R.Bartkevičius: „Jo paveiksluose buvo ir meilės, ir džiaugsmo – visko, kas žmogui būdinga“
Tapytojas, kolega ir studijų draugas Ričardas Bartkevičius 15min pasakojo: „Vienu žodžiu A.Vozbiną labai sudėtinga apibūdinti. Jis buvo aktyvus, paprastas, mėgo gyvenimą. Jis tikrai nebuvo pasipūtęs.“
Anot R.Bartkevičiaus, A.Vozbinas nuolatos tapė, organizavo renginius. „Anuomet dirbau Lietuvos edukologijos universitete, tai pasikviečiau jį kartu dėstyti. Čia jis pradirbo, jeigu neklystu, gal 10 metų. Kadangi jautėsi, kad jis žino, apie ką kalba, turi patirties, jauniems žmonėms tai darė įspūdį. Ko gero, ir jo gyvenimas nebuvo paprastas. Į Dailės akademiją jis įstojo truputį vėliau, po armijos“, – sakė jis.
Anot R.Bartkevičiaus, A.Vozbinas sukūrė savo vaizdavimo būdą, siužetus, temas. Jis taip pat daug domėjosi istorija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės naratyvais.
„Jis puikiai valdė teptuką, spalvą. Jis tuo gyveno“, – teigė R.Bartkevičius.
A.Vozbinas kartu su R.Bartkevičiumi kartu studijavo, darbavosi, keliavo. Pokalbio metu jis prisiminė jaunystės laikus, kada sunkiomis sąlygomis „su visais paveikslais ant nugarų“ teko vežti savo parodas į užsienį.
„Tiesa, jis labai mėgo maudytis. A.Vozbinas turėjo įprotį pačiose keisčiausiose vietose tą padaryti. Pamenu, kad automobiliu vežėme savo parodą pro Neapolį. Ten jau temo, bet vis tiek sustojome prie kažkokių akmenų. Praėjusiais metais buvome plenere Baltarusijoje, gražioje Oginskių sodyboje. Jam vis tiek rūpėjo dvyliktą ar pirmą nakties išsimaudyti. Jis buvo tikras gamtos mylėtojas“, – prisiminė.
Prof. Antanas Andrijauskas: „A.Vozbinas – viena maištingiausių mūsų dailės figūrų“
Aleksandras Vozbinas – viena maištingiausių, revoliucingiausių figūrų Lietuvos dailės istorijoje. Jis visuomet bandė keistis, evoliucionuoti, todėl dirbo daug, reiškėsi įvairiose srityse. Štai kodėl jo kūryba labai įvairiapusė. Būtent tai siečiau su jo nepaprasta energetine galia ir gaivališkumu, jo asmeniniu, unikaliu požiūriu į pasaulį ir individualistiniu tiesos suvokimu.
A.Vozbino kūryboje į akis pirmiausia krinta ypatinga jo poetika, kuri ateina iš vieno svarbiausių Vilniaus piešimo mokyklos atstovų, genialaus litvakų dailininko, gyvenusio ir kūrusio Paryžiuje, Chaimo Sutino. A.Vozbino plastikos, spalvos, formos, pasaulio suvokimo tragizmo jausmui šis menininkas turėjo nepaprastai didelės reikšmės. Gal todėl Aleksandras labai daug dėmesio skyrė ruošdamas tarptautinius plenerus, skirtus būtent šiam dailininkui, konsoliduodamas dabarties kūrėjus, kuriems šis tragiškas modernizmo menininkas savo dvasia buvo artimas.
Žvelgiant į A.Vozbino palikimą, stebina versmių, maitinusių jo kūrybą, gausa ir įvairovė. Bene viena svarbiausių temų čia buvo Vilniaus senamiesčio slėpininga poetika. O šalia – ir nepaprasti jo peizažai, kuriuose ryškėja įspūdingi spalviniai koloritai ir gaivalas. Jis labai mėgo tapyti Dzūkijos peizažus, Druskininkų aplinką. Jam buvo artimas upių, ežerų bei miškų pasaulis. Gal todėl nemažai laiko jis leido būtent gamtoje, bandydamas energetiškai joje pasikrauti. Sąlytis su gamtos pasauliu jo kūryboje buvo bene svarbiausia jo kūryba maitinusi versmė.
Labai didelį poveikį dailininkui darė ir gilinimasis į civilizacijos istoriją, knygos pasaulį, o pastaraisiais dešimtmečiais ypač svarbus buvo atsisukimas į LDK istoriją.
Iš savo aplinkos dailininkas išsiskyrė plačiu humanitarinės kultūros matymu ir sugebėjimu įžvelgti kitiems neregimus dalykus. Tikėtina, kad šį gebėjimą jis paveldėjo iš savo mokytojo, filosofo Justino Mikučio.
Aleksandras Vozbinas, tartum nujausdamas greitą išėjimą, skubėjo išleisti savo darbų albumą, pavadintą „Tapyba“. Tai yra labai neįprastas, provokuojantis, ekscentriškas darbas, kaip ir menininko gyvenimas bei visa jo kūryba. Tai unikalus savojo laikmečio dokumentas, puikiai parodantis, kokia išskirtinė asmenybė tai buvo.
Mus paliko didelio mastelio kūrėjas, svarbi figūrą, kuri įrėžė labai ryškų pėdsaką Lietuvos tapyboje. Jo mastelis ypač ryškiai buvo matomas paskutinėse retrospektyvinėse parodose, kurių nepastebėti buvo tiesiog nebeįmanoma.
R.Savickas: „Jis sugrąžino pasaulinio garso menininką Ch.Sutiną į Lietuvą“
„Mes buvome labai artimi. Lankydavomės vienas kito studijoje“, – pasakojo kolega, tapytojo draugas Raimundas Savickas. Paskutinįjį kartą jis A.Vozbiną matė savo dukters parodos atidaryme rugsėjo pradžioje, o vėliau jis išvyko į tarptautinius dailininkų namus Paryžiuje. „Grįžęs jis man tik skambino“, – prisiminė.
A.Vozbinas – labai apsiskaitęs žmogus, didelis Lietuvos patriotas.
R.Savickas pažymėjo, kad A.Vozbinas – labai apsiskaitęs žmogus, didelis Lietuvos patriotas. „Su juo buvo labai įdomu kalbėtis, jis galėjo detaliai, prisimindamas personažus pasakoti apie Lietuvos istoriją.“
Jo tapybai taip pat būdingas groteskas, ironija, moterys, puikiai tapė peizažus.
„Pirmiausia A.Vozbinas yra mano tėvo Augustino Savicko studentas. Taip mūsų draugystė ir užgimė, nes tėvas labai mylėjo savo mokinius. Ryšys buvo abipusis – jis atsivesdavo juos į studiją, bendraudavo. Po vienos tokios ekskursijos susipažinau ir su A.Vozbinu, ir su kitais, tarkime, Audriumi Gražiu, Gintaru Palemonu Janoniu, Ričardu Bartkevičiumi. Tai vienas paskutiniųjų kursų, beje, labai stiprus“, – teigė.
„1994 metais įsteigus galeriją, organizavau parodą „Augustinas Savickas ir mokiniai“. O tarp jų buvo ir A.Vozbinas, kuris jau tada buvo vienas ryškesnių menininkų. Toliau mes tęsėme draugystę – bendravome plenerų metu ir per galeriją.
Antai kartu važiavome į Marko Šagalo metinių proga organizuotą plenerą Baltarusijoje. Ten taip pat gyveno kitas iškilus litvakas Chaimas Sutinas, kurio gimtinę taip pat aplankėme. Vėliau man kilo idėja pagerbti Ch.Sutiną Lietuvoje ir būtent A.Vozbinas ėmėsi visos šios veiklos, buvo daugelio plenerų organizatorius. Jis sugrąžino pasaulinio garso menininką Ch.Sutiną į Lietuvą“, – pasakojo.
Biografija
Aleksandras Vozbinas gimė 1958 m. kovo 4 dieną Vilniuje.
1982 m. įstojo į Valstybinį dailės institutą, kuriame studijavo tapybą. Baigė 1988 m. Mokėsi prof. Augustino Savicko studijoje.
Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1997 m. renkamas į LDS tarybą).
Dailininkas yra dalyvavęs daugiau kaip 300 įvairių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Autorinių parodų skaičius viršija 30.
Kūrinių yra įsigiję: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Vilniaus m. savivaldybė, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka, Sharjah meno muziejus.
