Literatūra | „Laterna Magica“
„Ne kartą nusivylusi įvairiais reitingais ir rekomendacijomis socialiniuose tinkluose, todėl grįžtu prie kažkada seniai pamėgtų knygų – prieš kelias dienas atsiverčiau Ingmaro Bergmano „Laterna Magica“ ir iš naujo pasinėriau į puikią literatūrą. Rašydamas apie save, Bergmanas rašo ir apie tave, mane, kitus. Toks gilus žmogaus pažinojimas. Juo pasižymi ir daktaras Čechovas, kurio išmintingas cinizmas niekada nenuvilia. Apskritai mėgstu rašytojus, kurie nepalieka jokių iliuzijų dėl žmogiškosios prigimties. Tokie, be abejo, yra ir geriausių detektyvų autoriai“, – pasakojo.
Kinas | „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ ir „Drive my car“
Pasak R.Paukštytės, šis sąrašas – nepabaigiamas, tad ji apsiribojo dviem šiųmetiniais filmais, kuriuos galima pamatyti dabar kino teatruose:
Paslaptis, kaip gimsta tikras grynas kinas, yra neįspėjama.
„Tai Sergejaus Loznicos montažinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ – puikus 90-ųjų visuomenės (o ne profesoriaus Vytauto Landsbergio, kaip dalis žmonių mano feisbuko „burbule“ „nuogąstavo“) portretas, lyg pasivijęs veidrodis. Be kita ko, filmas įdomus režisieriaus sugebėjimu ir būti tarsi situacijos viduje, ir kartu išlaikyti vidinę distanciją, nepaskęsti smulkmenose, įvaizdinti, jo nuomone, pasaulinės reikšmės tautos gestą – Nepriklausomybės atkūrimą.
Antrasis – Ryosuke Hamaguchi „Drive my car“, pelnęs Kanuose geriausio scenarijaus apdovanojimą, bet įrodantis, kad paslaptis, kaip gimsta tikras grynas kinas, yra neįspėjama. Abu filmai labai ilgi, bet verti mūsų laiko.“
Teatras | Nuo F.Castorfo iki Y.Ross
„Klausimas prisiminė 2005 metus, kai Berlyne, „Volksbühne“ pamačiau Franko Castorfo spektaklį pagal Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ ir po to ilgai negalėjau žiūrėti į naivesnius bandymus jungti teatrą ir videovaizdą. Visiškai užburiantis man pasirodė Castorfo reginys – ir „daugiaukščiais“ technologiniais sprendimais, ir tuo, kad jie visai nenaikino teatro prigimties, o ją net kažkaip ypatingai paryškino. Toks visuotinis velniavos – kūrybinės, estetinės, etinės, technologinės – patyrimas.
Krzysztofo Warlikowskio spektakliai – gyvai ir vaizdo formate – visada aukščiausias lygis, visada nepatogus, nuogas ir grynas teatras.
Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“ ar Yanos Ross „Vienos miško pasakas“ irgi galėčiau žiūrėti daugybę kartų – nėra tuščiai praleisto laiko jausmo, tuščios erdvės, visada atrandi ką nors, ko ankstesnį kartą nepamatei ar pamatei, bet nestabtelėjai mintimis. Man tai gero teatro (ir filmų irgi) kriterijus“, – pasakojo teatro ir kino kritikė
Muzika | ir Franzas Shubertas, ir „Arklio galia“
„Šiek tiek nepatogu prisipažinti, bet, priklausomai nuo nuotaikos ar aplinkybių, man patinka ir Eduardo Balsio kūryba, ir Hanso Zimmerio muzika filmui „Interstellar“, ir „Arklio galia“ („net ir roko muzikantai neina su šlapia galva į lauką, nes jie supranta, kad jiems bus šakės“), – 15min teigė pašnekovė.
„Iš gyvų pasirodymų pastaraisiais metais didžiausią, netikėtą ir nepaaiškinamą (o kaip aš, visiška diletantė, galėčiau tai paaiškinti…) katarsį sukėlė Iano Bostridge’o atliekama Franzo Shuberto muzika iš ciklo „Žiemos kelionė“. Išgirdau kažkokį neišmatuojamo gylio beviltiškumo jausmą.
Be to, man patiko ir sutartinių grupės „Trys keturiose“ koncertas – tai buvo neįtikėtina medicija, neturinti nieko bendro su tautiniu kiču!“ – išryškino R.Paukštytė.
Paroda | „Laisvas kinas: 1900–2020“
„Be jokios dvejonės sakau, kad geriausia, kas lietuviškam kinui nutiko parodinėse erdvėse per trisdešimt atkurtos Nepriklausomybės metų, yra kino kritikės, muziejininkės Sonatos Žalneravičiūtės kuruojama paroda „Laisvas kinas: 1900–2020“.
Kiek joje dėmesio kino užkulisiams, garsams, detalėms, akimirkoms, iš kurių ir gimsta garsiausi vaizdai! Paroda įdomi ne tik su kinu susijusiems žmonėms, ir net nebūtinai kinomanams. Ji pati savaime – ypač įtrauki kelionė per kūrybos laukus ir laiką“, – tvirtai teigė R.Paukštytė. Šią parodą galima pamatyti Teatro, muzikos ir kino muziejuje.
Didelį įspūdį jai taip pat paliko Aleksandros Kašubos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje, Birutės Zokaitytės grafika Vilniaus rotušėje, Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės performansas „Saulė ir jūra“ Vilniaus taksi parke.
