Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė: „Jis visur buvo autentiškas“
Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė, gerai pažinojusi B. Kutavičių, sako, kad tai žmogus, kuris veikė ir pačiu savimi, o ne tik savo kūryba.
„Tai buvo ypatingo švarumo ir tikrumo žmogus, kas jaučiama ir jo muzikoje. Yra autorių, kurie nori pagudrauti, pasirodyti įdomesni ar modernesni, nei yra iš tiesų. Broniui to nereikėjo daryti, jis visur buvo autentiškas.
Išskirtinis jo gebėjimams remtis mūsų tautos palikimu ne bandant iš to gauti sau papildomų dividendų, bet labai giliai ir labai tikrai – jis buvo giliai paniręs ir todėl sugebėdavo muziką perteikti, perduoti tai, kas buvo mums esminga, toliau plėtoti. Tuo priespaudos laiku jis iškėlė mūsų tautos unikalumą, sustiprino jos identitetą. Savo oratorijose, operose, jis tarsi rekonstravo ir iškėlė mūsų tautos praeitį, pažadino mitologinę atmintį, pasiekė garsinius archetipus.
Tai buvo ypatingo švarumo ir tikrumo žmogus, kas jaučiama ir jo muzikoje.
Jo asmenybę nuo jo kūrybos būtų labai sunku atsieti, nes nėra taip, kad jis gyvenime vienoks, o kūryboje – kitoks“, – kalbėjo muzikologė. „Ypatingas buvo Kutavičiaus ir Sigito Gedos kūrybinis duetas. Nevienaprasmis poeto žodis daug davė kompozitoriaus vaizduotei. Maždaug nuo 1970-ųjų prasidėjo kompozitoriaus atradimų laikas, modernių kompozicijos technikų kūrybiškas interpretavimas. Jo idėjos, kūriniai maitino ir greta esančių kompozitorių, ypač jaunesnių, mąstymą, ne vienam jų padėjo žengiant pirmuosius žingsnius, dėstydamas M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje ir Muzikos akademijoje. Jis buvo vienas iš lietuviškojo minimalizmo, kurį nuosekliai išaugino iš sutartinių, pradininkų. Kartu stebino palyginti plati Kutavičiaus kūrybos paletė, nors ryškiausi darbai siejami su vokalu. Labai gerai jautė muzikos ritmą, įdomiai jį išskaičiuodavo. Savo darbuose ypatingai išnaudojo muziko erdvę ir sukūrė neįprastų, bet įtikinančių formų, paliko unikalių erdvinės grafikos partitūrų.
Jo idėjos, kūriniai maitino ir greta esančių kompozitorių, ypač jaunesnių, mąstymą.
R. Gaidamavičiūtė sakė, kad jai su B. Kutavičiumi teko nemažai bendrauti, o menininko įžvalgos būdavo labai taiklios: „Apie ką jos bebūtų – ar apie muziką, ar apie kitus kolegas, ar apie paprastus gyvenimiškus reiškinius. Jos visada buvo lakoniškos, bet labai tikslios. Jis keliais žodžiais sugebėdavo aprėpti reiškinio esmę. Kompozitorius yra sakęs, kad tiki įkvėpimu: „Nors labai keista, bet žinojimas nublanksta prieš tuos blykstelėjimus. (...) Savo kūriniuose aš ieškau paslapties. Jeigu jos nėra – ir kūrinio nėra. . (...) Kiekvienas kūrinys, ne tik autorius turi turėti savo braižą.“ Retas kompozitoriaus sugebėjimas garsams suteikti simbolinę prasmę. “
B. Kutavičius buvo žmogus, kuris neturėjo priešų. Niekada nesistengė pabrėžti savo originalumo, buvo kuklumo įsikūnijimas. Man šis žmogus – daugelio dalykų pavyzdys.“
Kaip ir kiekvieno autoriaus kūryboje, yra jos viršūnės, vizitinė kortelė. Kalbant apie B. Kutavičiaus kūrybą, R. Gaidamavičiūtė išskyrė oratorijas („Panteistinė oratorija“, „Paskutinės pagonių apeigos“, „Iš jotvingių akmens“), originalumu pasižyminčias operas „Strazdas žalias paukštis“, „Lokys“. Oratorijose atrastas teatriškumas labai natūraliai perėjo į operinę kūrybą.
„Į vaikų kūrybą mažai kas rimtai žiūri, o B. Kutavičius sugebėdavo sukurti tarsi mažus briliantus. Labai svarbi šiam barui buvo jo opera vaikams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Jo kūriniai gyvens daug metų ir ne vien mūsų krašte“, – kalbėjo muzikologė.
Šarūnas Nakas: „Tai kertinė moderniosios lietuvių muzikos figūra“
Pasak kompozitoriaus Šarūno Nako, joks kitas Lietuvos kompozitorius po M.K.Čiurlionio neturėjo bent panašios įtakos bei reikšmės mūsų kultūrai kaip Bronius Kutavičius bei jo kūryba. „Tai kertinė moderniosios lietuvių muzikos figūra, kurios neįmanoma apeiti. Čia jis yra tarsi pateptasis“, – teigė Š.Nakas.
„Nors debiutavo vėlai, o savo stilių aptiko būdamas vyresnis nei keturiasdešimties, tačiau ilgainiui jis tapo ne tik muzikiniu, bet socialiniu ir net politiniu reiškiniu. Jis pranoko ne tik muzikos ribas, tačiau ir tai, apie ką Brežnevo metais galima buvo kalbėti. Maža to, jo kūryba buvo labai gerai atpažįstama ir kitų kraštų klausytojams“, – teigė Š.Nakas, su Vilniaus „Naujosios muzikos“ ansambliu išvažinėjęs beveik dvi dešimtis pasaulio valstybių, kur daugiausia ir grojo specialiai jiems sukurtas B.Kutavičiaus oratorijas.
Nors debiutavo vėlai, o savo stilių aptiko būdamas vyresnis nei keturiasdešimties, tačiau ilgainiui jis tapo ne tik muzikiniu, bet socialiniu ir net politiniu reiškiniu.
„Jo kūryba buvo revoliucinga, išvengusi tradicijos ir banalybės šleifo. Daug dėmesio jis skyrė žodžiui muzikoje, labai specifiniame ir individualiame savo muzikos teatre“, – teigė Š.Nakas.
Paklaustas, kuriuos B.Kutavičiaus kūrinius jis pats išskirtų kaip reikšmingiausius darbus, Š.Nakas pažymėjo „Mažąjį spektaklį“, „Praeities laikrodžius“, „Dzūkiškas variacijas“ ir „Paskutines pagonių apeigas“.
„Tai manifestiniai kompozitoriaus darbai sukurti tuomet, kai jis pats gyveno be oficiozinio pripažinimo ir net buvo laikomas autsaideriu. Moralinis B.Kutavičiaus įteisinimas vyko labai sunkiai ir ilgai. Jis net tapo figūra, simbolizavusia pasipriešinimą oficialiai kultūrai ir politikai. Tačiau jo paties darbai knibždėte knibžda istorinių nuorodų, kurios čia, visų pirma, yra meno kūrinio dalis“, – teigė Š.Nakas.
Reikšmingiausius savo kūrinius, anot jo, B.Kutavičius sukūrė 1975–1985 metų laikotarpiu ir tai laikytina jo aukso amžiumi. „Tuomet klausytojus jis pritrenkdavo visais savo sumanymais ir kiekvienu savo kūriniu. Savo paveikumu ir įtaka jis gali būti palygintas tik su M.K.Čiurlioniu ir niekuo daugiau“, – 15min kalbėjo Š.Nakas.
