K.Donelaičio kūriniuose labai daug neaiškumų
„Visada sakau, kad labai prasminga „Vasaros darbų“ pradžia: „Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs“, – paklausta, ar turi mėgstamų citatų iš Kristijono Donelaičio kūrybos, sako Lietuvos mokslų premijos laureatė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Dilytė. Anot jos, K.Donelaitis, prašydamas Dievo, kad duotų daug pavasarių sulaukti, turi galvoje būrus, kad, eidami baudžiavą, jie sulauktų tų pavasarių kalbėdami lietuviškai.
Literatūros tyrinėtoja sako K.Donelaičio kūryba susidomėjusi atsitiktinai, kai gavo pasiūlymą konferencijoje skaityti pranešimą apie jo kūrybos ryšį su antika. „Susikroviau visas knygas ir pradėjau žiūrėti, kas jau padaryta, ir pamačiau, kad klausimų daug, o atsakymų nėra. Tada mano pranešimas buvo vien tezės, kad jo kūryboje labai daug neaiškumų. Paskui parūpo į tuos klausimus atsakyti“, – prisimena D.Dilytė.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės darbuose atskleidžiamas neįprastas rašytojo portretas. Pasak jos, K.Donelaitis nėra paprastas kaimo kunigas, braidantis purvynuose, besirūpinantis vien bažnyčia ir buitimi, jis – didžiai išsilavinęs ir talentingas žmogus.
Humanitarinių mokslų daktarė pasakoja, kad vaikystėje rašytojas mokėsi lotynų kalbos, vėliau baigė lotynišką mokyklą, vadinasi, jau tada skaitė Cezarį, Saliustijų ir kitus autorius, todėl jo išsilavinimo pagrindą sudarė Biblija ir antika.
„Metai“ prilygsta antikos epui
D.Dilytė kalba atradusi paralelių tarp K.Donelaičio „Metų“ ir antikos filosofų veikalų. Pasak jos, atidžiai skaitant matyti, kad rašytojas mokėsi retorikos.
„K.Donelaitis išmanė Herakleitą ir Demokritą, suprato tam tikras stoicizmo dogmas ir teiginius. Tai atsispindi „Metuose“ – galima lyginti citatas ir matyti šios filosofijos įtaką, netgi rasti pakartotų teiginių“, – teigia mokslo premijos laureatė.
D.Dilytės nuomone, „Metus“ galima lyginti su Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, tik K.Donelaičio veikėjų kovos kiek kitokios: K.Donelaitis nekviečia kovoti taip, kaip „Iliadoje“, kur herojai kaunasi kalavijais, arba taip, kaip „Odisėjoje“, kur reikia grumtis su tokiomis pabaisomis, kaip kiklopas. Mokslininkė teigia, kad K.Donelaitis kviečia kasdien galvoti apie tai, jog lietuviai būrai turi kalbėti lietuviškai, laikytis savo papročių, „savo vyželių ir marginių sijonų“. Jis kalba, kad jauni vyrai nebenori dėvėti vyžų ir renkasi kitokį apavą, o merginos žiūri į atėjūnų madas.
Ši kova, anot D.Dilytės, tikriausiai sunkesnė už tiesioginę kovą mūšio lauke, nes turi vykti kiekvieną dieną: „Matau tas pačias idėjas, kaip graikų arba romėnų herojiniuose epuose. Tam tikrą idėją, kurią K.Donelaitis vadina viežlybumu – darbštumą, savo kalbos ir papročių saugojimą, dievotumą.“
D.Dilytė pažymi, kad panašių XVIII a. poemų kontekste „Metai“ skamba labai originaliai ne tik tematikos, bet ir paties pasakotojo požiūriu, nes, pažvelgę į to amžiaus poeziją, nerasime tokio epo. Klopstocko „Mesiada“ – religinės tematikos, primena mokslininkė, o anglų poeto Jameso Thomsono ir vokiečio Heinricho von Kleisto poemose vyrauja gamtos motyvai, bet jose nerasime intymaus ryšio nei su gamta, nei su aplinka.
Tačiau K.Donelaitis, D.Dilytės manymu, tapęs bendruomenės nariu, viską suvokia labai intymiai: „Sakykime, K.Donelaičio lakštingala – būrė, mintanti paprastu maistu, vabalėliais. Toks vaizdinys labai skiriasi nuo kitų poetų, kurie girdi lakštingalos giesmę ir ja žavisi. K.Donelaičiui svarbiausia būrų bendruomenės idėja.“
Kūryba aktuali ir šiandienos žmogui
Kruopščiai ištyrusi K.Donelaičio pasakėčias, pašnekovė rado įrodymų, kad jų eilėdara nenusileidžia „Metams“. Be to, priduria ji, pasakėčiose gausu XVIII a. Apšvietos idėjų, pavyzdžiui, pasakėčioje „Rudikis jomarkininks“ pasakojama apie šunį, niekada nebuvusį mieste, nubėgusį į miesto turgį ir maniusį, kad viską galima gauti dykai.
„K.Donelaitis argumentuoja, jog šis šuo neturi proto, neišmano tam tikrų taisyklių ir kažko nežino, o žmogus blogai elgiasi todėl, kad jam trūksta supratimo, ir jį reikia apšviesti. Toks Apšvietos šūkis – jei visi žmonės supras, kaip jie turi elgtis, jie ir elgsis deramai“, – kalba literatūros tyrinėtoja.
Pasakėčioje „Rudikis jomarkininks“, aiškina D.Dilytė, yra 17 sąvokų, susijusių su protu, mąstymu ir protavimu. K.Donelaitis parodo ir tam tikrą priešpriešą: šuo – kvailas, o žmogus, turėdamas žmogišką protą, elgiasi blogai – tai Apšvietos proto vertinimo idėja.
D.Dilytės teigimu, K.Donelaičio kūryba yra aktuali ir šiandienos žmogui, tik miesto vaikams, išaugusiems ant asfalto, nėra lengva suvokti agrarinę kultūrą, kurios elementų nemažai daugelyje lietuvių literatūros kūrinių. Tokiems skaitytojams, mano pašnekovė, pagelbėtų paaiškinantys kūrybos komentarai.
„Žinoma, mums niekas negrasina, Europos Sąjungoje visi draugiški, neturime priešų, bet kai į mūsų kalbą skverbiasi kitų kalbų elementai, o į kultūrą skverbiasi kitų šalių elementai, būtina saugoti savo identitetą, kitaip ištirpsime“, – sako daktarė. Be to, priduria ji, net K.Donelaitis teigė, kad tautai gresia ištirpti, pranykti, todėl jo kūryba bus aktuali amžinai.
