– Tavo manymu, komiku gimstama ar tampama?
– Komikės ir komikai yra žmonės. Žmonės yra žinduoliai. Žinduoliai gimsta. Kita vertus, ant scenos su manimi dažnai juokauja ir malka. Kaip žinome iš biologijos – malkos negimsta. Tai mano atveju, kaip lietuviai mėgsta, sakyti: „fifty fifty“.
Komedija yra gabumų sanitarė. Jai tinka visi gabumai. O kartais komedija gali gimti net iš gabumų stygiaus.
– Kokių gabumų turi turėti komikai, kad pasiektų žiūrovų širdis?
– Komedija yra gabumų sanitarė. Jai tinka visi gabumai. O kartais komedija gali gimti net iš gabumų stygiaus.
Yra daug daiktų, kuriais trinktelėjus per pirštą norėsis surėkti gražius žodžius. Daiktai skirtingi, o skausmas toks pats ir žodžiai tokie patys. Svarbu rasti tą daiktą, kuriuo trinktelėjus žmonės juokiasi. Visa kita – smulkmenos.
– Kiek svarbi komiko karjeroje jo asmenybė?
– Sakyčiau, asmenybė ir ryšys su kitais žmonėmis yra tai, ant ko laikosi visos profesijos ir gal net žmonija apskritai.
– Ar komedija gali tapti komiko kauke?
Sunkoka įsivaizduoti draugą, kuris visada būtų su memo kauke. O ir kas tos kaukės?
– Visaip gali būti, nes komedijos formų yra visokiausių. Pavyzdžiui, memų kūryba. Sunkoka įsivaizduoti draugą, kuris visada būtų su memo kauke. O ir kas tos kaukės? Mes juk vienaip šnekame kieme, kitaip šnekame su seneliais. Kad ir kokia rami komiko kaukė, kalbėdamas su senele, kuri pamiršo įsijungti klausos aparatą, jis vis tiek turės nusiimti kaukę ir gerai parėkti.
– Komedija yra teatro žanras. Aktoriai dalyvaudami spektakliuose įsijaučia į vaidmenis, tačiau grįžę namo sugrįžta į save, savo asmenybes. Ar komikams taip pat pavyksta atskirti savo profesinį vaidmenį nuo tikrojo aš?
– Nesutikčiau, kad komedija būtinai yra teatro žanras. Pavyzdžiui, mano mėgstamas portalas „The hard times“ rašo juokingus straipsnius muzikos tema. Tai nėra teatras, bet tai yra komedijos šaka.
Dėl profesinio vaidmens atskyrimo negaliu kalbėti apie visas komikes ar komikus, man patinka išbandyti kuo daugiau amplua. Kartais kalbėti nuo savęs, kartais ką nors parašyti personažui, o kartais sukurti internetinį asmenį, kur niekas nežinotų, kad ten aš. Profesinis vaidmuo yra parašiutas, norisi, kad jis būtų ant pečių tada, kada reikia, o ne visada. Kokia nauda iš parašiuto troleibuse piko metu?
Į kultūros politiką mėgstu žiūrėti per grupės „Lipnūs macharadžos pirštai“ dainos „Aš sakau ne, ji sako taip ir išsisprendžia mūsų problemos“ prizmę.
– Kas, tavo nuomone, šiandieninėje kultūros politikoje yra ne taip?
– Į kultūros politiką mėgstu žiūrėti per grupės „Lipnūs macharadžos pirštai“ dainos „Aš sakau ne, ji sako taip ir išsisprendžia mūsų problemos“ prizmę.
– Dabar pakalbėkime apie tavo kūrybinę kelionę. Nuo ko prasidėjo tavo komiko karjera?
– Mano kūrybinė kelionė, kaip ir bet kuri kita kelionė. Kartais padangą nuleidžia, kartais bitė įgelia, bet tada kur nors išgeriu skanios kavos ir sutinku įdomių žmonių ir tada norisi tai daryti kuo ilgiau.
Vis skirtingai pagalvoju, nuo ko viskas prasidėjo. Šiandien atrodo, kad nuo momento, kai suvokiau, kad juokus galima pačiam kurti. Iki tol ilgą laiką rinkdavau pokštus, juos pasakodavau, bet niekada nepagalvodavau, kad galiu pats kurti. Bet rytoj gal kitaip atrodys.
– Apie tave galima išgirsti, kad kartais naktį Vokiečių gatvės „Hesburger“ restorane sėdi ir ieškai kūrybinio įkvėpimo stebėdamas kitus. Kokiais dar būdais pasisemi idėjų?
– Oi, čia jau labai keistai skamba, taip lyg esu tas vyras su ploščiumi, kur slapta visus stebiu. Idėja yra bulvė, o galutinis rezultatas gali būti kugelis, cepelinas, bulviniai blynai ir pan. Neužtenka turėti bulvių, reikia mokėti kažką su ta bulve padaryti. O čia jau prasideda žaidimai ir eksperimentai. Daugiau mane kankina ne idėjų, o gabumų stygius toms idėjoms įgyvendinti.
Kūryboje norėčiau gebėti viską sudėti taip, kad moralą žmonės sau patys susikurtų.
– Esi kalbėjęs apie moralus pokštuose ir sakęs, kad jų vengi. Kodėl?
– Kūryboje norėčiau gebėti viską sudėti taip, kad moralą žmonės sau patys susikurtų. Idealiausiu atveju norėčiau, kad stand-up‘as būtų kaip vakarėlis, kuriame linksma, bet nežinai kodėl. Bet ne visada taip pavyksta.
– Viename savo interviu kalbėjai, kad tavo tikslas visuomet buvo nedirbti. Tavo nuomone, ar buvimas komiku yra darbas?
– Kol Užimtumo tarnyboje nėra komiko profesijos, tol tai nėra darbas.
– Apie ką tau labiausiai norisi juokauti?
– Norėčiau gebėti juokauti apie dalykus, kurie niekam neatrodo juokingi. Apie stalus labai ilgomis kojomis ir šalikelėje nukritusius akmenis. Dar kartais apie tragiškai nusvirusias rankas.
– Ar turi mėgstamiausią savo juokelį? Jei taip, koks jis?
– Dėl to, kad šis interviu raštu, tai norisi, kad ir pokštas tam būtų pritaikytas. Tad rekomenduoju paskaityti trumpą Donaldo Barthelme'o istoriją „School“. Ją galite rasti internete. Daug humoro randu Undinės Radzevičiutės knygose.
