobę, todėl buvo net ne nušautas, o užkapotas kastuvais.
Taigi, tą vasarą visa Lietuva, Lietuvos žmonės matė, žinojo, kas vyksta su jų bendrapiliečiais, žinojo apie žudynes, deja, nedaug kas išdrįso gelbėti, deja, atsirado ir tokių (ir ne vienas ir ne viena dešimtis, ir ne vienas šimtas), kurie dalyvavo žudynėse, kurie dalyvavo skerdynėse (kažkodėl XIX a. caro kazokų įvykdytas Kražių skerdynes taip ir vadiname). O kai kurie bendrapiliečiai nevengė net pasipelnyti, patys nedalyvaudami žudymuose, gviešėsi nužudytojų turto.
Įstrigo pasakojimas iš Antano Žilinsko-Hull parašytos knygos Vilkaviškio krašto istorijos, „100 Vilkaviškio krašto istorijų“, išleistos 2020 m.: „Liudytojų pasakojimuose, saugomuose Vilkaviškio krašto muziejuje, teigiama, kad didžioji žydų tragedija prasidėjo 1941 m. rugpjūčio 27 d., kai visi žydai vyrai buvo suvaryti į turgaus aikštę ir apie 200 vyrų įduoti kastuvai „durpėms kasti Vokietijoje“. Pasmerktieji buvo nuvaryti už miestelio, kur, išsikasę dvi dideles duobes, po to ten pat sušaudyti. Rugpjūčio 29 d. sušaudyta dar 500 vyrų.“ (Mokytojas Moisiejus Kleinšteinas ir jo sūnus Zayevas buvo nužudyti dar liepos 28 dieną, yra išlikęs Esteros Kleinšteinienės ranka rašytas raštelis, kuriame minima ši data.) „Prisiplėštas brangenybes, pasakojama, pasisavino egzekucijoje dalyvavę lietuviai. Tarp aukų buvo ir legendinis gydytojas, nepriklausomybės kovų savanoris pulkininkas Mošė Dembovskis. Jis atsisakė nusirengti ir bristi į upę. Esą pulkininkas sušukęs, kad nekaltų aukų kraujas šauksis keršto“ (p. 183).
„Žmonės rinkosi sušaudytų žydų daiktus, vežėsi baldus.“ Taip, jie nedalyvavo žudynėse, jie nežudė, bet jie rinkosi...
Ir dar vienas kraupus epizodas iš tos pačios knygos. Prisiminimų autorė rašo, kad jos „motinos mylimą vyrą Kazį Žilinską, prieškario organizacijų narį, į Sibirą išvežė 1941 m. birželio 14 d. Tame Vilkaviškyje suformuotame ešelone buvo išvežtos ir žydų šeimos iš Virbalio, Vilkaviškio, Pilviškių.“ Toliau autorė liudija, kad jau vokiečių okupacinė valdžia išleido įsaką, kad nukentėjusiųjų nuo bolševikų šeimos, tarp jų – ir išvežtųjų į Sibiro kalėjimus, kaip kompensaciją gaus žydų, sušaudytų Marijampolėje ir Vilkaviškyje, turtą. Buvo paskirta diena kruvino grobio dalyboms. Tad ką gi išvydo į Marijampolę atvykusi pasakotojos mama?
„Mes pamatėme didžiulę salę, kuri buvo pilna drabužių, batų, baldų, – vėliau prisiminė pasakotojos mama Salomėja Žilinskienė. – Mano vaikelis našlaitėlis augo karo metais be batų, be megztuko. O čia jų buvo gausybė. Žmonės rinkosi sušaudytų žydų daiktus, vežėsi baldus. Bet kai pamačiau mažo vaikelio batelius ir pagalvojau, kad juos avėjo tas, kuris guli masinėje kapavietėje prie Šešupės, nutirpo širdis ir rankos. Mudu su Kaziu (motinos giminaitis Kazys Bulkauskas) apsisukome ir tuščiu vežimaičiu tylėdami grįžome į Gižus. Pravažiavome kraupią vietą – Rudžių giraitę netoli Marijampolės, kur į bendras duobes buvo sulaidoti žydai ir lietuviai. Vienas jų – garsus knygnešys Verbyla, kitas – Dailyda Vincas, Lietuvos kariuomenės karys, nužudytas vien todėl, kad pirmais sovietinės okupacijos metais dirbo sovietinėse įstaigose. Vėliau motina prisimins, kaip iš seno maišo pasiuvo sūneliui batelius, o iš sijono megztinį.“ (p. 186–187) Atkreipkime dėmesį į sakinį: „Žmonės rinkosi sušaudytų žydų daiktus, vežėsi baldus.“ Taip, jie nedalyvavo žudynėse, jie nežudė, bet jie rinkosi... Taigi nebūtina susitepti krauju, nebūtina žudyti, kad prisidėtum.
Štai toks tragiškas likimas dviejų vyrų – Moisiejaus ir jo sūnaus Zayevo. Toks pat tragiškas likimas visų kitų nužudytų Lietuvos piliečių žydų. Ir jų nuopelnai Lietuvai visai nėra svarbūs. Svarbūs nužudytų žmonių vardai, pavardės, jų atmintis. Svarbios jų sielos.
Taigi, iš liudytojų pasakojimų 1941 metų vasarą – birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais – dauguma Vilkaviškio ir jo apylinkių žydų bendruomenės vyrų jau buvo nužudyti. Kiek ilgiau užtruko moterų ir vaikų žudymas. Kaip rašo istorikas Stanislovas Buchaveckas straipsnyje „Holokaustas Vilkaviškio apskrityje: Pilviškių žydų bendruomenė ir jos likimas 1941 m.“, publikuotame žurnale „Genocidas ir rezistencija“, 2011, nr. 2 (30): „Moterys su vaikais buvo sušaudytos 1941 m. rugsėjo 15 d. tame pačiame Tilčės šile prie Baltrušių kaimo, kur anksčiau atgulė dauguma Pilviškių žydų bendruomenės vyrų.“ (p. 27)
1941 metų vasarą – birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais – dauguma Vilkaviškio ir jo apylinkių žydų bendruomenės vyrų jau buvo nužudyti.
Kiek kitaip likimas sudėliojo Esteros Solominaitės-Kleinšteinienės ir jos dukters Rananos gyvenimus. Jos buvo kartu su kitais suimtaisiais sargybinių saugomoje kolonoje pėsčiomis atvarytos į Pilviškius, gimtąjį Esteros miestelį visai netoli Vilkaviškio. Ranana prisimena, kad „kai jas nuvedė į Pilviškius, mamos gimtąjį miestą, kur gyveno mano mamos seneliai, jų namas buvo tuščias. Greičiausiai jie buvo nužudyti vienos iš akcijų Pilviškiuose metu. Mieste buvo daug tuščių namų, nes jų gyventojai buvo nušauti. Mums nurodė, kur gyvensime. Mama ir aš įsikūrėme kartu su siuvėjo šeima. Tokiu būdu Pilviškiai buvo paversti mažu getu. Mes gyvenome apie tris mėnesius“ (http://www.centropa.org/node/93841/). Stanislovas Buchaveckas teigia, kad „tipinis žydų getas Pilviškiuose nebuvo įsteigtas. Todėl beveik visos žydės moterys su vaikais daugiau kaip du mėnesius gyveno savo namuose“ (p. 27).
Taigi, kai kurių žydų, moterų su vaikais, gyvenimas kančiose ir nuolatinėje baimėje užsitęsė iki pat Pilviškių geto (maždaug lapkričio 15 d.) sunaikinimo. Prisimindama tas dienas, Ranana rašo: „Lapkričio 13 dienos vakarą skubėjau namo, nes buvo ruduo ir anksti temo. Pamačiau, kaip policija beldžiasi į namų, kur laikinai glaudėsi žydai, duris ir keikiasi. Keletas senukų, verkiančių moterų ir vaikų buvo varomi į centrinę aikštę. Aš jau nebuvau tas nerūpestingas vaikas, kokia buvau prieš kelis mėnesius. Sunkūs išmėginimai privertė mane suaugti ir tapti pastabia. Iškart supratau, kad prasideda baisiausias ir paskutinis veiksmas prieš žydus. Išlikę žydai bus nužudyti. Parbėgau namo ir sušukau: „Mama, bėgam!“
Taip prasidėjo ilgai trukęs slapstymasis, ilgai trukęs persekiojimas, ilgai trukusios klajonės po miškus, po vienkiemius žiemą–vasarą motinos Esteros ir jos dukters, tada jau devynerių metų mergaitės, Rananos. Iš tiesų kai kurie žmonės įsileisdavo bėgles tik nakčiai, tik kelioms naktims, kiti, patys bijodami priglausti, nukreipdavo pas kitus žmones.
Mes nuolat keitėm vietas. Kartais apsistodavom vienoje vietoje tik keletui dienų, o kartais – keletui mėnesių.
Ranana prisimena: „Mes nuolat keitėm vietas. Kartais apsistodavom vienoje vietoje tik keletui dienų, o kartais – keletui mėnesių. Beveik niekas neatsisakė mums padėti. Buvo atvejų, kai žmonės bijojo priglausti mus dėl kaimynų ar policijos, bet jie bandydavo surasti mums vietą ir nurodydavo, kur eiti. Sunkiausia buvo žiemą. Mano batai suplyšo, o pėda paaugo. Viena lietuvė pamokė mamą megzti ir davė jai virbalus bei siūlų. Mama man numezgė kojines, su kuriomis aš ir vaikščiojau po sniegą. Valstiečiai stebėjosi mano lietuvių kalba. Jie net kviesdavo giminaičius paklausyti, kaip aš dainuoju lietuviškas dainas. Ankstyvoje paauglystėje aš tikrai mylėjau lietuvius bei jų gerumą. Gėda, kad jų tamsumas įveikė jų tikrai kilnias širdis.“ (Vėliau po karo Ranana tapo vertėja iš rusų k. į lietuvių k. ir iš lietuvių k. – į rusų k. ir daug metų dirbo Lietuvos spaudoje, buvo ilgametė Lietuvos žurnalistų sąjungos narė.)
Esteros ir Rananos slapstymosi istorijoje, manau, labai šiurpus ir pamokantis vienas įvykis, vienas epizodas, galėjęs per vieną sekundę užbaigti jų gyvenimą. Ranana knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“, išleistos 2009 m. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, IV knygoje prisimena: „Kartą pasibeldėme į pagyvenusių ūkininkų namą (pagal kitą liudijimą – jie jau anksčiau buvo priglaudę bėgles – K. S.). Nelaimei, atostogų iš Kauno buvo grįžęs jų sūnus policininkas. Tuo metu prausėsi. Pamatęs mus, suriko: „Kokios čia žydės?“ – ir griebė pistoletą. Būtų nušovęs vietoje, bet jo motina puolė jam po kojomis prašydama paleisti. Jis sutiko nežudyti, bet nutarė nuvesti mus į valsčių atiduoti policijai. Buvo graži 1943 metų rugpjūčio diena. Policininkas ilgai mus varė kaimo keliu. Pakeliui sutikome kažkokį žmogų, jis paklausė policininko, kas mes esame ir kur mus varo. Policininkas paaiškino. Vyras (tai buvo valsčiaus seniūnas) su policininku žingsniavo priekyje visą laiką kalbėdamiesi, o mes – iš paskos. Kai ėjome pro rugių lauką, seniūnas už nugaros mostelėjo ranka – atseit bėkite. Ir mes nėrėme į rugius. Pasilenkusios ilgai bėgome. Staiga išėjome į didelį sodą.“ (p. 148)
Ką galėjo jausti tos dvi nelaimingosios tą akimirką, kai į jas jau taikėsi policininkas, o jo motina tiesiog išmaldavo nešauti.
Dabar norėčiau, kad vėl suklustumėte – pabandykite įsivaizduoti: ką galėjo jausti tos dvi nelaimingosios tą akimirką, kai į jas jau taikėsi policininkas, o jo motina tiesiog išmaldavo nešauti. (Yra liudijimų, kad ta moteris po karo buvo ištremta į Sibirą, o jos sūnaus, policininko, tolesnis likimas nežinomas.) Ką galėjo galvoti jau 1943 metų vasarą po dvejų metų sėkmingo slapstymosi nelaimėlės, varomos į policijos nuovadą, juk suvokė savo greitą gyvenimo baigtį, galbūt galvojo, kad likimas pasišaipė dovanodamas dvejus slapstymosi metus, o dabar kaip niekur nieko juos užbaigia. Ir tik vienas valsčiaus seniūno rankos mostas pratęsė jų gyvenimą ir, kaip vėliau sužinosime – išgelbėjo jas. Juk pačios turbūt nebūtų drįsusios bėgti – suvokė, kas laukia iškart pagautų bėglių. Ir turbūt tokių paskutinių gyvenimo minučių per tuos slapstymosi metus buvo ne viena. Juk kiekvienas krepštelėjimas, kiekvieno svetimo žmogaus kostelėjimas kur nors besislapstant kieme ar kokioje nors sodyboje ar pašaliniai žingsniai tūnant miške versdavo įsitempti, suklusti, ar jau ne paskutinė gyvenimo akimirka čia pat. Taigi tą kartą likimas pasigailėjo, mirtis aplenkė.
Šis kraupus epizodas lyg atverta žaizda – vienas šeimos narys, policininkas, pasiruošęs čia pat nušauti moterį su vaiku, kitas – motina, išmaldavusi gyvybę. Abu tos pačios šeimos nariai. Kaip rašo Ranana, „staiga išėjom į didelį sodą. Netikėjau savo akimis: tai buvo Strimaičių sodas. Čia mus, žinoma, priėmė, kartu su mumis džiaugėsi, kad išsigelbėjome, guodė. Mes dar ilgai negalėjome atsikvošėti“ (p. 148). Ūkininkai Strimaičiai ir anksčiau jau buvo slapstę Esterą ir Rananą. Ranana rašo, kad dar slapstymosi pradžioje „kažkas mums patarė nueiti į Šakių apskrities Žečkalnių kaimą pas Strimaičius, kurie turėjo 40 ha žemės, didelį sodą (iki to laiko sovietai nebuvo iš jų atėmę žemės). Jie esą niekam neatsisako padėti. Mes nuėjome – Strimaičiai mus apgyvendino savo name, vėliau net įrengė tame kambaryje, kuriame gyvenome, gerai užmaskuotą dvigubą sieną, kad turėtume kur slėptis iškilus pavojui. Šeimininkas buvo agronomas. Veronika ir Stasys Strimaičiai turėjo keturis vaikus: dukras Mildą, Laimą, Dalią ir sūnų Aidą. Pas Strimaičius aš jaučiausi laisviau, galėjau išeiti į kiemą, į sodą. Susidraugavau su bendraamže Milda, kai kada kartu ganėme galvijus, laisvalaikiu žaisdavome. Susitarėme: jei mane pamatys koks pašalinis žmogus, šeimininkai sakys, kad esu jų tolima giminaitė, atvažiavusi iš Kauno. Pirmą kartą Strimaičiai mus laikė du ar tris mėnesius. Kadangi jie slėpė ir kitus žydus, mums tekdavo keisti šeimininkus. Tačiau pas Strimaičius vis sugrįždavom“ (p. 148).
Pas Strimaičius aš jaučiausi laisviau, galėjau išeiti į kiemą, į sodą. Susidraugavau su bendraamže Milda, kai kada kartu ganėme galvijus, laisvalaikiu žaisdavome.
Taigi tą lemtingą 1943 metų rugpjūčio dieną tik dėl laimingo atsitiktinumo persekiojamosios vėl atsidūrė Strimaičių sode. Iš tiesų ilgiausiai pas juos per visą karą ir išsislapstė. Ranana prisiminė, kad „pas Strimaičius slapstėmės ir 1944 vasarą. Mus laikyti namuose buvo labai pavojinga. Dienas praleisdavome krūmuose šalia javų lauko arba tūnodavome artimiausiame miške, Milda atnešdavo mums valgyti. Sutemus grįždavome į namus permiegoti“.
Reikėtų nulenkti galvas prieš visą Strimaičių šeimą, ilgiausiai išslapsčiusią Esterą ir Rananą. Tik šios šeimos begalinis atsidavimas ir meilė žmonėms, empatija, pasiaukojimas, nepaisant pavojų (juk visi žinom, kas laukė tų, kurie slapstė žydus), galiausiai – krikščioniškas elgesys pavojaus kitų gyvybėms akimirką leido išgyventi motinai ir dukrai.
Reikėtų nulenkti galvas prieš visus, kurie nors kiek prisidėjo prie šių dviejų persekiojamųjų išgelbėjimo ar bent jau tylėjimu nepakenkė joms. Reikėtų nulenkti galvas prieš visus žydų gelbėtojus, nors tik nedidelė dalelė žydų jų dėka buvo išgelbėta. O Strimaičiai, jau atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1277 (2001-04-16) buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais: Veronika ir Stasys (po mirties) ir duktė Laima Markauskienė. O vėliau ir duktė Milda Putnienė Lietuvos Respublikos prezidento dekretu Nr. 738 (2006-08-31) buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Strimaičiai yra paskelbti Pasaulio Tautų teisuoliais, apdovanoti JAD Vašem Atminimo medaliais ir Garbės raštais (1994).
Reikėtų nulenkti galvas prieš visus, kurie nors kiek prisidėjo prie šių dviejų persekiojamųjų išgelbėjimo ar bent jau tylėjimu nepakenkė joms.
Rananos bendraamžė Milda Strimaitytė-Putnienė yra gyva. Ranana Kleinšteinaitė-Malchanova po karo VU studijavo rusų kalbą ir literatūrą, daug metų dirbo vertėja įvairiuose spaudos leidiniuose (buvo atkurtos Lietuvos žurnalistų sąjungos narė), ilgiausiai – dirbo ELTOJE, 1950 metais ištekėjo už buriato Matvejaus Malchanovo, kareivio, pašaukto į sovietinę armiją ir tarnavusio Vilniuje, susilaukė dviejų vaikų, trijų anūkų, jos motina Estera Solominaitė-Kleinšteinienė 1964 metais mirė. Palaidota Vilniaus Sudervės žydų kapinėse. Ranana Malchanova mirė 2014 metais Vilniuje, palaidota šalia vyro Matvejaus ir sūnaus Aleksandro tose pačiose žydų kapinėse. Duktė gyvena Vilniuje. Štai tokia vienos šeimos istorija – mano uošvės Rananos Kleinšteinaitės-Malchanovos šeimos istorija.
Vokietijos menininkas Gunteris Demningas, kuriantis pasaulinį memorialą „Atminimo akmenys“, lentelėmis šalia Vilkaviškio pradinės mokyklos (Maironio g. 21) įamžino ir vilkaviškiečių Kleinšteinų šeimą – Moisiejų, Esterą, Zev-Cvi, Rananą. Šiame pastate, buvusioje žydų pradinėje mokykloje, nuo 1938 metų dirbo Moisiejus Kleinšteinas, o jame buvusiame bute gyveno visa Kleinšteinų šeima.
Rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminties dieną, 11 val. šalia šio pastato įvyks Atminimo akmenų atidengimo renginys. Šio atminimo įamžinimo sumanytoja ir įgyvendintoja vilkaviškietė Elena Savickienė
