Kino prodiusere Holivude tapusi Dalia Ibelhauptaitė: „Visada svajojau dirbti be jokių lubų“

„Jei esi banginis baloje, tai dar nereiškia, kad juo liksi ir vandenyne. Priešingai, ten gali tapti ir silkute... Todėl labai svarbu išlaukti tinkamo meto, kai tiki, kad jau gali padaryti maksimaliai kokybiškai tai, ko iš tavęs tikisi“, – sako į gimtąjį Vilnių iš Londono, kuriame gyvena jau daugiau ne tris dešimtmečius, trumpam sugrįžusi režisierė, o dabar ir kino prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė.
Dalia Ibelhauptaitė
Dalia Ibelhauptaitė / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Su žinoma kūrėja susitikome buvusių Kongresų rūmų atnaujintoje koncertų salėje. Būtent čia maždaug prieš du dešimtmečius prasidėjo operos trupės „Bohemiečiai“, vėliau išaugusios į „Vilnius City opera“, kūrybinis skrydis, kupinas įspūdingų pastatymų, kūrinių ir jaunųjų talentų atradimų.

Pasak pačios režisierės, tie penkiolika metų kuriant operas Vilniuje, buvo sklidini didžiulių iššūkių, mat viską reikėjo kurti beveik iš nieko. Tačiau kartu ir didžiulių ambicijų padaryti ir žiūrovams parodyti kūrinius, kokių Lietuvoje dar niekas nebuvo darę.

Šiandien atsigręžusi į tuos metus D.Ibelhauptaitė teigia nieko nesigailinti, priešingai – besidžiaugianti nueitu keliu drauge su artimais bičiuliais ir komandos nariais, tarp kurių šiandien – būrys didžiausiose pasaulio koncertų salėse savo vaidmenis kuriančių „Bohemiečių“.

Tačiau ir pačios režisierės gyvenimas pastaruosius kelerius metus buvo pažymėtas netikėtų apsivertimų, naujų kūrybinių projektų, kelionių ir pažinčių.

Apie sugrįžimą į Vilnių po trejų metų ir dabartinį gyvenimą tarp Londono ir Los Andželo, naują profesiją ir pažintis su legendiniais Amerikos kino aktoriais, iššūkį sukurti veiksmo filmą ir meno paieškas bei atradimus šimtamilijoninę auditoriją siekiančiuose kino darbuose – pokalbis su režisiere bei kino prodiusere D.Ibelhauptaite.

– Mūsų pokalbiui pasirinkote buvusius Kongresų rūmus ir dabar atnaujintą Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro salę – būtent čia savo kūrybinį kelią pradėjote su „Bohemiečiais“. Kokie jūsų įspūdžiai čia vėl atsidūrus?

– Labai džiaugiuos nauja sale – juk Kongresų rūmai yra „Bohemiečių/Vilnius City Opera“ namai. Čia pradėjome savo veiklą, užaugome, tapome tuo, kuo esame šiandien. Tai net penkliolika kiekvieno mūsų atskirai ir kartu praleistų gyvenimo metų. Mano atsiminimai – patys nuostabiausi. Su „Bohemiečiais“ stengėmės aplenkti laiką ir kurti taip, kaip niekas tuo metu nedarė – naujai, vakarietiškai, šiuolaikiškai ir savitai – atnešti veiksmą ir kinematografiškumą į operą.

Džiugu, kad Vilniuje atsirado moderni akustinė salė aukščiausio lygio klasikinei muzikai. To seniai labai trūko. Tiesa, ši salė pritaikyta išimtinai koncertams, o ne spektaklių ar operų pastatymams. Tačiau dėl to nė kiek neapgailestauju: viskas keičiasi, pasaulis juda į priekį. Svarbiausia realistiškai įvertinti, kur esi, pastebėti pasikeitusias aplinkybes, žmones, gyvenimus ir daryti tai, ką geriausiai gali.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Dalia Ibelhauptaitė
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Dalia Ibelhauptaitė

Gal šioje salėje jau turite naujų planų, vizijų ar sumanymų?

– Žinoma, juk be vizijų, planų ir sumanymų žmogus yra miręs. Iš dalies ši mano kelionė į Lietuvą ir yra su tuo susijusi.

Seniai svajojau, kad Lietuvos žiūrovai turi pamatyti mūsų solistų ryškiausius pasiekimus – tuos vaidmenis, su kuriais jie triumfavo ir iki šiol tebetriumfuoja didžiausiose pasaulio scenose. Tikėtina, kad 99 proc. lietuvių neturi galimybių nuvažiuoti į Niujorko, Londono, Paryžiaus, Milano ar Madrido operas ir pamatyti mūsų solistų pasirodymų. Juk dabar mūsų „Bohemiečiai“ yra ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio kultūros dalis.

Per ateinančius trejus metus šioje salėje planuojame surengti teatralizuotų koncertų ciklą.

Tad per ateinančius trejus metus šioje salėje planuojame surengti teatralizuotų koncertų ciklą. Šiuo metu numatyti šeši kūriniai, tačiau jų gali būti ir daugiau. Planuojame, kad koncertų ciklo pradžia – jau šių metų spalį su Asmik Grigorian „Salomėja“. Juk būtent dėl šio vaidmens atlikimo jai buvo suteiktas geriausios pasaulyje solistės vardas.

Kiek žinau, pastaraisiais metais gyvenote ir dirbote Amerikoje. O ar per tą laiką dažnai atvykdavote į Lietuvą?

– Lietuvoje nebuvau daugiau nei trejus metus. Paskutinis kartas buvo 2020-ųjų rugsėjį, kai MO muziejuje pristatėme parodą „Iš tos operos“.

Paskui iš Londono su Dexteriu (Dexteris Fletcheris – D.Ibelhauptaitės vyras, aktorius ir kino režisierius, – red. pastaba) išvykome į Ameriką, kur įgijau naują kino prodiuserės profesiją. Per tą laiką sukūrėme dešimties dalių televizijos serialą „The Offer“ („Pasiūlymas“) Paramount studijai ir veiksmo filmą „Ghosted“ („Užblokuotas“). Tai buvo labai įdomūs, turiningi ir iššūkių kupini metai.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Dalia Ibelhauptaitė
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Dalia Ibelhauptaitė

Koks jausmas po tiek laiko sugrįžus į Vilnių?

– Iš Lietuvos išvykau prieš 37-erius metus, o jau 33-ejus metus mano namai ir šeima yra Anglijoje. Vilniuje aš dirbu. Čia yra mano didžioji meilė – „Bohemiečiai“, taip pat mano draugai ir mano praeitis.

Vilniuje augau tais laikais, kai šis miestas buvo visiškai kitoks, nei jis yra dabar. Apsilupęs, ištrupėjęs, nerestauruotas, bet gal toks labiau atmosferinis ir tikras. Su draugais apgriuvusiais laiptais lipdavome ant Šv.Kazimiero bažnyčios stogo ir ten rūkydami žiūrėdavome į senamiesčio stogais praplaukiančius debesis.

Su draugais apgriuvusiais laiptais lipdavome ant Šv.Kazimiero bažnyčios stogo ir ten rūkydami žiūrėdavome į senamiesčio stogais praplaukiančius debesis.

Kai dabar atvykstu į Vilnių, matau jį tartum turistinį miestą. Jis gražus, tvarkingas, mielas, tačiau tai ne tas miestas, kuriame užaugau.

Kai prieš 27-erius metus ištekėjau už Dexterio, mes turėjome dvi vestuves – vienas Anglijoje, o kitas Vilniuje. Po ceremonijos Katedroje kelias valandas mes vaikščiojome po mano senamiesčio vietas – gatveles ir kiemus, stogus ir skverus, kur buvo daug jaunystės nuotykių. Visa tai fotografavo nuostabus fotografas Dmitrijus Matvejevas. Tai buvo simboliškas mano atsisveikinimas su savo jaunystės Vilniumi.

Dabar savo namuose Londone turiu didžiulį fotografijų albumą, kurį atsivertusi galiu sugrįžti į praeitį ir vėl išvysti miestą, kurį atsimenu. Mano Vilnius, mano jausmai, mano prisiminimai yra tame albume. Ir man nereikia būti Vilniuje, kad turėčiau tuos jausmus ir prisiminimus. Atvirai sakant, man net nereikia to albumo: vos užmerkusi akis, aš visa tai regiu.

Tačiau ir vėliau net penkiolika metų čia reguliariai sugrįždavote kurdama „Vilnius City Opera“ pastatymus.

– Taip. Įlipusi į lėktuvą Londone aš turėdavau tris valandas, kad persijungčiau ir tapčiau kitu žmogumi. Aš sugrįždavau čia ne dėl jaunystės miesto, bet tam, kad įgyvendinčiau savo svajonę – sukurti operos kolektyvą jauniems talentams: dirbti, režisuoti, jungti žmones, ieškoti finansų pastatymams ir t.t. Dirbau todėl, kad man tai buvo įdomu ir norėjosi gimtajam miestui bei jo žmonėms suteikti galimybę pamatyti klasikinę operą kitaip.

Jei ne meilė „bohemiečiams“, Vilniui, Lietuvai – vargu ar būčiau tiek savo laiko tam skyrusi.

Penkiolika metų čia sugrįždama gyvenau viešbučiuose, nuomojamuose butuose arba pas draugus. Tuo tarpu mano sutuoktinis ir visas asmeninis gyvenimas buvo už kelių tūkstančių kilometrų. Žinoma, jei ne meilė „bohemiečiams“, Vilniui, Lietuvai – vargu ar būčiau tiek savo laiko tam skyrusi.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Dalia Ibelhauptaitė
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Dalia Ibelhauptaitė

– 2019 m. jūsų gyvenime ir kūryboje įvyko didžiulis pokytis – su vyru įkūrėte kino kompaniją „DXD Films“, o operą ir teatrą iškeitėte į filmus. Papasakokite, kas tai nulėmė?

– Operos aš neiškeičiau – juk žmogus gali turėti daugiau nei vieną darbą.

Kai 2013 metais Dexteris sukūrė muzikinį filmą „Sunshine on Leith“, ne vienas prodiuseris jo klausė, kodėl Dalia nedirba jo komandoje? Klausimas tartum logiškas, juk aš buvau ne tik operų režisierė, bet ir prodiuserė.

Šiandien, žvelgdama iš laiko perspektyvos, suprantu, kad tam tiesiog dar nebuvo laikas: aš nebuvau iki galo įgyvendinusi to, ką svajojau padaryti Vilniuje.

Kita vertus, jei esi banginis baloje, tai dar nereiškia, kad juo liksi ir vandenyne. Priešingai, ten gali tapti ir silkute... Todėl labai svarbu išlaukti tinkamo meto, kai tiki, kad gali padaryti maksimaliai kokybiškai tai, ko iš tavęs tikisi tos naujos aplinkybės, ir būti profesionaliai nepriekaištingas partneris.

Kai 2019 metais Dexteris pabaigė filmą apie Eltoną Johną „Rocketman“, abu žinojom, kad jau atėjo laikas man išbandyti jėgas naujoje žaidimo aikštelėje.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Dalia Ibelhauptaitė
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Dalia Ibelhauptaitė

– Kaip dabar galėtumėte įvardyti darbo skirtumus, kurie jums pačiai pasikeitė iš esmės?

– Visada svajojau dirbti be jokių lubų – kūrybinių galimybių, finansų, idėjų, emocijų lubų. Ten kur nereikia žemintis ieškant galimybės kurti.

„Bohemiečiai“ neatsirado vien iš meilės – pastatymams, dekoracijoms, atlikėjų ir pastatyminės komandos atlyginimams reikėjo didžiulių finansų. Juk prie operos dirba keli šimtai žmonių! Tad penkiolika metų aš ieškojau galimybių visa tai daryti.

O darbas kine man suteikė galimybę dirbti be jokių lubų – ribos ten yra tik tos, kurias susikuri pats. Tai yra fantastiškas jausmas.

Galų gale, ir tai svarbiausia, aš supratau, kad savo sukauptą darbo patirtį noriu atiduoti artimiausiam savo žmogui – Dexteriui. Mes kelis kartus dirbome jaunystėje iki santuokos, o vėliau kūryboje pasukome savais keliais – jis darė savo, o aš – savo. Ir tai truko ilgiau nei 20 metų.

Tačiau 2019-aisiais pajutau, kad mums atėjo laikas vėl susitikti kūryboje: aš turėjau sukauptą aukščiausios kokybės profesinį bagažą, kurį įgijau statydama operas ir prodiusuodama „Vilnius City Opera“ pastatymus. Juk išties tada su „Bohemiečiais“ mes viską sukūrėme iš nieko...

AFP/„Scanpix“ nuotr./Filmo „Užblokuotas“ premjera Niujorke
AFP/„Scanpix“ nuotr./Filmo „Užblokuotas“ premjera Niujorke

Kokie buvo jūsų pirmieji darbai kine?

– Aš prisijungiau prie Dexterio komandos kaip kūrybinė prodiuserė. Tuomet mes turėjome tris projektus, kurie buvo skirtingose vystymo stadijose. Vienas jų – filmas „Šerlokas Holmsas 3“, kurį Dexteris perėmė iš režisieriaus Guy Ritchie. Tačiau tada ištiko covido pandemija, kuri gerokai sujaukė darbus.

Per pandemiją mes gyvenome Londone ir intensyviai dirbome nuotoliniu būdu. O 2021 metų pavasarį su devyniais lagaminais išvykome į Ameriką įgyvendinti dešimties serijų televizijos projekto „The Offer“, kurį prodiusavo kino kompanija „Paramount+“.

2021 metų pavasarį su devyniais lagaminais išvykome į Ameriką įgyvendinti dešimties serijų televizijos projekto „The Offer“.

Tai meninis vaidybinis serialas, paremtas dokumentiniais faktais apie prieš penkis dešimtmečius didžiuosius ekranus išvydusį legendinį režisieriaus Francio Coppolos filmą „Krikštatėvis“ bei jo sukūrimo istorija. Dexteris surinko visą aktorių komandą, sukūrė serialo filmavimo stilių, vaizdo raišką ir režisavo pirmas dvi serijas.

Mano pirmasis darbas Holivude kaip tik ir buvo šio serialo prodiusavimas.

Papasakokite apie tuos įspūdžius ir patirtis dirbant su šiuo projektu.

– Tai tikrai buvo didžiulis išbandymas... Darbas be lubų. Įsivaizduokite – vienai serijai sukurti buvo skiriama 8–10 mln. dolerių. Galite įsivaizduoti? Aš ne... Prie šio filmo dirbo labai stipri kūrybinė komanda, aukščiausios klasės profesionalai.

Teko bendrauti tiek su F.Coppola, tiek su aktoriumi Al Pacino. Su pastaruoju, beje, gan artimai, mat mano vyras su juo palaiko ryšius jau maždaug keturiasdešimt metų, nuo to laiko, kai jie kartu vaidino filme „Revoliucija“. Dexteriui tuomet buvo devyniolika.

Ką apie tai galiu pasakyti, kokiais žodžiais įvardyti? „Krikštatėvį“ su Al Pacino žiūrėjau dar sovietmečiu, nepažįstamų žmonių butuose, uždengtais langais per prastą televizorių iš nudrengtos ir prastos kokybės videojuostos. Al Pacino tuomet buvo mano herojus, dievaitis.

Praėjus maždaug keturiems dešimtmečiams, aš sėdžiu jo sodelyje prie vieno stalo, mes geriame kavą ir aš klausausi jo prisiminimų... Tai yra tiesiog fantastika.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Filmo „Užblokuotas“ premjera Niujorke
AFP/„Scanpix“ nuotr./Filmo „Užblokuotas“ premjera Niujorke

– Po šio filmo, jei gerai suprantu, gavote pasiūlymą kurti veiksmo ir nuotykių juostą „Ghosted“, kuri pasirodė praėjusiais metais. Man įdomu, kokį kūlverstį jums pačiai teko padaryti žengiant nuo klasikinės operos, skirtos visuomenės grietinėlei, iki darbo masinei auditorijai?

– Mano opera niekada nebuvo skirta visuomenės grietinėlei – „Vilnius City Opera“ spektaklius matė virš 350 000 žiūrovų, didelis skaičius jaunimo, kurie niekada nebuvo klasikinėje operoje. Tai buvo mano pagrindinis uždavinys dirbant Lietuvoje. Aš niekada nedirbau elitui, aš kūriau operas – blockbusterius. Todėl prodiusuoti didelį veiksmo filmą – blockbusterį buvo labai įdomu. Nors, atvirai sakant, iki tol aš niekada nebuvau mačiusi veiksmo filmų (juokiasi).

Dexteris visada svajojo sukurti kompleksinio sudėtingumo veiksmo filmą ir to mes ėmėmės kaip iššūkio. Šio filmo biudžetas buvo 150 mln. dolerių. Tačiau svarbu suprasti, kad kino kompanija tokius pinigus moka ne labdarai: reikia padaryti populiarų filmą, kad jį žiūrėtų, tarkime, 100 milijonų žiūrovų visame pasaulyje. Ar tai ne rimtas iššūkis?

Aišku, mes dirbome su didžiule komanda. Dexteriui nereikėjo rūpintis veiksmo scenų režisūra, nes už tai buvo atsakingas Garrettas Warrenas, padaręs veiksmo scenas visiems Jameso Camerono „Avataro“ filmams. Būtent jis man paaiškino, kad tarp veiksmo filmo scenų ir operos, iš esmės, nėra didelio skirtumo – yra tiksli choreografija, tik judesiai kiek kitokie. Toks požiūris mane gerokai atpalaidavo.

Veiksmo filmų biudžetas yra toks didžiulis todėl, kad juose labai daug vizualiųjų efektų. Pavyzdžiui, dramos, komedijos arba net istoriniai filmai nėra tokie brangūs. Filme „Ghosted“ prie efektų keturiolika mėnesių dirbo daugiau nei 900 žmonių Indijoje, Europoje ir Amerikoje. Kadangi šiuos žemynus skiria laiko juostos, darbai atsakingus asmenis pasiekdavo 24 valandas per parą non stop.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Dalia Ibelhauptaitė
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Dalia Ibelhauptaitė

Na, o jūsų pačios asmeninės ambicijos – kaip pavyko su tuo susitvarkyti?

– Aš džiaugiausi, kad šiame darbe nebuvau numeris vienas – tai savaime suprantama situacija – režisierius visada turi būti numeris vienas. Jo vizija – jo ir atsakomybė. Aš tik kūrybinė prodiuserė, o režisierius – Dexteris. Po „Bohemečių“ man tai yra tikra atgaiva.

Atėjusi į kino komandą prodiusuojančiai studijai atvirai pasakiau savo ribas ir įvardijau, ką galiu daryti. Man nereikėjo ieškoti nė vieno dolerio iš tų 150 mln., mano veiklos sritis nebuvo finansinė. Ir, žinote, jau vien tai yra didžiulis džiaugsmas ir laimė.

Kai apie tai pasakau Dexteriui, jis siunčia mane labai toli... Per šiuos dvejus metus mes įžengėme į visiškai naujus santykius...

Tiesa, kartais studijos prodiuseriai skambina ir sako: suskaičiavus visas sąmatas, išlaidos viršija 2 mln. dolerių, iki pirmadienio turi sugalvoti, kur sutaupyti. Du milijonus? Ir kai apie tai pasakau Dexteriui, jis siunčia mane labai toli... Per šiuos dvejus metus mes įžengėme į visiškai naujus santykius (juokiasi). Kai mes dirbame kartu – jis režisierius, o aš – prodiuserė. Kai jis turi kokių nors pageidavimų studijos prodiuseriams, viską išdėsto man – ne žmonai, bet prodiuserei. Tad taip dabar mes ir gyvename.

Mano bendradarbiavimas „Ghosted“ filme nesibaigė prodiusavimu – aš išpildžiau visų masinių scenų režisūrą, filmavimo aikštelėje įgyvendindama visas Dexterio idėjas. Įsivaizduokite, turėjau galimybę penkias paras režisuoti darbą su 500 žmonų... Štai ką vadinu darbu be lubų.

„Ghosted“ masuotėms pati atrinkau 3600 artistų, kurių reikėjo visoms filmo masinėms scenoms. Peržūrėjau kiekvieno jų nuotraukas ir žymėjausi, kuris kokiai scenai geriausiai tinka. Paskui su šešiais asistentais kiekvienam iš atrinktųjų sukūrėme jo asmeninę istoriją: kas jis toks, ką veikia toje scenoje, su kuo čia atėjo ir t.t.

„Ghosted“ masuotėms pati atrinkau 3600 artistų, kurių reikėjo visoms filmo masinėms scenoms.

Turgaus scena buvo ypač įdomi. Jos dekoracijos buvo statomos net keturias savaites. Ir viskas – dėl vienos scenos, nukeliančius herojus į Pakistaną. O prieš tai su dizaineriais tam ruošėmės net tris mėnesius.

Kai po filmavimo prie manęs priėjo afganistanietė moteris, kuri su savo šeima pasitraukė iš Afganistano prieš kelerius metus amerikiečiams ten baigus savo misiją, mat kažkuris iš jos šeimos narių dirbo vertėju, ir paėmusi man už rankos pasakė: „Ačiū, kad suteikėte man galimybę vėl pabūti namuose“, tai priėmiau kaip didžiulį savo darbo įvertinimą.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Dalia Ibelhauptaitė
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Dalia Ibelhauptaitė

– Ir kaip šiam filmui sekasi šiandien – ar jis pasiekė tokį populiarumą, kokio ir siekėte?

– Jau metus jis yra rodomas „Apple“ televizijoje. Ir net po metų laikėsi žiūrimiausių trejetuke. Kai iš smalsumo „Apple“ vadybos užklausiau, kiek žiūrovų jį peržiūrėjo, man atsakė, kad tikslaus skaičiaus atskleisti negali, tačiau įvardijo mano pačios aukščiausius pasakytus skaičius – tarp 50 ir 200 milijonų.

Ir pasakykite man dabar, kaip jaustis žmogui, kuris užaugo Žirmūnuose ir kurio lietuviška pavardė šiandien yra matoma pagrindiniuose titruose filmo, kurį visame pasaulyje peržiūrėjo šitoks skaičius žmonių? Net jei jie tos pavardės ir neperskaitė, nes tuo metu, kai ji pasirodė ekrane, jau naršė internete, ne taip svarbu. Ji ten yra...

Žinote, ką Holivude labiausiai supratau? Kad negaliu būti kitokia, nei esu. Ir nesvarbu, ar režisuoju operas ar dirbu su filmais.

Tai išties įspūdinga. O kas toliau? Ar tas jūsų gyvenimas be lubų ir tęsiasi toliau?

– Tęsiasi, o lubos – plečiasi... Dabar mes ruošiame šešis projektus: penkis filmus ir vieną didžiulį televizijos serialą. Visi jie labai skirtingi ir yra skirtingose kūrimo stadijose. Kuris bus pirmas – kol kas nežinia. Viskas priklauso nuo to, kuriam pirmam bus uždegta žalia šviesa.

Beje, vienas iš projektų – ir tai ne mano, bet Dexterio idėja – bus lietuviška tematika. Apie ką tai, deja, kol kas negaliu pasakyti.

Gabrieliaus Jauniškio nuotr./Dalia Ibelhauptaitė Dubajuje 2021 m.
Gabrieliaus Jauniškio nuotr./Dalia Ibelhauptaitė Dubajuje 2021 m.

Vadinasi, Holivude jau esate įsitvirtinę kaip reikiant?

– Didžiausias man pripažinimas ir įvertinimas yra tai, kad po filmo „Ghosted“ mane įdarbino keturios studijos, su kuriomis ir tęsiame mano paminėtus šešis naujus projektus.

O žinote, ką Holivude labiausiai supratau? Kad negaliu būti kitokia, nei esu. Ir nesvarbu, ar režisuoju operas ar dirbu su filmais – visada sakau tai, ką galvoju, nieko neslepiu žmonėms už nugaros.

Kai tik pradėjome dirbti prie „Ghosted“, mane pasikvietė studijos prodiuseris – vienas iš senųjų dinozaurų – ir pasakė: „Dalia, suprask, kad dirbant čia labai svarbu žmonių neužgauti, būti su jais malonia ir t.t.“. O aš jam pasakiau: „Aš čia atvažiavau padaryti geriausio filmo, kokį tik galiu. Mano tikslas nėra čia susirasti draugų, nes mano draugai yra namuose, tėvynėje. Aš turiu užtektinai žmonių, kuriuos myliu ir kurie myli mane. O čia aš noriu tiesiog gerai dirbti. Ir jei po to vienas žmogus mane ims vadinti drauge, tuomet priimsiu tai kaip dovaną.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų