Susitikimas su skaitytojais
Čia beveik kaip susitikimas su Dievu. Su teisėju. Niekad nežinai, ar bus gerai, ar blogai. O ar kančia, ar malonumas – nežinau, nes paprasčiausiai esu kompleksų, visokių problemų turintis žmogus – kaip ir daugelis, tikiuosi, čia atėjusiųjų. Nes visi, kurie neturi kompleksų, į mano susitikimus neina. Dėl to man būti scenoje yra šiek tiek kančia.
Yra toks labai gražus Rilke's tekstas ant jo antkapio. Šiąnakt nubudau ir pagalvojau būtent apie tą eilėraštį. Yra trys jo variantai išversti į lietuvių kalbą: Jono Juškaičio, Sigito Gedos ir Henriko Nagio. Aš atsimenu J.Juškaičio: „Rože, o skaistus prieštaravime, džiaugsme būti niekieno miegu po šitiek vokų.“ Man labiausiai norėtųsi būti niekieno miegu po šitiek vokų sėdint scenoje. Čia apie mirtį turbūt. Nors labai gražus įvaizdis: įsivaizduojate, rožės lapai kaip vokai ir po jais miegantis poetas. Rožė yra skaistus prieštaravimas, nes, vienas dalykas, yra graži ir švelni, kitas dalykas – spygliuota. Sraigės su beisbolo lazda atitikmuo.
Su skaitytojais aš ir dabar nervinuosi ir po vakaro paprastai sergu visokiomis ligomis. Gailiuosi, analizuoju, suku tą sumautą plokštelę, kam tai sakiau, kodėl to nepasakiau, galėjau atrodyti protingesnis, žaismingesnis. O būna, žinote, tokių situacijų: sėdi people poker face, taip sakant... Ir visi laukia, kada pasakysi ką nors juokingo. Tu mėgini juokauti – niekas nesijuokia. Tada iš viso pradeda drebėti atsarginės sielos, ir galvoji: dabar šakės, ką sakyti? Ką sakyti?
Tai nėra lengva, nes būti rašytoju nėra vaidmuo, kai išmoksti ir visą laiką tą patį kartoji. Ir kai pagaunu save kartojantį mintis, pokštus – būna jau nemalonu, nes kiekvieną sykį tarsi turi pasakyti ką nors brandaus, pozityvaus, ypač šiais laikais. Ką nors apie dietą, apie Europos Sąjungą, politiką. Kad žmonės jaustųsi ne veltui sumokėję pinigus. Aš turbūt pirmą kartą dalyvauju tokiame renginyje, į kurį reikėjo pirkti bilietus, dėl to dar didesnis stresas.
Negražbyliaujančio žmogaus įvaizdis
Aš labai geras žmogus, atidus ir net dėkingas. Beprotiškai ir be galo dėkingas visiems – ir tiems, kurie čia atėjo, ir tiems, kurie ateis paskui. Aš nebuvau niekad rūstus jaunimo atžvilgiu. Daugiau mitų, manau, yra prikurta, nors mitai visuomet gerai.
Kodėl patinka jaunimui
Dėl to, kad aš nesubrendęs iki šiol. Kaip ten sakė Kazys Binkis: „Galvon suaugę baras profesoriai...“ Aš niekaip nesuaugu galvon, dėl to jaunimui turbūt esu kaip savas. Viena mergaitė mugėje priėjo ir sako: jūsų knygos man padėjo ištverti paauglystę. Aš vos neapsiverkiau. Nežinau, kodėl – ar iš nevilties, ar iš laimės. Nes jeigu tavo kūryba patinka paaugliams, gal ne visuomet gerai. Aš tarsi galvojau, kaip ir aukščiau turiu būti. Kita vertus, gal aš iš tikrųjų amžinas paauglys. Gal neišaugu iš to vaikiško šūdo ir dėl to patinku jauniems žmonėms.
Apie rašymą kaip anksčiau ir skaitytojų lūkesčius
Nedalyvauju sambūriuose, nebesėdžiu kavinėse su menininkais, dėl to manęs nepasiekia žalinga ir nuodinga informacija. O skaitytojai paprastai pasėdi, paklauso ir išeina nieko nesakę. Jeigu dabar pradėtų sakyti: norim ankstesnio Parulskio, šitą senį trauk iš scenos, norim ankstesnio – aš išeičiau. Bet jie nieko nesako.
Atsimenu, ir su Sigitu Geda esame šnekėję apie tai. Jis yra sakęs, kad jam skaudu, kai tai nuolat kartojama, ypač kai to paties amžiaus žmonės sako: o, kaip gerai jaunystėje rašei. Mes abudu, be abejo, buvome pasipiktinę tokiais žmonėmis. Yra pasakymas: kaip buvo gerai, kokia sovietmečiu buvo pigi dešra. Tai panašiai ir su poezija.
Žmonėms, kuriems jaunystėje kas nors padarė įspūdį, be abejo, galbūt ir norisi, kad rašytojas ir paskui rašytų visąlaik tą patį. Bet man neįdomu tiražuoti tą patį, paprasčiausiai tai neįmanoma. Ir ne dėl to, kad negali taip daryti – mėgdžioti save gali, ir labai nesunkiai, bet dėl to, kad rašai paprastai tai, ką norisi rašyti. Šiek tiek meluoju, kartais rašai, ką reikia rašyti. Pavyzdžiui, operos libreto būčiau nerašęs – tikrai nesugalvočiau, kad noriu parašyti operos libretą, jeigu nebūtų užsakę.
Keiksmažodžiai
Dėl keiksmažodžių galiu pasakyti: augau tokioje aplinkoje, kur jų buvo labai daug. Ta necenzūrinė šneka buvo visai kitokia, nes nebuvo politinio korektiškumo. Ir tais laikais žmonės ką galvodavo, tą ir sakydavo. Augau tarp traktorininkų, remontininkų, vaikystę leidau tarybiniame ūkyje, kol paauglystėje pervažiavau į miestelį. Nors tas miestelis irgi buvo toks pat, įsikūręs buvusio Obelių dvaro teritorijoje, toks keistas žemės ūkis, o dar spirito varykla... Žodžiu, ir valstiečiai, ir darbininkai susimaišę. Tai buvo marga, keista publika. Ir kalbėdavo jie iš tikrųjų griežtai ir teisingai. Dėl to kai kaltina, kad mano leksika tokia, tai tiesiog duoklė mano gimtinei. Aš saugau jos verbalinį paveldą.
Lūkesčiai poezijoje
Būna, pagyvenusiems vyrams žilė galvon, – man tai plikė galvon, – velnias uodegon. Yra visokių teorijų: vieni sako, kad reikia imti pavyzdį iš Arthuro Rimbaud, kuris septyniolikos metų parašė nuostabią poeziją, o paskui pardavinėjo ginklus ir narkotikus. Julius Janonis turbūt nekoks pavyzdys? Nelabai. Arba galima imti pavyzdį iš Czesławo Miłoszo, kuris varė poeziją eilutė po eilutės iki... nežinau, kiek jam buvo metų, kai paleido plunksną. Iki galo, man atrodo, spaudė.
Nereikia imti pavyzdžio nė iš vieno, tiesiog jeigu nori – rašai, jeigu nenori – nerašai. Aš neturiu nebaigtų reikalų poezijoje, nes ten jų negalima baigti. Pilna poetų, kurie rašo poeziją šiais laikais ir Lietuvoje. Nėra taip, kad: Parulski, gelbėk lietuvių poeziją, parašyk ką nors. Jeigu norisi, aš parašau – nežinau, gal tai yra bloga poezija, gal – pakenčiama. Nebe dėl to aš rašau, kad kuo nors būčiau, aš rašau, kad apskritai būčiau. O ką rašau – man visiškai nusispjauti, tiesą pasakius. Aš esu feisbuke apie ryklius parašęs. Pasirodo, jie neturi oro pūslės kaip kitos žuvys, dėl to turi visąlaik plaukti. Tai aš kaip ryklys turiu visąlaik rašyti. Nes kai nerašau, pasidarau bjaurus, tada sėdžiu, visaip keikiu valstybę, visatą, Dievą, visi kalti, visi niekšai. O kai rašau, iškart pasidarau geras.
Kodėl grįžo į feisbuką
Dėl garbės. Nes ištisai vaikščiojau po namus, zyziau ir visus užknisau, kad manęs niekas nebeprisimena, aš miręs, niekas manęs neskaito. Paskui išgirdau, kad yra tokia mergina, kuri stumdo savo feisbuke rankines ir turi kokį šimtą tūkstančių sekėjų. Šakės, galvoju, aš juk geriau galiu nei rankines ir triusikus. Aš galiu sukurti ką nors. Ne, pasirodo, kūryba ne taip gerai eina. Visaip mėginau: ir ištraukas dėjau iš knygos – išvis niekam neįdomu. Įdėjau ilgą tekstą – sako, tu idiotas, kas skaitys tokį ilgą tekstą? Galvoja, čia pamišėlis kažkoks. Na, Poncijus Pilotas ir apie Jėzų Kristų sakė, kad jis pamišėlis.
Tada pradėjau rašyti trumpus tekstus. Ir nuotrauka su tekstu kažkaip daug geriau eina.
Kaip būtų nuostabu, pavyzdžiui, jeigu turėčiau kokį šimtą tūkstančių sekėjų ir galėčiau gyventi iš reklamos. Tai toks biznio planas.
Sukrečianti literatūra
Literatūra nekrečia žiauriai, jinai veikia taip klastingai kaip nuodai. Jaunystėje daug kas darė labai stiprų įspūdį. Stipriai sukrečia daug banalesni dalykai. Literatūra yra per daug subtilus dalykas, kad sukrėstų staiga – jinai veikia plačiau, giliau. Tai yra švelni žudikė – ne brutalus budelis. Pavyzdžiui, kai tuščia sąskaita, tai sukrečia daug labiau negu Elioto ar Joyce'o kūrinys.
