Artėjant naujojo VCO ciklo „Pakartojimo nebus“ atidarymo vakarui, jautrias istorijas apie atsisveikinimą su vizitine kortele buvusiu Eskamilijo vaidmeniu, ypatingą Johanano rolę, ir prisiminimus apie tėčio kurtą Makbetą K.Smoriginas atskleidė ne kam kitam, o prodiuserei, režisierei Daliai Ibelhauptaitei.
Dalia Ibelhauptaitė: Dabar išgyveni naują etapą, iš tavo pasaulyje žinomos Eksamilijo rolės operoje „Karmen“ pereini į žymiai brandesnius vaidmenis. Papasakok, kaip solisto gyvenime susiklosto tokie pasikeitimai.
Kostas Smoriginas: Atsimenu, buvau 27-erių, stažavausi Londone, Karališkojoje operoje ir sakiau, kad niekada nedainuosiu vokiečių kalba, nes tai tiesiog neįmanoma. Tad kaip supranti, pasukimai į Richardo Strausso, Richardo Wagnerio operas, įvairų oratorinį žanrą nebuvo planuoti iš toli. Galbūt nedaugeliui mano balsas, kuris nėra toks aštrus, o daugiau barchatinis, minkštas, atrodytų tinkamas tokiai muzikai, tačiau kažkas pamatė ir išgirdo galimybę.
Iš esmės dabar baigėsi mano Eskamilijo etapas. Pirmiausia jis pasibaigė manyje, ne teatro pasaulyje. Aš pats jį paleidau, sakytum atsisveikinom su juo sumušę rankomis ir apsikabinę. Sudainuota virš 30 skirtingų pastatymų, daugiau nei 400 spektaklių visame pasaulyje. Mano karjeroje nedaug režisierių suprato, kas tas Eskamilijo, ir kaip jį patiekti „ant lėkštutės“ taip, kad jis taptų tikra vyšnia ant torto. Vienas tokių pastatymų buvo F.Zambelo Karališkojoje Londono operoje, kur įjodavau į sceną ant arklio. Žinoma, ne vien dėl to tas vaidmuo buvo ryškus, bet į atmintį tikrai įsirėžė. Tikiuosi dabar jis džiugins kitus atlikėjus.
Niekada nežiūrėdavau į vaidmenis, kaip į neįveikiamus kalnus.
Visą karjerą mane tiek su juo tapatino, jog net būdavo sudėtinga gauti kitus vaidmenis, todėl jis buvo ir dovana, su kuria mane pažino, su kuria aš daug patyriau, pamačiau, bet ir kliūtis būti pamatytam kitose rolėse. Džiaugiuosi, kad su tavim, Dalia, per tą laiką paruošėm ne vieną vaidmenį, kuriems dabar ir atėjo laikas, ir aš jaučiuosi saugus, turėdamas juos, kaip sakau, savo kišenėje.
Dalia: Ir pagaliau dainuoji vokiškai!
Kostas: Taip. Kai jau pradėjau daugiau dainuoti vokiškai, supratau, kad ši kalba man artima logiškai. Jos struktūra man panaši į lietuvių kalbą, labai gerai jaučiu mintį, jos pilnumą. Tačiau pastangų vis dar reikia beprotiškai daug ir nėra ribų tobulėjimui. Iki dabar susilaukiu daug palaikančių, geranoriškų pastabų iš vokiečių, austrų dirigentų, atlikėjų, kalbos konsultantų, kurie man padeda tobulėti taip, kad dainuojant mane laisvai suprastų vokiškai kalbanti auditorija.
Konkrečiai Johananas čia Vilniuje man bus jau septintasis. Dar nežinau, kiek jų bus ateityje, bet jaučiu jį jau kiek prisijaukinęs, manau man ši rolė tinka, vokaliai su ja susitvarkau. Ji reikalauja labai geros atlikimo, vokalinės technikos. Iš esmės R.Strausso muzika yra sudėtinga, čia labai daug niuansų.
Dalia: Ar dabar atlieki tas roles, apie kurias svajojai?
Kostas: Niekada nežiūrėdavau į vaidmenis, kaip į neįveikiamus kalnus. Nėra nieko neįveikiamo: kai pradedi dirbti, supranti, kad viskas įveikiama. Be abejo, perkopus keturiasdešimt ateina vidinė branda, suvokimas, daug kas atrodo mažiau baisu, ir daugiau nei 20 metų patirtis scenoje padeda. O vaidmenų, kuriuos dabar, ar ateity norisi atlikti yra daug ir per artimiausią dešimtmetį tikiu, jog jie įvyks. Kai kuriuos jų esu dainavęs, bet dabar jie subrendę ir su mano amžiumi ir su balsu.
Dalia: Kokios rolės yra tokio sąrašo viršuje?
Kostas: Na, neturiu sąrašo, tikrai sunku sakyti, bet... matyt vienas tokių būtų Makbetas. Aš praktiškai gyvenau Eimunto Nekrošiaus „Makbeto“ repeticijose, iki šiandien girdžiu tuos monologus, mačiau, kaip tėvas ruošėsi šiam vaidmeniui, o vėliau tiek kartų spektaklį žiūrėjau... Manau, kad Verdžio „Makbetas“ peržengia muzikos ribas. Tai vaidmuo, kuris reikalauja draminio pasirengimo, todėl jį pirmą kartą sukurti, net ne koncerte, o pilname pastatyme, norėčiau su tavim, Dalia. Kad mes jį išnarstytume. Ir taip, - jam reikalinga ir vidinė branda.
Dalia: Tikrai taip, bet mes su tavim turim kelias skirtingas eilutes vaidmenų: tuos, kuriuos padarėme kartu; tuos, kuriuos darėme, bet neparodėme ir tuos, kuriuos tu įkvėpei...
Kostas: Taip, pavyzdžiui rengėme Skarpiją, tačiau dėl daugelio aplinkybių negalėjau jo tuomet atlikti. Tačiau labai myliu šį vaidmenį ir manau vieną dieną jis taip pat pasieks didžiulį atlikimų skaičių, bus viena pagrindinių mano rolių. Skarpiją su savimi turiu visada, prisimenu kiekvieną žodį, momentą.
Dalia: Aš juk sakiau, kad jis tau tiks! O kaip prisijaukinai Johananą?
Kostas: Kas kartą eidamas į sceną vis klausiu, kas jis toks? Vis keliu naujus uždavinius pateisinti, ką dainuoju, kodėl tai dainuoju. Kuo daugiau supranti, tuo ryškiau gali atskirti mintis, kad jas išgyventum scenoje. Dainuodamas matau savo vaidmenis: kai esu scenoje prieš akis matau vaizdinius to, ką dainuoju, net nematau žiūrovų.
O pradžia su Johananu buvo labai sunki. Pirmą kartą man jį pasiūlė dainuoti, kai dalyvavau Brėgenzo festivalyje „Rigoleto“ spektakliuose. Reikėjo staigiai įšokti į partiją, nes kažkas susirgo. Pasiėmiau natas, galvoju, nėra tiek daug medžiagos, bet pradėjus analizuoti, supratau, kad čia daug teksto ir jis velniškai sudėtingas, kaip ir intonacijos, muzikinė raiška.
Pamenu kaip vieną dieną Kiolne, repeticijoje pirmą kartą sudainavau visą partiją nuo pradžios iki galo. Švietė saulė ir aš ėjau gatve su ledų porcija, išsišiepęs, lyg su didžiausiu prizu. Buvo gera suprasti, kad turiu partiją, kad ji – mano kišenėje. Žinoma, dar laukė daug darbo tobulinimui, tačiau supratau, kad dabar jau jos niekas neatims. Aš padariau didįjį darbą, suinvestavau į save. Į jokias tolimesnes repeticijas nebesinešdavau natų.
Dalia: O ar atsimeni pirmąjį mūsų bendradarbiavimą?
Kostas: Aš manau įdomiau, ar atsimeni, kai pirmą kartą iš vis matėmės?
Dalia: Taip, tik manau tu negali to atsiminit. Tau tada buvo kokie 5, o man – 18iolika. Dirbau Jaunimo teatre ir ten buvo berniukas, kuris arba lakstydavo koridoriais, arba ant grindų žaisdavo. Vėliau Vladimiras Prudnikovas man pasakodavo, kai klausdavau, ar yra jaunų talentų, sakydavo, kad yra toks „genialus Smoriginas“ su genialiu balsu, tik niekaip negali nieko išmokti (juokiasi).
Ir tada aš sumąsčiau, kad tau būtina išmokti Melitonę „Likimo galioj“. Čia dar prieš „bohemiečius“ buvo Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatre. Bet tada buvo perklausa pas John Berry ir tu išvykai į Londono Karališkąją muzikos mokyklą. Likimas!
Tada jau mačiau labai talentingą ir gyvą, įdomų žmogų, kuris skraidžiojo kažkur padebesiais. Bet visa tai, kas buvo, dabar įeina į tą patirtį, kuri tau leidžia daryti didžiulius dalykus. Vėliau pamenu tavo Oneginą ir spektaklį, kurį dainavot su Asmik. Daug kas Oneginą įsivaizduoja stiprų, bet lyriškesnį, bet aš žinojau, kad bus gerai. Ir kai dabar pamenu tą trečiąjį veiksmą, jus su Asmik scenoje, girdžiu jūsų balsus, - tai buvo ypatingai stiprių balsų ir asmenybių susitikimas... O dabar - „Salomėja“. Pirmą kartą kartu susitiksite kaip Johananas ir Salomėja. Jūs juk kartu augot, beveik tikra šeima.
Kostas: Taip, viename kieme, skirtingose laiptinėse užaugom. Asmik vos metais jaunesnė. Kad žmonės suprastų, koks ji žmogus, visada pasakoju vaikystės istoriją. Man tada buvo kokie penkeri, šalta žiemos diena, mano mama ėjo iš parduotuvės namo ir sutiko Asmik laiptinėje, sako: ką čia veiki? O ji: bandau atšildyti katinėlį. Kokį katinėli? Ir mama pamato, kad Asmik pasiėmusi negyvą, į ledo gabalą sušalusį katiną, bando jį ant radiatoriaus padėjus atgaivinti... Tai apie ją pasako labai daug ir reikia pridurti, jog niekas nepasikeitė.
Mus sieja begalinė draugystė, kuri tęsėsi ir per studijas, ir dabar. Nors dažnai esame skirtingose pasaulio dalyse, žinau, kad jei man būtų blogai, visada galėčiau jai rašyti. Ir ji, jei tik tai žmogaus galioms būtų įmanoma, man visada padėtų. Aš jai – taip pat. Šiandien labai džiaugiuosi galėdamas dainuoti kartu, džiaugiuosi, kad grįžtame čia, su tavimi, Dalia. Gera galėti džiaugtis tuo, ką pasiekėme ir atnešti tai Lietuvai.
