Daugiau nei du dešimtmečius Lietuvos kino studijai atidavusi G.Arlickaitė pastaruosius 20 metų kuria „Scanoramą“ – vieną svarbiausių metų įvykių šalies kino padangėje.
Lapkritį prasidedančiam festivaliui besirengianti G.Arlickaitė – pačiame darbų sūkuryje. Atšventusi gimtadienį jau kitą dieną ji šoks į lėktuvą ir keliaus į Norvegijos Haugesiundo kino festivalį, kuriame dedami paskutiniai štrichai „Scanoramos“ šiaurietiškojo kino programai.
Darbų siautuly G.Arlickaitė rado laiko ir pokalbiui – apie labiausiai paveikusį filmą, tikėjimą Šiaurės ir Lietuvos kinu, pandemijos randus kino industrijai bei karo Ukrainoje atspindį kine.
– Ar buvo jūsų jaunystėje filmas, kurį pažiūrėjus, pagalvojote – dėl to noriu dirbti kine?
– Ne, iš anksto negalvojau, kur noriu dirbti. Bet galiu pasakyti, koks filmas mane labai sujaudino ir netgi sukrėtė. Tada dar buvau mokykloje. Tai buvo Luchino Visconti filmas „Rokas ir jo broliai“. Prisimenu, kaip jis mane paveikė. Poveikis buvo milžiniškas. Tai nereiškia, kad aš tada apsisprendžiau priklausyti kinui. Tikrai ne. Tai atėjo gerokai vėliau.
Aš tik žinojau, kad noriu studijuoti filologiją, bet nežinojau, kuo būsiu. Kai baigiau universitetą, žinojau, kad nebūsiu mokytoja. Nors ir šito pažado sau netesėjau, nes vėliau vis tiek turėjau studentų.
Kinas atsirado gerokai vėliau, po mano žurnalistinės patirties, po doktorantūros, po kino tyrimo. Kinas atsirado, kai atėjau į Lietuvos kino studiją ir iš jos iš esmės jau nebeišėjau. O paskui, kai kino studijos skaldėsi į mažesnes, kai apskritai daug studijų išnyko, kai dingo tai, kas vienijo visas studijas – Lietuvos kino studija – tada buvo aišku, kad Nepriklausomybės laikais reikia keisti kažkokias kryptis. Tada iš mano tarptautinių ryšių mezgimo patirties atsirado festivalio idėja. Taip ir viskas vyko – viskas susiję su kinu ir viskas keitėsi, suprantant kiną, būnant jame ir kažką darant su juo.
– Studijavote filologiją, bet į paskirtą mokytojos darbo vietą taip ir nenuvykote. Jus siuntė mokytis į teatro institutą Maskvoje, bet įstojote į kinematografijos institutą. Dažnai rinkotės sunkesnį kelią?
– Nepasakyčiau, kad jis man buvo labai sunkus. Tiesiog taip pasirinkau. Žinoma, kai pagalvoju dabar, reikėjo pakankamai užsispyrimo, įžūlumo ir daugelio kitų savybių, kurias, matyt, turėjau. Ir dėl to taip viskas susiklostė, kaip susiklostė.
– Kino pasaulis tada, o galbūt ir dabar, yra gana vyriškas. Ką reiškė skintis kelią būnant moterimi vyriškame kino pasaulyje?
– Nepasakyčiau, kad aš skyniausi kelią. Tiesiog gaudavau mano profesiją atitinkančius pasiūlymus. Gavau pasiūlymą kino žurnale, paskui – pasiūlymą dirbti Lietuvos kino studijoje. Vėliau jau pati sprendžiau, ką dirbti, kur man dirbti ir ką steigti.
Moteriai ir kine, ir ne kine vienodai sunku ir vienodai lengva.
O moteriai ir kine, ir ne kine vienodai sunku ir vienodai lengva. Sunkus buvo laikas kinui, sunkus buvo laikas kūrėjams. Sunkus buvo laikas žmonėms, kurie norėjo ką nors padaryti. Nes nereiktų manyti, kad sovietmečiu nebuvo jokių idėjų, nebuvo jokių personalijų, kurios galėjo turėti daug įdomių ir gražių projektų. Beje, anksčiau niekas jų nevadindavo projektais, anksčiau tiesiog režisieriai kurdavo filmus. Dabar viskas kažkaip kitaip vadinama, kitokiomis aplinkybėmis gimsta. Ir kitokie žmonės atsiranda aplinkui.
Manau, kad kinas visada buvo įdomus žmonėms, kurie turėjo minčių, pasiūlymų ir norėjo ką nors padaryti. Jis buvo visada įdomus tokiems žmonėms ir visada juos traukė. Kinas turi didžiulę traukos galią ir jėgą ir iš jo labai sunku išeiti.
– Koks buvo sunkiausias momentas jūsų karjeroje?
– Man visada būdavo sunku susidurti su tuo, ką aš laikydavau neteisybe. O tokių momentų buvo. Ir ne vienas, įvairiais mano darbo etapais ir kino studijoje, ir jau vėliau, festivaliuose. Dabar, gal tai amžiaus dalykas, ramiau žvelgiu į tai, kas buvo sunku. O jeigu būtų lengva, kaip tada būtų buvę? Kai nori ką nors padaryti, turbūt niekada nebūna lengva.
Galiu padėkoti tiems sunkumams, kad jie mane užgrūdino, skatino nepasiduoti, tvirtino charakterį. Štai šiandien vienas mano kolega pavadino mane melancholike. Aš nežinau, ar esu melancholikė, bet turiu liūdesio elementų.
O jeigu būtų lengva, kaip tada būtų buvę? Kai nori ką nors padaryti, turbūt niekada nebūna lengva.
– Esate sakiusi, kad kinas – sunkus menas. Ar per šiuos dešimtmečius nebuvo noro mesti kiną ir pasukti kokia kita kryptimi?
– Noras mesti vargu ar buvo. Bet keisti kažką – taip. Kai dar dirbau žurnale „Kinas“, pakankamai daug rašydavau apie kiną, bet labai nesunkiai supratau, kad nenoriu rašyti recenzijų apie filmus, kad noriu kažko kito, kad noriu kitaip išreikšti savo santykį su kinu. Ir čia atsirado festivalio idėjos. Nes ir taip kinotyrininkas gali parodyti, kas jam kine yra svarbu, kas yra vertybiškai reikšminga, kuo jis nori dalintis su žiūrovais. Tai irgi yra savos rūšies kritika, atranka, bet šiek tiek jau kitaip.
Galbūt rašymas apie filmus irgi daug ko išmoko ir yra naudingas. Juk vis tiek turi filmą analizuoti, kai svarstai, ar reikia jį rodyti ar nereikia. Vis tiek reikia turėti argumentus, kurie lemia sprendimus.
– Švenčiate 75 metų gimtadienį. Iš jų beveik 20 – su „Scanorama“, kuri šiandien yra vienas svarbiausių kino įvykių Lietuvoje kiekvienais metais. Ar pačioje pradžioje buvo skeptikų? Ar pati jautėte, kad kuriate dešimtmečius gyvuosiantį festivalį?
– Negalvojau taip toli. Man šie dvidešimt metų prabėgo labai greitai. Visi metai prabėgo greitai.
Aš tikrai tikėjau Šiaurės kino pergale. Buvo skeptiškų balsų – „koks čia festivalis, Šiaurėje per mažai sukuriama filmų, kad galėtų būti festivaliai“. Ne, Šiaurėje sukuriama pakankamai filmų, Šiaurės kino festivaliai vyksta įvairiose pasaulio šalyse, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose taip pat. Dabar sunku įsivaizduoti pasaulio kino peizažą be skandinavų. Aš tiesiog tikėjau tuo, kas turi įvykti ir kas įvyko. Iš esmės šiauriečiams prireikė dešimties metų, kad jie įteisintų save ir ryškų bei stiprų buvimą pasauliniame kino peizaže.
Tikrai tikėjau Šiaurės kino pergale.
O mums, „Scanoramai“, irgi reikėjo tų dešimties metų, kad sektume jų progresą bei gausintume tų sunkiai lietuviams ištariamų pavardžių skaičių. Ir kad tai būtų ne tik Ingmaras Bergmanas, ne tik Aki Kaurismaki ir daugiau beveik nieko. Dabar tikrai galime sakyti, kad atvedėme šiaurietiškąjį kiną. Jis mums buvo ir liko svarbus, bet kiekvienas festivalis turi turėti turėti savo plėtimosi liniją, aprėpti daugiau, žiūrėti giliau, nes be to yra tiesiog neįdomu niekam – nei tiems, kurie tai daro, nei tiems, kurie tai žiūri.
Dabar tikrai galime sakyti, kad atvedėme šiaurietiškąjį kiną.
Nuo 2009 m. Šiaurės šalių kino forumas „Scanorama“ tapo Europos šalių kino forumu. [...] Bet mums liko svarbi šiaurietiškoji dimensija, baltiškoji dimensija, liko svarbūs tie dalykai, kurie vyksta šiuolaikiniame pasaulio kino procese, liko svarbios tos kryptys, į kurias suka kinas. Manau, dėl to festivalis praturtėjo. Ne tik išsiplėtė, bet ir praturtėjo. Čia yra labai svarbus momentas – reikia visada galvoti apie vystymąsi, apie tai, kas bus toliau, plačiau, giliau, neprarandant pagrindinio vertybinio kurso – edukacijos, dėmesio ir smalsumo kinui bei filmams žadinimui.
– Patikėjote Šiaurės šalių kinu, kuris šiandien skina „Auksines palmės šakeles“ ir „Oskarus“. Ne visi tuo metu tikėjo, kad tokios mažos šalys užaugins stiprų kiną. O ar galime tikėtis tokių svarbių apdovanojimų lietuviškam kinui?
– Lietuvos kūrėjai skina svarbius apdovanojimus. Tik mes nepastebime, kad jie skina. Į Lietuvą atriaumojo Venecijos liūtas ir trys šaunios merginos – režisierė, kompozitorė ir rašytoja – sukūrė stebuklą Venecijoje. Tai ko gi mes dar norime? Lietuvių filmai kaip niekada dažni svečiai tarptautiniuose kino festivaliuose. Jie rodomi festivaliuose, pasaulio kino teatruose. Girdėjau, kad Giedrės Žickytės „Šuolis“ bus rodomas JAV kino teatruose.
Mes esame ta šalis, kuri pakankamai audringai sugrįžo ir įsijungė į bendrą geografinį Europos peizažą. Buvo labai nelengva Lietuvos kūrėjams pergyventi, kaip aš juos vadinu, „liesos karvės“ metus. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios, kai žlugo iš Maskvos centralizuota visoms sovietinėms respublikoms unifikuota kino gamybos sistema. Tada reikėjo sukurti kažką savo, kažką naujo. Ir Šiaurės kinas buvo geras pavyzdys. Mes nebuvome tokie greiti, tokie ryžtingi, nebuvome ir tokie turtingi. Todėl mums viskas užtruko ilgiau.
O dabar labai ramiai žvelgiu į lietuviško kino ateitį. Pažiūrėkite, kiek jaunų įdomių kūrėjų atsirado. Kaip reiškiasi moterys lietuvių kine! Kada taip buvo? Kada taip buvo, kad daugelyje festivalių, beveik kiekviename tarptautiniame kino festivalyje galima pamatyti lietuvišką filmą. Tai aš tuo tiesiog džiaugiuosi ir manau, kad aukščiausius rezultatus, kurių visada reikalaujama iš kūrėjų, jie irgi parodys. Ir jau parodė.
– Pastaraisiais metais kino pasaulį labiausiai sukrėtęs dalykas – pandemija, dėl kurios ir „Scanoramai“ teko iš dalies keltis į namų ekranus. Ar nebuvo baimės, kad gali žiūrovai priprasti prie namų ekranų ir nebegrįš įprotis eiti į kiną?
– Baimė buvo ir ji pagrįsta. Žmonės labai greitai pripranta prie to, kas yra lengviau – sėdėti namie, niekur neiti, gurkšnoti, kramsnoti ir dar kažką pažiūrėti. Daugeliui žmonių tai visai tinka ir patinka. Tačiau ar tai tinka kinui? Nes kam gi stengtis daryti gerai, jeigu vis tiek tas, ką tu padarysi gerai, įdėjęs labai daug pastangų, jėgų, pinigų ir viso kito, bus įstumta į televizoriaus ekraną. Tai yra išeitis, nebuvo ką daryti.
Tačiau juk taip norisi kažko tikro. Kaip norisi, kad viskas sugrįžtų. Kai atsirado kinas, kino teatrai, kino seansai, atsirado buvimas kartu, kino žiūrėjimas kartu. Atsirado daug labai gerų dalykų, kurie istoriškai klostėsi kine ir labai nesinorėtų, kad jie dingtų. Aš noriu tikėti, kad viskas bus gerai.
– Ar šiandien publika jau visai sugrįžusi į sales?
– Kad publika sugrįžo, negaliu pasakyti, bet tikiuosi, kad grįš. Kažkiek sugrįžo. Na, sunku sugrįžti, kai buvo atstumai, ribojimai. Grįžimas buvo labai sunkus. Norisi tikėtis, kad daugiau tokių drakoniškų pandeminių ribojimų nebesulauksime. Ir kad nebus tokio koronaviruso siautėjimo, kokį jau esame pergyvenę.
– Šiais laikais visgi didžioji dalis filmų pažiūrima namuose. Ar nedingsta kino seanso magija?
– Ji nedingsta. Bet manau, kad ji gali tapti dar brangesnė. Žmonės pasiilgsta bendravimo, žmonėms būdinga pasiilgti vienam kito. Žmonėms būdinga pasiilgti to, ką jie laikė sau svarbiu ir reikšmingu. Ir tikiuosi, kad būtent šitie dalykai grąžins į kino teatrus. Į operą žiūrovai sugrįžo, į muziejus lankytojai sugrįžo, nors jie iš jų irgi buvo išvaryti. Manau, kad ir į kiną privalo sugrįžti. Privalo sugrįžti taip, kaip jie buvo jame. Juk tai yra taip smagu.
Vieni kuria meną, kiti kuria filmus, treti kuria gerus filmus.
– Ar nesikeičia tai, kaip kūrėjai kuria kiną? Dauguma filmą pažiūrės turbūt savo nedideliame namų ekrane, o ne magiškoje kino salėje. Ar keičiasi kino kūrėjų požiūris?
– Kūrėjų požiūris vargu ar keičiasi. Bet ir kūrėjų yra įvairių. Jeigu kūrėjo tikslas yra aptarnauti žiūrovą, o ne kalbėtis su juo, tai turbūt. Tai yra daug tokių režisierių, kurie kuria užsakomuosius dalykus būtent pagal tai, ko kas nori. Bet jeigu kiną vertinsime kaip meno rūšį, tai yra visai kiti dalykai. Vieni kuria meną, kiti kuria filmus, treti kuria gerus filmus. O dar kas nors padaro daug atradimų ir atsiranda naujos stilistinės kryptys.
– Keliaujate po tarptautinius festivalius, po karo Ukrainoje pradžios tikriausiai ir ten pasigirsta diskusijos apie rusų kino boikotą. Vakaruose į jį žiūrimą kiek laisviau, Lietuvoje kiek kitaip. Koks jūsų požiūris į tai?
– Kare kaip kare. Vakarai nuo to karo pakankamai toli. Jie pakankamai ilgai jautėsi absoliučiai saugūs. Apie daugelį dalykų galbūt net nenorėjo girdėti ir žinoti. Bet mes girdėjome ir žinojome. Mūsų santykis kitoks.
Jeigu šnekėsime apie tai, kas šiuo metu yra prioritetas, tai kalbos apie didžiąją rusų kultūrą karo Ukrainoje kontekste praranda tą prasmę, kurią jai norima suteikti.
Nors, manau, kad tie kino opozicionieriai, kurių visais laikais buvo, sugrįš į mūsų ekranus. Ir sugrįš su savo patirtimi, su savo mintimis ir su savo refleksija. Kas gi buvo jų šalis, kuri galėjo taip padaryti? Manau, kad tai labai svarbus momentas, kurio tiesiog reikia sulaukti.
Svarbiausia šiuo metu – parama Ukrainai.
O boikotas mūsų krašte yra natūralus dalykas. Nors mes sakėme, kad būtų neteisinga atsisakyti būtent režimui oponuojančių rusų režisierių. Tačiau vis stiprėjant ir ilgėjant karui vis dėlto reikia suklusti ir suprasti, kas yra svarbu, kas yra svarbiau ir kas yra svarbiausia. Svarbiausia šiuo metu – parama Ukrainai.
– Kaip, manote, karas Ukrainoje ateityje atsispindės Europos kine?
– Jis neatsispindės, jis jau atsispindi kine. Šių metų Kanų kino festivalyje matėme porą labai stiprių ir labai įdomių ukrainiečių filmų. Negalėjau atsistebėti, kad kariaujanti šalis gebėjo kurti kiną... Kada, kaip? Net sunku įsivaizduoti... Be abejonės, jis atsispindės visuose lygmenyse. Ne tik Ukrainos mene, bet ir mene, kuris reflektuoja istorinę erdvę, kuris reflektuoja gyvenimą. Kaip jis gali nematyti to, kas vyksta?
Negalėjau atsistebėti, kad kariaujanti šalis gebėjo kurti kiną... Kada, kaip? Net sunku įsivaizduoti...
– Kokios „Scanoramos“ šiemet galime laukti?
– Įdomios! Visada reikia laukti įdomios. Turime daug puikių ryškių filmų ir norime gražiai bei prasmingai juos parodyti – taip įvardyčiau mūsų didįjį tikslą. Nesivaikome vien tik nugalėtojų, tik premijuotų filmų. Kinas yra daug turtingesnis negu visos žiuri, renkančios laureatus. Yra daug puikių kūrinių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepateko į laimėtojų gretas.
Argi nuo to pasikeitė to kino svarba, reikšmė, grožis, turinys? Ne, nepasikeitė. Tiesiog vieni filmai apdovanojami, kiti – ne. Labai neteisinga žiūrovams, patiems kūrėjams ir festivaliams matyti tik laureatus ir manyti, kad tai jau viskas. Tai yra daug, bet tai tikrai nėra viskas.
Dėl to kiekvienas festivalis turi savo kryptį. Ir „Scanorama“ tą kryptį turi ir ją saugo. Per tuos 20 metų keitėme daug ką, bet nekeitėme savo vertybinio stuburo, vertybinės krypties. Turėjome rizikuoti, patyrėme įvairių – ir malonių, ir nemalonių – reakcijų. Bet žmogus gyvendamas mokosi. Ir šiek tiek gali mokyti kitus. Festivalio misija, edukacinė misija – atverti kino slaptį, grožį, įvairovę, gilumą – ji yra svarbiausia. Svarbesnė net už apdovanojimus.
– Ačiū už pokalbį.
