Kas tai, kam tai, kodėl? Ar tai tik buitinis objektas, atliekantis aiškiai apibrėžtą funkciją? O gal laikmečio ženklas, kviečiantis diskutuoti apie mūsų visuomenės vertybinius nuostatus?
E.Janušauską kalbina KKKC kultūros portalo „www.kulturpolis.lt“, skirto Vakarų Lietuvos kultūros sklaidai bei polemikai, redaktorius Žydrūnas Vičinskas.
Inovatorius iš uostamiesčio
Įdomu, kad E.Janušauskas menininku savęs nevadina, tačiau mokytojo karjerą jis pradėjo dar studijų laikais. Būdamas dvidešimties moksleiviams jau organizuodavo pamokas bei stovyklas su „LEGO“ „MINDSTORM EV3“ ir „WeDo“ rinkiniais. Naujas gyvenimo etapas Edgarą atvedė į Klaipėdos moksleivių saviraiškos centrą, kuriame jis įkūrė neformaliojo švietimo būrelį. Edgaras moksleiviams dėstė programavimą, elektroniką ir inžineriją. Įsimintiniausias šio būrelio pasiekimas – moksleivio sukurtas dronas, atsispausdintas 3D spausdintuvu.
Edgaras taip pat siekia spręsti opias švietimo problemas, dėl to įkūręs įmonę „Inovatorius“ pradėjo kurti į elektroniką, inžineriją ir programavimą („STEM“) orientuotus švietimo įrankius. Šie įrankiai savyje apjungia įvairius elektronikos modulius ir jutiklius, plastikines dalis ir konstruktorius, programavimo terpę bei internetinę mokymosi platformą su pamokomis.
– Tai kas yra tas „lietvamzdžių projektas“? Smalsu sužinoti, kaip gimė šis konkretus sumanymas? Kas paskatino jį inicijuoti?
– Kažkada internete pamačiau XVIII–XIX amžiaus lietvamzdžius, kurių stiliui buvo panaudotos įvairių žuvų formos. Šis pavyzdys tarytum įsispaudė į pasąmonę. Ir daug vėliau, tapus KKKC Meno kiemo rezidentu, man prireikė žinių bei įgūdžių meno srityje, kurioje, tiesą sakant, jaučiuosi svetimas. Štai, tuomet tos žuvytės ir atėjo į pagalbą. Tačiau įgūdžių, išgauti tokias sudėtingas formas, neturėjau, todėl sumanymą teko šiek tiek supaprastinti.
Galima sakyti, kad šį projektą paskatino inicijuoti KKKC, kaip ne kaip, aš rezidentas – turiu įsipareigojimų. Iš pradžių savo veiklas pradėjau nuo paprastų dirbtuvių – „Kiaušinių dizaineriai“ ir „Lui Brailio raštas“. Na, o dabar gi lietvamzdžiai; kas bus toliau ... tegul lieka paslaptis.
– O kokia šiuo metu yra „lietvamzdžių projekto“ stadija? Kiek jis dar tęsis?
– Suprojektuoti ir atspausdinti pirmą lietvamzdį užtruko apie vieną mėnesį. Esu numatęs padaryti dar keturis lietvamzdžius, o tai papildomai užtruks apie du ar tris mėnesius. Lietvamzdžiai – didesnio koncepto dalis, nes KKKC meno kiemelyje yra dar tokių vietų, prie kurių „norėčiau pridėti rankas“, tad kol reziduoju, tol „šiukšlinsiu plastiku“ (šypsosi).
– Tačiau vis dėlto labai smalsu, kaip turėtų atrodyti galutinis produktas?
– Galutinis projekto rezultatas... na, KKKC meno kiemas realiai taps „plastiko karalyste ir mano asmenine galerija“ (juokiasi). Beje, kitoje pastato pusėje yra dar penki lietvamzdžiai, bet jais pasirūpinti, greičiausiai, paliksiu ateinančioms kartoms.
– Pirmasis 3D technika jau atspausdintas lietvamzdis, regis, įkvėptas senųjų kultūrų estetikos, mitologinių motyvų?
– Taip, tikra tiesa. Trumpai kalbant, pati kolona mėgėjiškai atkartoja romėnų jonėninį orderį (t. y. architektūrinį elementą), o skulptūra apačioje – „Atleto kovą su pitonu“. Bronzinę skulptūrą, sukurtą 1877 m. britų menininko Frederic Leighton su Thomas Brock pagalba.
Regis, pastaroji skulptūra yra įkvėpta mitologinio siužeto, kurio metu dievas Apolonas užmuša Pitoną (graikų mitologijoje tai gyvatė – Delfų žemės drakonas). Darbe taip pat galima įžvelgti vizualinių sąsajų su antikine skulptūrine kompozicija – „Laokoonas ir jo sūnūs“ (kitaip „Laokoono grupė“), kurioje vaizduojamas mitų apie Troją epizodas: žynys Laokoonas ir du jo sūnūs, pasmaugiami gyvačių. Skulptūros autorius, ko gero, buvo įkvėptas ir garsiojo italų genijaus Mikelandželo Buonaroti (Michelangelo Buonarroti) braižo.
– Kodėl toks dizainas pasirodė pats tinkamiausias?
– Manau, šis dizainas yra kaip duona su sviestu ryte – jį visi žino, jis visiems aiškus ir nereikalauja papildomo paaiškinimo. Viešpatie, jūs net neįsivaizduojate, kokia gi atgaiva niekam nieko neaiškinti! Tiesa, ant lietvamzdžio yra ir „QR“ kodas, kurį nuskenavus atsidarys el. langas su papildoma informacija.
– O kokią tai turi simbolinę prasmę? Ar ji apskritai egzistuoja?
– Ironiškiausia, kad jokio intencionalaus simbolizmo čia nėra, nes tai yra tik dar viena dekoracija iš plastiko, mūsų ir taip „plastikiniame žmonių pasaulyje“... Na, kaip ten bebūtų, manau, tai parodija, pamėgdžiojimas arba pajuoka to, ką mes, kaip žmonija, anksčiau vertinome ir puoselėdavome, tiek kultūrine, tiek moraline, tiek dvasine prasme.
– Galbūt kuriant ir vykdant šį sumanymą jums teko susidurti su sunkumais, kurių anksčiau nepatyrėte?
– Iš tikro, tai ypatingų sunkumų nepatyriau, nes pakliuvau į aplinką, kurioje galima nuveikti ką nors naujo. Džiaugiuosi, kad šioje aplinkoje pavyko apjungti mano aštuonerių metų – mokytojavimo, 3D modeliavimo bei spausdinimo įgūdžius. Sunkiausia, turbūt, buvo sugalvoti ką nors naujo, nes man visada norisi iššūkio, kažko neeilinio, sudėtingo, bet kad tai būtų įdomu ir kitiems žmonėms.
– Ar šis darbas suteikė jums naujų patirčių, kaip menininkui ir (arba), kūrėjui, gal 3D technologijos specialistui?
– Na, aš tikrai nesu menininkas, labiau inovatorius, nes mano pagrindinės veiklos sritys: švietimas, inžinerija, elektronika ir jos programavimas – pačios problematiškiausios Lietuvoje. Dėl naujų patirčių, tai taip. Susipažinau su kitais KKKC rezidentais – Urte Jasenka ir Žaneta Jasaitytė–Bessonova, o pamatęs „meno užkulisius“, supratau, koks gi pas mane paprastas ir lengvas darbas. „Sėdžiu, tarytum princesė, maigau mygtukus ir viskas pasidaro“, tik spėk kavą gerti (šypsosi).
– Gal teko pačią 3D technologiją įvertinti iš naujo, susidurti su jos trūkumais, limitacijomis?
– 3D spausdintuvas, kaip Šriodingerio katė – atėjęs kita dieną, gali rasti spausdinamą modelį, gali jo ir nerasti. Limitacijų bei trūkumų apstu, tad kartais tenka pasitelkti sąmoji ir jas apeiti. Žmonėms dažnai atrodo, kad 3D spausdinimas – šauni idėja. Taip, pirmas 5 minutes įdomu, bet kai reikia laukti modelio atspausdinimo, pavyzdžiui, 60 valandų... Na, o paskui, dar tas modelis keliauja į šiukšlinę, nes koks nors „bildukas nutarė diversiją padaryti“... Va, taip ir gyvename.
– Kuriant lietvamzdžius, matyt, atsižvelgta į tai, kad šie darbai bus eksploatuojami lauko sąlygomis? Viskas turėjo būti apgalvota iki mažiausios smulkmenos?
– Taip, tokia idėja, kad visi šie „meno kūriniai“ būtų pasiekiami žmonių, juos būtų galima bet kada pamatyti ar paliesti. Galbūt tai įkvėps ir kitus 3D kūrėjus padaryti ką nors įdomaus Klaipėdos miesto labui, bet vargiai, dabar be projektų rašymo ir finansavimo niekas neįvyksta.
KKKC dirbtuvės su Edgaru Janušausku
E.Janušausko 3D spausdinimo ir prototipavimo dirbtuvės. Kviečiame į KKKC meno dirbtuves, kuriose:
- išmoksite braižybos ir dizaino pagrindų: užsiėmimų metu braižysite brėžinius, iš kurių sukursite 3D modelius naudojantis profesionaliomis programomis;
- dirbsite su 3D spausdintuvu: sužinosite, kaip veikia ir kur naudojami 3D spausdintuvai bei atsispausdinsite savo sukurtus modelius;
- pabūsite elektronikos profesionalais: 3D spausdintuvu pagaminti modeliai atrodo išties šauniai, tačiau tai tik plastiko gabaliukas, tad metas jį išjudinti panaudojant itin mažą elektroniką;
- programuosite elektroniką veikti: elektronika be smegenų, tai visai neįdomu, o jūsų parašyta programa kaip mat privers ją veikti.
Artimiausių užsiėmimų datos – rugpjūčio 17 ir 18 d., 17 val.: 3D spauda ant marškinėlių ir tekstilinių krepšelių. Išsamesnės informacijos ieškokite – „www.kkkc.lt“, „www.kulturpolis.lt“.
