Filosofas, profesorius Kristupas Sabolius teigia, jog A.Šliogeris buvo vienas reikšmingiausių XX a. – XXI a. pradžios sandūros filosofų Lietuvoje.
Buvo tapęs filosofijos veidu
„Su jo vardu sietinas Filosofijos fakulteto atkūrimas, jis buvo vienas tų žmonių, kurie leido filosofinei tradicijai iš naujo startuoti Lietuvoje, pakreipdamas ją nuo marksistinės tradicijos link to, kas yra vakarietiškas mąstymas. Ir tas vakarietiškas mąstymas jam buvo ypač svarbus kaip graikiško ir, sakyčiau, vokiškai-prancūziško mąstymo susiliejimas.
Jis buvo žmogus, kuris, viena vertus, tuos autorius, kurie buvo svarbūs, skaitė, vertė ir dėstė, bet, kita vertus, juos originaliai interpretavo ir pavertė savo unikaliais filosofiniais kūriniais. Šia prasme jis buvo tikrai labai originalus ir drąsus filosofas.
Tiesą pasakius, yra labai sunku lyginti kitus filosofus Lietuvos kontekste su A.Šliogeriu, nes jis buvo tas žmogus, kuris išdrįso filosofuoti savo vardu. Puikiai išmanydamas tradiciją, jis kūrė originalias koncepcijas, terminologiją, parašė ambicingų knygų, pvz., „Niekis ir Esmas“ (2005) – sakyčiau, tai buvo labai drąsus autentiškos filosofijos žingsnis, kuriuo A.Šliogeris demonstravo savo požiūrį į tradiciją, Vakarų filosofinį mąstymą, o kartu siūlė savo sprendimus“, – sakė K.Sabolius.
Pasak jo, A.Šliogerio dėka Lietuvoje radosi svarbi filosofinė terpė: „Galėčiau pasakyti taip – nėra Lietuvoje filosofo, kuris nebūtų vienaip ar kitaip susijęs ar susidūręs su Šliogeriu. A.Šliogeris buvo mano disertacijos vadovas, mes su juo nemažai dirbome kartu, man teko versti jo tekstų. Pažinau jį kaip labai laisvos sielos žmogų.“
Filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis teigia, kad A.Šliogeris kūrė originalią filosofiją, taip pat nagrinėjo Lietuvos dailę bei literatūrą bei mūsų gyvenimo būdą. Vertė ir komentavo Friedricho Nietzsches, Georgo Hegelio, Karlo Popperio, Hannos Arendt kūrinius.
„A.Šliogeris išplėtojo filotopijos, t.y. meilės vietai ir savo vietos supratimo filosofiją. <…> Jis parodė pavyzdį kitiems, kad filosofas gali būti viešas intelektualas ir aktyvus politinis veikėjas. Šliogeris buvo vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų, vėliau ir Liberalų partijos bei liberalaus mąstymo Lietuvoje skatintojų, taip pat pagrindęs ir konservatyviąją mintį, tokiu būdu smarkiai prisidėjęs prie Lietuvos politinio pasaulio formavimo bei mūsų politinės aplinkos kritikos – jis sukūrė daug kritinių tekstų, daug jų kalba apie mūsų vartotojišką būklę, mūsų pomėgį žiūrėti televiziją ir pasinerti į simuliakrinį pasaulį bei Niekio pavidalus. Šitie Niekio pavidalai prasiskverbia ir į politiką bei politinius sprendimus. Šliogeris tai labai drąsiai kritikavo“, – sakė G.Mažeikis.
G.Mažeikis teigia A.Šliogerį laikęs savo partneriu filosofiniame lauke: „Vaikščiojau į jo paskaitas Vilniaus universitete, jis vadovavo mano disertacijos gynimo komisijai. Vėliau su A.Šliogeriu ne kartą susitikau „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose, kur teko su juo diskutuoti įvairiomis temomis. Taip pat susidurdavome įvairiose konferencijose, jo knygų pristatymuose – ne vieną jo knygą esu recenzavęs. Savo paties kūryboje mėgstu į jį nurodyti, į tai, kaip jis nagrinėjo nihilizmą, man patinka jo metafora, kad gyvename postapokaliptiniame pasaulyje ir kartais ja naudojuosi.“
Filosofas, dr. Viktoras Bachmetjevas teigė, jog A.Šliogerio mirtis yra didžiulis praradimas Lietuvos filosofijai.
„A.Šliogeris ilgą laiką buvo tapęs filosofijos veidu Lietuvos viešojoje erdvėje. Pirmus 15 nepriklausomybės metų, jis buvo neabejotinai ryškiausia filosofinė figūra, su jo asmeniu buvo tapatinama visa filosofija Lietuvoje.
Kaip neretai būdinga filosofui, jis buvo nekonformistas. Drąsus savo mintimi, dažnai tokiems žmonėms taikomas apibūdinimas „kontroversiškas“. Manau, kaip visada, dar prireiks laiko distancijos, kad aiškiai suvoktume, kur jis stovi Lietuvos kultūros istorijoje, bet jau dabar galima sakyti, kad jis joje tikrai užims svarbią vietą“, – sakė V.Bachmetjevas.
„Tokių žmonių buvimas kartais atrodo toks neįtikėtinas, beveik stebuklingas, kad tik tai gali paliudyti, kad apskritai pasaulis yra ne beprotnamis ir jame verta gyventi. Jo darbai, o dabar – ir atminimas, tikiuosi, padės mums, mūsų visuomenei, gyventi labai ilgai“, – naujienų agentūrai BNS sakė filosofas, politikas Vytautas Radžvilas.
VU Filosofijos instituto direktorius Jonas Dagys sakė, jog kolega A.Šliogeris daugeliui buvo paties filosofo sinonimas.
„Aš manau, kad jis šiuolaikinei Lietuvos filosofijai padaręs esminę įtaką ir turbūt yra vienas tų asmenų, kuris labiausiai asocijuojasi su filosofo specialybe ar profesija“, – BNS sakė J.Dagys.
„Tam tikru metu jis turbūt buvo vos ne filosofo sinonimas – kas galvodavo apie filosofą Lietuvoje, galvodavo apie Arvydą Šliogerį“, – kalbėjo jis.
Filosofijos instituto vadovas sako išlaikęs „šiltą bendravimo santykį“ su A. Šliogeriu, o jo kritiški ir aštrūs pasisakymai buvo tik viena filosofo asmenybės pusė.
„Manau, vienas dalykas yra jo viešas veidas, kurį matydavo dauguma žmonių. Bet tie, kurie jį matydavo artimoje aplinkoje, bendravimo sunkumų nepatirdavo, nepaisant to, kad jis tikrai buvo principingas“, – pasakojo jis.
Akademikas, net giliu sovietmečiu gynęs lietuviškąją tapatybę
V. Radžvilas prisiminė, kad jo, tuomet studento, pažintis su A.Šliogeriu tapo įvykiu, paveikusiu visą tolesnį gyvenimą: šio filosofo darbai ir idėjos net giliu sovietmečiu, pasak jo, buvo nukreiptos į siekį atkurti Lietuvos valstybę.
„A.Šliogeris priklausė prie tos iš tikrųjų ne tokios gausios, kaip mes šiandien esame linkę teigti, grupelės žmonių, kurie net ir sunkiausiais okupacijos metais gynė lietuviškąją tapatybę ir siekė atkurti lietuviškosios filosofijos tradiciją“, – sakė V.Radžvilas.
„Visi suprato, kad viso šio darbo prasmė yra nukreipta į tikslą, kuris galbūt yra tolimas, galbūt negreitai bus pasiektas, bet tas tikslas įprasmina viską: mes ruošėmės pirma pasitaikiusia proga atkurti šitą valstybę“, – BNS kalbėjo jis.
Jis prisiminė, kad A.Šliogerio paskaitose buvo galima užmiršti, kokioje šalyje ir kokiomis sąlygomis gyveni, jose buvo studijuojami iškiliausi Vakarų Europos filosofai.
„Gyvenome dviejuose pasauliuose ir šiandien daugeliui žmonių net sunku patikėti, kad mes tuo metu jau buvome Vakarų žmonės“, – sakė V.Radžvilas.
Politinio kalinio šeimoje augęs V.Radžvilas prisimena, jog pradėjęs dirbti universitete sulaukė partinės organizacijos sekretoriaus dėmesio, pradėjusio raginti jį stoti į komunistų partiją ir A.Šliogerio užtarimo dėka to išvengęs.
„Tyliai paprašiau Arvydo, kad jis rastų pretekstą ir šitą klausimą „numuilintų“. Jis tai padarė, net porą metų sugebėjo tikinti, kad esą tas Radžvilas dar truputėlį galvoja, ir šitaip buvo sulaukta Sąjūdžio“, – kalbėjo filosofas.
„Šie iš pirmo žvilgsnio nedideli, pašaliniams dažnai visiškai nepastebimi darbai keitė daugybės žmonių likimus“, – pabrėžė V.Radžvilas.
Vėlesniais metais A.Šliogeris, pasak V.Radžvilo, buvo atviro kalbėjimo ir pilietiškumo pavyzdys, vadinęs dalykus tikraisiais vardais, nepaisydamas aplinkinių priekaištų ir kalbėjęs apie tiesą, net jei ji buvo sunki.
„A.Šliogeris šiuo atžvilgiu buvo nepaprastai drąsus žmogus“, – sakė V.Radžvilas.
Buvo aštrus, tačiau ne ciniškas
Literatūrologė, VU Filologijos fakulteto profesorė Viktorija Daujotytė pabrėžė išskirtinį A.Šliogerio santykį su kalba. Anot jos, A.Šliogerio filosofijos šerdis yra „kalbos filosofija, arba pakreipus kiek kitu kampu – filosofija iš kalbos“.
„Lygiai taip pat jį būtų galima apibūdinti ir kaip tylos filosofą, kuris tikėjo, kad būtis atsiveria iki kalbos, bet galbūt labiausiai už kalbos ir po kalbos“, – BNS sakė ji.
Pasak profesorės, A.Šliogeris taip pat buvo ypatingas ir kaip filosofijos mokytojas, turėjęs savitą supratimą apie šią discipliną.
„Jis turėjo savitą supratimą, kad filosofija yra neišmokomas dalykas, todėl nėra atskiro įvado į filosofiją, kad yra tik kelias ir tiktai kartu einant tuo keliu galima palikti ženklus jaunoje sąmonėje, kad tas kelias yra. Nieko daugiau, tik kad kelias į filosofiją yra, o jei yra kelias – yra ir ji pati, kaip išminties siekimas, kaip žmogaus pastanga išlaikyti tą santykį su filosofija“, – prisiminė V.Daujotytė.
Anot jos, A.Šliogerio filosofinio mąstymo išeities taškas ir pirmoji atrama buvo egzistencinė filosofija, o jos didžiausias autoritetas – vokiečių egzistencialistas, hermeneutikas Martinas Heideggeris.
V.Daujotytė pabrėžia, kad ir studentams, ir jo kartos humanitarams A.Šliogeris turėjo didelės įtakos būtent dėl savito požiūrio į Heideggerį, jo filosofijos aiškinimo.
„Gal jo vienas mėgstamų, ypač jaunystės veikalų buvo „Klystkeliai“ – jis yra svarstęs apie juos, kalbėjęs. Egzistencinis pasaulis buvo jo išeities laukas, kuris labai greitai atsivėrė. Bet jis turėjo gana kūrybingą, racionalų požiūrį ir į marksistinę filosofiją, jis labai pripažino ir gynė savo mokytojo (jį taip ir vadino) profesoriaus Eugenijaus Meškausko indėlį į tai“, – sakė ji.
„Jis visada išvengdavo vienpusiškumo, jo kritiškas, labai stiprus, su didele įtampa dirbęs protas niekada neleido sustoti vienoje pusėje, jis matė ir vieną, ir kitą, bandė šiuos dalykus suvokti, paaiškinti iš gelmės“, – sakė A.Šliogerio kolegė.
Pasak V.Daujotytės, A.Šliogeris buvo itin kritiškas ir su sarkazmu kalbėdavo apie anonimiškumą: anoniminį rašymą, „anoniminę beveidybę, anoniminę mintį“, tačiau niekada atvirai nedemonstravo cinizmo ar patyčių prieš konkretų žmogų.
„Jis nebuvo cinikas tikrąja to žodžio prasme, jis buvo aštraus ir negailestingo žvilgsnio žmogus. Ir ten, kur susitikdavo su anonimine beveidybe, su lėkštumu, prisitaikymu, bejėge ar ne savo vietoje esančio žmogaus problema, jis mąstė aštriai ir žeidžiamai“, – kalbėjo mokslininkė.
Atsisveikinimas su A.Šliogeriu numatomas gruodžio 19 d. (ketvirtadienį) nuo 13 val. Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12, Vilnius).
Urna išnešama gruodžio 20 d.
Laidotuvės Antakalnio kapinėse (Karių kapų g. 11, Vilnius).
Dėl tikslesnio laiko bus informuota vėliau.
