Keliais žodžiais priminsiu jo biografijos duomenis. Donelaitis gimė 1714 metų sausio mėn. 1 d. Lazdynėliuose, dabar išnykusiame Mažosios Lietuvos kaime netoli Gumbinės. Karaliaučiuje mokėsi vadinamojoje lotyniškoje mokykloje, kurioje visi dalykai buvo dėstomi lotynų kalba, nuo 1736 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Jį 1740 m. baigęs, trejus metus dirbo giedojimo mokytoju, vargonininku, mokyklos vedėju Stalupėnuose, o nuo 1743 m. iki mirties buvo liuteronų kunigas Tolminkiemyje. Ten mirė 1780 metų vasario mėn. 18 d. Tai būta įvairiapusio talento žmogaus.
K.Donelaitis mokėjo lotynų, senovės graikų, hebrajų, vokiečių ir prancūzų kalbas, buvo nagingas, imlus technikos naujovėms meistras ir smalsus tyrinėtojas. Jis gamino termometrus, barometrus ir laikrodžius
Be gimtosios, mokėjo lotynų, senovės graikų, hebrajų, vokiečių ir prancūzų kalbas ir, kaip rodo išlikę duomenys, gyveno intelektualaus žmogaus gyvenimą. Be to, buvo nagingas, imlus technikos naujovėms meistras ir smalsus tyrinėtojas. Jis gamino termometrus, barometrus ir laikrodžius.
Tai naudingi buities daiktai. Termometras nustato temperatūrą, barometras padeda numatyti oro permainas, o laikrodis – sinchronizuoti kai kuriuos savo ir aplinkinių veiksmus. Ypač palyginti neseniai vieno anglo išrastas kišeninis laikrodis su spiraline spyruokle.
Galime įsivaizduoti, kaip Donelaičiui niežtėjo rankos pačiam pasigaminti šį prietaisą. Tačiau ko jis vargo, šlifuodamas optinius stiklus? Kam jam to paties anglų išradėjo patobulintas mikroskopas? Praktinės naudos iš jo nėra.
Vis dėlto poetui, matyt, labai knietėjo pažvelgti tegu tik į kelis kartus padidintą, bet vis tiek paprasta akimi nematomą pasaulį. Nežinome, ar Donelaitis nebuvo pasidaręs teleskopo, bet nenustebtume sužinoję jį stebėjus žvaigždynus.
Kai Italijoje išrastas fortepijonas į Prūsiją pateko apie 1745 m., Donelaitis tučtuojau ėmėsi šio instrumento gamybos. Dar jis buvo sukonstravęs kažkokį pneumatinį aparatą. Mėgo sodininkauti, pats skiepijo vaismedžius, ir nežinia, ar nebuvo išvedęs naujų veislių arba bent jau pagerinęs esamas. Jį nuolatos domino tai, kas nauja, originalu, viliojo pažinimo ir atradimo džiaugsmas. Literatūros darbuose matome tą patį.
Jie išliko ne visi, amžiai išsaugojo mums „Metus“ ir šešias pasakėčias. Šie kūriniai ilgai gyveno rankraščių gyvenimą ir Donelaičiui esant gyvam buvo žinomi tik jo draugams. Praėjus beveik penkiasdešimčiai metų po poeto mirties Liudvikas Rėza 1818 m. „Metus“ išspausdino su vertimu į vokiečių kalbą. Vėliau, 1824 m., jis į savo verstų pasakėčių rinkinį įdėjo ir Donelaičio pasakėčias.
Visi žinome, kad Donelaitis rašė hegzametru. Tai antikinės eilėdaros metras. Sunku kategoriškai tvirtinti, jog Donelaitis buvo pirmas Naujųjų laikų Europos poetas, ėmęsis pritaikyti senovinį metrą tautinei kalbai. Tačiau jokių abejonių nekelia tai, kad mūsų poetas tikrai pralenkė tuo pačiu metru rašiusius amžininkus Friedrichą Gottliebą Klopstocką ir Ewaldą Christianą Kleistą tuo, kad eiliavo kitokiu hegzametru.
Kai kuriomis kalbomis (pvz., prancūzų, anglų, lenkų) hegzametru apskritai neįmanoma nei rašyti, nei versti. Hegzametru sukurti kūriniai į šias kalbas verčiami proza arba kitais metrais.
Antikinis hegzametras remiasi ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita. Šiuolaikinėse kalbose įsigalėjus kirčio pirmenybei buvo sugalvotas naujoviškas hegzametras: tomis kalbomis, kurių kirčiavimo sistema leidžia (pvz., vokiečių, rusų, lietuvių), rašoma ir verčiama eilutėmis, sudėtomis iš kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų.
Kaip yra įrodęs Aleksas Girdenis, Donelaitis abu šiuos tipus sujungė ir suformavo savitos rūšies hegzametrą: jo hegzametro kirčiuoti skiemenys dažnai yra kartu ir ilgi, o nekirčiuoti – trumpi, taigi naujoviškos kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų eilės turi, sakytume, antikinį ilgųjų ir trumpųjų skiemenų pamušalą. Taigi Donelaitis pastebėjo ir visiems parodė, jog lietuvių kalba yra savita ir ypatinga: ji turi ilguosius ir trumpuosius balsius, jos kirtis nėra fiksuotas, tad ja galima rašyti hegzametru, panašiu į antikinį. Tokios rūšies hegzametru niekas nieko nebuvo sukūręs nei prieš Donelaitį, nei jo laikais, nei vėliau.
Sunku kategoriškai tvirtinti, jog Donelaitis buvo pirmas Naujųjų laikų Europos poetas, ėmęsis pritaikyti senovinį metrą tautinei kalbai. Tačiau jokių abejonių nekelia tai, kad mūsų poetas tikrai pralenkė tuo pačiu metru rašiusius amžininkus Friedrichą Gottliebą Klopstocką ir Ewaldą Christianą Kleistą tuo, kad eiliavo kitokiu hegzametru
Naujoviškos eilėdaros sukonstravimas yra toli gražu ne vienintelis poeto nuopelnas. Esu tyrinėjusi ir pasakėčias, ir „Metus“, tad norėčiau kartu su klausytojais pasidžiaugti, jog tai yra labai originalūs kūriniai, kuriais pagrįstai galime didžiuotis.
Novatoriškos yra Donelaičio pasakėčios. Jų sumanymas dažnai iš esmės yra kitoks nei tuo pačiu siužetu kūrusių pirmtakų.
Pavyzdžiui, visi autoriai, rašiusieji apie lapę, pakvietusią gandrą vaišių ir nepavaišinusią, stengėsi įrodyti, kad blogą poelgį ištinka toks pat atoveiksmis (gandras pakviečia lapę ir lygiai taip pat iš jos pasityčioja), kitaip tariant, visuomet atsiliepiama taip, kaip šaukiama, o kai kurie šio siužeto autoriai net ragino keršyti skriaudėjui bei įžeidėjui.
Tik mūsų Donelaitis pasakėčioje „Lapės ir gandro česnis“ vienintelis teigė, kad negera yra ir nedorai elgtis, ir keršyti už patirtą įžeidimą, vienintelis skelbė krikščioniškąją artimo meilę. Jis reikalavo ne tik nevykdyti suplanuotos klastos ar keršto, bet ir nepasiduoti impulsyviems jų protrūkiams, reikalavo atleisti savo artimui piktus poelgius. Taigi moralės kartelę mūsų poetas iškėlė labai aukštai.
Panašiai temai skirta ir originalaus turinio jo pasakėčia apie mėšlavabalį. Joje poetas ragino atsisakyti dviveidiškos moralės, teigdamas, kad pamaldumas ir nedori poelgiai yra nesuderinami dalykai, taigi jokios maldos nepadės dorovės normų nesilaikančiam žmogui. Donelaitis pateikė kitokio pobūdžio konfliktą labai populiarioje, daugelio autorių pasakotoje pasakėčioje apie vilką ir ėriuką.
Jo pirmtakai pabrėžė pikto, agresyvaus, galingo padaro ir silpno gyvūno susidūrimo padarinius. Donelaitis rodo, kaip piktadarys teisėtvarkos atstovas ir net karaliaus įgaliotinis susidoroja su paprastu piliečiu. Taigi mūsų poetas abstraktoką tradicinį konfliktą nudažo aiškiomis ir konkrečiomis socialinėmis spalvomis. Visi pasakėčios apie ąžuolą ir nendrę autoriai akcentavo nuolankumo pozicijos naudą.
Donelaitis pasakėčioje „Aužuols gyrpelnys“ apie tai irgi užsimena, bet pabrėžia kitus dalykus. Jis nurodo saikingo elgesio būtinybę visų luomų žmonėms. Matyt, atsiliepdamas į jo laikais pasirodžiusias revoliucingas idėjas, būsimosios Prancūzijos revoliucijos šaukles, kviečiančias panaikinti socialinius visuomenės sluoksnių skirtumus, jis kategoriškai pasisako už tai, kad esami sluoksniai turi išlikti, bet santykiai tarp jų turi būti paremti pagarba vienų kitiems ir savo elgesio ribų pažinimu.
Gyvendamas proto garbinimo epochoje, Donelaitis pasakėčioje „Rudikis jomarkininks“ teigia, jog deramą žmogaus elgseną nulemia protas ir supratimas.
Taigi lietuvių poetas šioje pasakėčioje kalba apie tą patį, kaip ir Emanuelis Kantas, garsiajame traktate „Kas yra Apšvieta?“ Donelaitis parodo, jog žmogus, nesivadovaujantis jam duota galimybe elgtis protingai, arba, pasak Kanto, nesiryžtantis elgtis protingai, nusirita ligi gyvūno.
Donelaitis teigia, jog vagilį gali išgelbėti tik darbas, taip jis sujungia Apšvietos amžiaus mintis su lietuvių mentalitetui būdinga darbštumo idėja. Mūsų poetas skiriasi nuo kitų pasakėtininkų ir tuo, kad rūsčiai mokydamas ir bardamas, jis karštai myli visus tuos paklydėlius bei nusidėjėlius ir nuoširdžiai užjaučia silpnuosius, skriaudžiamus kitų: Eikš, mano miels gentie, mano išrinktasis broleli. / Eikš, mylėkivos taip, kaipo mylėdavos broliai. Taigi Donelaitis, naudodamasis žinomu siužetu ir atsiliepdamas į XVIII a. aktualijas, geba išlikti originalus.
Mūsų poetas skiriasi nuo kitų pasakėtininkų tuo, kad rūsčiai mokydamas ir bardamas, jis karštai myli visus tuos paklydėlius bei nusidėjėlius ir nuoširdžiai užjaučia silpnuosius, skriaudžiamus kitų
Tyrinėjant „Metus“ teko konstatuoti, kad Donelaitis sukūrė tokio tipo epą, kokio jo laikmetis nežinojo. Jį rašydamas poetas nekartojo nei grynojo herojinio, nei grynojo didaktinio epo principų. Pasinaudodamas abiejų epų duotybėmis sukūrė ir žanro, ir siužeto prasme visiškai naują, tuometinėje Europos literatūroje dar nebūtą kūrinį, sudarantį didaktinio ir herojinio epų sintezę.
Iš senovinio didaktinio epo į „Metus“ atkeliavo pamokymų ir patarimų nuostata. Poetas moko nepamiršti protėvių nustatytų žemės ūkio taisyklių, dievotumo, dorovinių normų tradicijų, ragina neprarasti tautinės tapatybės. Iš herojinio epo Donelaitis paėmė veikėjų kategoriją (didaktiniai epai tradiciškai neturi jokių personažų).
Veikėjų buvimas skatina ir pagrindžia dialogo buvimą. „Metuose“ nerandame personažų vidinių pokalbių su savimi, kalbėjimo savo širdžiai ar svarstymų mintyse. Šio epo veikėjas visada kalba ne sau, o kitiems. Tai rodo, kad Donelaičiui labiausiai rūpėjo sukurti ne pavienių individų, o visos lietuvių valstiečių bendruomenės, siejamos komunikacijos ir dialogiškumo santykių, vaizdą.
Dauguma šios bendruomenės narių yra žemiausio luomo žmonės. Nors poeto tėvas buvo laisvasis valstietis, kuriam nereikėjo atlikti baudžiavos prievolių, tačiau Donelaitis ir vaikystėje, ir kunigaudamas puikiai matė ir pažino sunkiai dirbančių, dažnai pusalkanių kaimynų baudžiauninkų gyvenimą. Jie tame krašte vadinti būrais, sulietuvinta vokiško žodžio „Bauer“ („valstietis“) forma:
Tu su manim žinai, kaip būrą baudžiava baudžia
Ir kaip bėdžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs,
Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti. (VD 188–190)
Poetas sąmoningai atsistojo šalia šių žemiausio socialinio sluoksnio žmonių ir laikė juos broliais, tautiečiais, draugais. Būtent varu varomus į baudžiavą, mušamus, niekinamus būrus jis padarė savo „Metų“ herojais. Donelaitis ne tik užjautė lietuvius baudžiauninkus, bet ir išaukštino juos. Poetas teigė, jog būrai gali didžiuotis savo darbu išlaiką visus baltarankius ir dykaduonius:
Kas tokiems išdykėliams gardžiai pasivalgyt
Ir prisisurbt saldžiai pelnytų reikalą kožną,
Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų,
Kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiuotų,
Kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų? (RG 473–477)
Valstiečių darbai, Donelaičio nuomone, yra tam tikro intelektualumo mokykla. Tie, kurie jų nemoka, dažnai kvailai nusišneka (VD 299–304). Poetas pabrėžia, jog protu kaimo žmonės dažnai pranoksta miestiečius ir svetimšalius dvaro ponus (VD 498–504).
Taigi Donelaitis herojizuoja savo personažus. Veikėjų herojizavimui dažnai pasitelkiamos hiperbolės, sukuriančios epinės erdvės, didumo, monumentalumo įspūdį. Tai rodo, pvz., kiaulės svilinimo epizodas:
Tikt girdėkit, kaip Bendiksas žąsiną pjauja
Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smaugia.
Vauškus savo namams vienragį bulių stekena,
O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,
Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,
Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin. (RG 345–347)
Matome, kad kiaulės svilinimą vaizduojanti hiperbolė nėra visiškai nepriklausoma. Ji įterpta į vis didesnį vaizdą pateikiančią retorinę gradacijos figūrą: Bendiksas pjauna žąsiną, Paikžentis – aviną, Vauškus – bulių.
Atrodo, buliaus vaizdu gradacija galėtų baigtis, bet ji nesibaigia, nes poetas sugalvoja dar didesnį dalyką, išreikštą puikia, vaizdinga epine hiperbole: Mykolas taip smarkiai svilina kiaulę, kad dūmai net dangų siekia. Hiperbolė išsako didžiulį poeto džiaugsmą, kad uoliai, atkakliai, ištvermingai vargę ir triūsę būrai rudenį turi tiek daug maisto. Tai patvirtina tolesnės eilutės: Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt / Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabytų / Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba (RG 348–350). Tad kiaulės svilinimo vaizdu poetas parodo ir valstiečių darbo, ir jo rezultatų didybę. Šis „Metų“ vaizdas yra panašus į Vergilijaus „Eneidos“ karo stovyklos laužų vaizdą. Tų laužų dūmai irgi tamsina žvaigždynus (Verg. Aen. IX. 239–240), ir šimtai Vergilijaus tyrinėtojų laiko šį vaizdą herojizuojančiu karius vaizdu. Mykolas yra irgi lygiai taip pat herojizuotas personažas. Paprastas būras šiame epizode nėra nereikšmingas žemės kirminas, jo veiksmai, kaip ir herojinių epų veikėjų, įgyja kosminį mastą.
Panašiai būtų galima paaiškinti ir mėsos ruošimą Krizo dukters vestuvėms:
Karvių tris bergždžias, o jaučių du mėsinėjo;
Bet kiek kiaulių bei avių, mėsininks neruokavo;
Ale žąsų bei vištų vos viena pasiliko. (RG 143–145)
Galime iki soties samprotauti, kiek valgio reikėjo į vestuves sukviestam visam kaimui, bet nieko tuo nepešime. Juk poetui svarbu buvo ne nurodyti realų maisto kiekį, o pabrėžti Krizo turtingumą ir dosningumą, ir jis pasitelkė šio būro vertę padidinančią, jį herojizuojančią hiperbolę. Tam pačiam tikslui skirta ir jos tąsa: šutinant šitiek mėsos, krosnys iš tiesų turėjo ūžti, gąsdindamos kaimynus (RG 146–149) ir pabrėždamos Krizo darbštumą, taupumą, mokėjimą ūkininkauti.
Tokį pat vaidmenį atlieka ir ši „Metų“ hiperbolė:
Aš, užvakar tavo namus blogus pravažiuodams,
Kad įsitėmyčiau tikrai, tyčiomis pažiūrėjau.
Taipgi bežiopsant man, arklys mano žvengti pradėjo,
Ir tuojaus tavo sparų viens nuo stogo nupuolė,
O langų vienam perdėm skylė pasidarė. (RG 624–628)
Tai Enskio kalba. Enskys yra stiprus, atkaklus, išradingas epo herojus, darbštus, dar nesenas, bet brandą jau pasiekęs vyras, ir galime numanyti, kad jo žirgai tikrai neprasti. Beje, vieną jis puošniai išrėdė Krizo dukters vestuvėms (RG 93–96). Taigi hiperbolė pirmiausia herojizuoja Enskį, turintį puikų, skardžiai žvengiantį arklį. Antra, ji padidina ir pabrėžia visiems būrams gėdą darantį Pelėdos nevalyvumą ir apsileidimą: viskas jo namuose išklibę ir vos ne vos besilaiko.
Moterų triūsas pašlovinamas ne hiperbole, o epiškai iškilmingu tiesioginiu tekstu:
Jums garbė, kad vindas jūsų, sukriai besisukdams,
Pakulų bei linų kuodelį nupeša greitai;
Jums garbė, kad staklės prieš pavasarį trinka
Ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia.
Jums garbė, kad audeklėliai jūsų nuausti
Ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga. (PL 632–637)
„Metuose“ gausu didumą, ypatingumą akcentuojančios, visaip vaizdą stiprinančios epo žanrui būdingos leksikos. Donelaitis, kaip ir antikinių epų autoriai, vartoja daug sudurtinių ar šiaip ilgų žodžių, pridedančių tekstui svorio bei platumos: būrvaikis, drūtmedis, pelėdpalaikė, briedkriaunis, grikvabalis, sklypgalis, baltžandė, Paikžentis, ponpalaikis, Daugkalba, vienausis, vienragis, trumpintelis, jauninteli, atsigautumbim, besišypsodams ir kitų. Be to, čia apstu vaizdo sustiprinimo funkciją atliekančių žodžių „daugybė“ „didelis,“ „didis,“ „daug“, „daugsyk“, „baisus,“ „baisiai“, „smarkus“, „smarkiai.“ Jie suintensyvina vaizdą, teikia jam epinio sodrumo, raiškumo, pakylėtumo. Panašią funkciją atlieka daugelio reiškinių buvimą nusakąs žodis „visoks“. Poeto siekį aprėpti epui būdingą visybę išreiškia labai dažni absoliutinimo tendenciją turintys žodžiai „visas“, „visi“‘ „visa“, „vis“, „visur“, „vislab“. Jais Donelaitis aprėpia visą pasaulį, visą būrų bendruomenę, visą jos egzistencijos kontekstą, visą be išimties valstiečių buitį ir būtį:
Tuo jie visą Vyžlaukio sujudino valsčių,
Taip kad iš visų pašalių susirinkę būrai
Nei koks skruzdėlyns visur knibždėti pagavo. (ŽR 386–388)
Bendruomenės būties pilnatvę įamžina ir katalogai. Šis graikiškas žodis reiškia išskaičiavimą, išvardijimą. Katalogas yra būtinas epinio žanro kūrinio elementas. Garsiausias yra Homero „Iliados“ antrosios giesmės vadinamasis Laivų katalogas. Visi vėlesni ir antikinių, ir Naujųjų laikų didaktinių ir herojinių epų kūrėjai perėmė šį elementą. „Metuose“ randame penkiolika katalogų. Visi jie įdomūs ir meistriškai padaryti. Pačioje poemos pradžioje išskaičiuojami pavasarį atbudę maži ir dideli gyviai (PL 13–26): žiurkės, šeškai, varnos, varnai, šarkos, pelėdos, pelės, kurmiai, musės, vabalai, uodai, blusos, bitės, vorai, meškos, vilkai. Toliau išvardijami pavasariu besidžiaugiantys paukščiai giesmininkai (PL 65–79) ir lakštingalos lesami vabalai (PL 139–141). Dar jaunų, bet jau būrams žadančių maisto gyvuliukų išvardijimas yra labai dinamiškas ir puikiai išreiškia jų gyvybingumą:
Ant žiūrėk tiktai! Veršiukai jau šokinėja,
O ėryčiai su paršiukais žįsdami spardos.
Vištos ant laktų jau daug iškarkino pautų;
Tikt palūkėk, margi vištyčiai tuo pasirodys,
Nės šlekutė su baltžande jau pasičypsin,
Ogi žąsyčiai iš kiaušinių veržiasi laukan.
Vei! kaip žąsins savo sulaukęs sveikina veislę
Ir besikloniodams vaikus krūvon varinėja. (PL 534–541).
Toliau dviejuose kataloguose išskaičiuojama, ką reikia sėti. Viename Pričkus vardija miežius, pupas, grikius, avižas, žirnius, kanapes ir linus (PL 585–596), kitame autorius ragina moteris sėti daržoves: kopūstus, morkas, ropes, pastarnokus, raudonuosius burokėlius, griežčius, bulves (PL 654–660). Kitur poetas išvardija nuo vakmistro keiksmų besislepiančius ir net nugaištančius įvairius gyvius: paukščius, lapę, kiškį, rupūžes, varles, žiurkes, peles, pelėdas, žvirblius (VD 104–111). Pakamorės pateiktame grybų kataloge (VD 599 –603) randame plempius, rudmėses, storkočius, baravykus, jautakius, baltikus, gruzdus ir bobausius. Poetui smagu žiūrėti į rudens gėrybes verdančias ir kepančias moteris, ir jis nesusilaiko jų nepašaukęs vardais: Gryta, Pimė, Selmykė, Katrynė, Bergė, Jekė, Magužė, Astė (RG 69–81). Dainuojančius, grojančius, šokančius vyrus jis išvardija vestuvėse pas Krizą: Stepas, Enskys, Lauras, Jokūbas, Dočys, Plyckius, Kubas, Žnairiuks, Klišis, Kairiukas (RG 183–196; 218–226). Kituose kataloguose išvardijamos rudens palytėtos miško vietos (RG 45–54), vilkų puolami gyvuliai, teismo liudytojai (ŽR 330–332).
Katalogai nėra bereikšmiai vardijimai ar išskaičiavimai. Manoma, kad jie atsirado iš maginių formulių. Ne tik Biblijos tauta žinojo apie galimybę žodžiui pavirsti kūnu (Pr 1, 1–26). Tuo buvo įsitikinusios ir kitos tautos, taip pat ir lietuviai. Juk įvardijant daiktą ar asmenį, jis tarsi pašaukiamas, iškviečiamas. Tais laikais, kai Lietuvos miškuose kaukė vilkų gaujos, kai vilkas buvo pavojingas žvėris, lietuviai perspėdavo, kad geriau būtų jo neminėti, nes ištarus jo pavadinimą, žvėris gali tučtuojau pasirodyti: „Vilką mini – vilkas čia“.
„Metuose“ įvardydamas ne tik žmones, bet ir paukščius, graužikus, vabzdžius, žvėris, gyvulius, javus, daržoves, grybus, maisto produktus Donelaitis pirmiausia stengiasi neleisti jiems pasilikti nebūtyje ir pašaukia juos būti
Apie pašauktojo vardu atėjimą kalba ir mūsų pasaka apie Eglę žalčių karalienę, parodydama, jog kartais vardas iš tiesų laikytinas paslaptyje, nes jo atskleidimas, išdavimas yra pražūtingas. Tačiau kita vertus, pavadinimas yra tarsi daikto ar asmens iškvietimas iš nebūties, jo buvimo, autentiškumo, įamžinimo užtikrinimas. Tai rodo mūsų žodis „pavadinti“, reiškiantis ne tik „įvardyti“, bet ir „pakviesti“. Be to, šalia vienas kito išvardijant panašius daiktus ar asmenis, jiems suteikiama tam tikra vieta tarp pasaulio daiktų ir išsakomas tvarkos, kosminės darnos siekimas. Tokio tipo magiškosios katalogo elementų virtinės atkeliavo į epą. Magiškoji jų prasmė pamažu buvo užmiršta, bet nenutrūkusi katalogo tradicija rodo ją vis dėlto, matyt, glūdėjus epų kūrėjų pasąmonėje.
Taigi „Metuose“ įvardydamas ne tik žmones, bet ir paukščius, graužikus, vabzdžius, žvėris, gyvulius, javus, daržoves, grybus, maisto produktus Donelaitis pirmiausia stengiasi neleisti jiems pasilikti nebūtyje ir pašaukia juos būti. Antra, čia cituoti ir atpasakoti katalogai rodo, kaip pateikdamas detales, poetas aprėpia lietuvių bendruomenės pasaulio visumą. Vadinasi, katalogo prasmė peržengia buities sferos ribas. Išskaičiuodamas ir įvardydamas lietuvių valstiečių pasaulio elementus, poetas neleidžia jiems išnykti ar nebūti, įtvirtina ne tik būrų buities, bet ir jų būties tvarką, amžinumą, visybę.
Yra žinoma, jog senovės žmonės būtį suvokė kaip amžiną, nesibaigiantį pasikartojančių elementų tekėjimą ratu. Donelaitis irgi skelbia amžinojo sugrįžimo bei ciklinio judėjimo idėją. Ir vasara, ir žiema „Metuose“ ne iš kur nors netikėtai pasirodo, ne netikėtai ateina, bet vėl grįžta. Poemoje meiliai saulele vadinama Saulė pavasariop grįžta ir kopia į zenitą, o rudenį ritasi tolyn, visą laiką diktuodama valstiečių darbus ir užsiėmimus. Epo pabaigoje miršta bendruomenės vadovas seniūnas Pričkus, bet Donelaitis teigia, jog niekas tuo nesibaigia: lietuviai gyvens toliau, vėl dirbs tuos pačius darbus, smagius pavasarius vėl keis karštos vasaros, riebūs rudenys, sniegingos žiemos, ir ratas suksis kaip sukęsis.
Amžinajame būties rate gimstama, senstama, mirštama, viskas kartojasi, nieko naujo neatsitinka.
Tad nereikia stebėtis, kad epas su tokia idėja neturi svaiginančių posūkių kupino siužeto: „Metuose“ neskubant vaizduojami darbštuoliai ir tinginiai, valstiečių sueigos, jų pokalbiai, darbai ir valgiai, vestuvės, ponų sugedimas ir kietaširdiškumas. Kartojantis tiems patiems ratu bėgančio gyvenimo elementams, nei naujovės, nei individualumas nėra pageidautini, todėl tokiam epui nereikia įvairiapusiai ir ryškiai individualizuotų charakterių. Pričkus, Lauras, Selmas, Krizas, Enskys, Dočys, Slunkius ir kiti poemos veikėjai paženklinti tik keliais amžių, dorovines ypatybes nusakančiais ženklais. Juk jau sakėme, kad ne koks nors vienas būras, o visa bendruomenė yra svarbiausias poemos veikėjas.
Donelaičio valstiečių padėtis panaši į Homero apdainuotų Trojos gynėjų, ir heroizmo jiems reikia nė kiek ne mažiau, negu trojėnams
Tačiau amžinasis būties ratas nėra nepažeidžiamas. Vidinė „Metų“ įtampa remiasi tuo, kad lietuvių bendruomenei, gyvenančiai poeto išgalvotame Vyžlaukio krašte, gresia pavojus. Poetas nuolatos pabrėžia, kad lietuviai anaiptol nėra saugūs.
Donelaičio veikėjai nėra nei karvedžiai, nei karaliai, nei narsūs paprasti kariai ar jūrininkai, kurių knibždėte knibžda tradiciniuose herojiniuose epuose. „Metų“ personažai valstiečiai nesikauna mūšio lauke, nesigrumia su pabaisomis, bet poetas parodo, kad jie gyvena nuolatinėje kovos būsenoje. Tai ne karo situacija, kai priešas išsidėsto savo kariuomenę aplink miesto sienas, ir visi gyventojai žūtbūt jas gina ginklais. Klasikinis pavyzdys būtų Trojos apsiaustis.
Donelaičio valstiečių padėtis panaši į Homero apdainuotų Trojos gynėjų, ir heroizmo jiems reikia nė kiek ne mažiau, negu trojėnams. Kaip ir Troja, lietuvių bendruomenė turi išlikti, išsilaikyti svetimųjų apsiaustyje. Mat po 1709–1711 maro, nusinešusio daugiau nei pusės lietuvių gyvybes, į Mažąją Lietuvą buvo atkelta daug kolonistų iš Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos ir kitų šalių. Vyžlaukio kraštas atsidūrė tarp svetimtaučių Priešiškos jėgos – svetimšalių valdomas dvaras ir atėjūnai kolonistai – be paliovos kėsinasi į būrų turtą, papročius, moralę, egzistenciją:
Vokiečiai lietuvininką per drimelį laiko
O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos.
Šypsos rods, o tikt mūsų šaunią garbina duoną
Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo.
O štai jau lašinių lietuviškų prisėdę
Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę,
Viežlybus lietuvininkus išpeikt nesigėdi.
Tu prancūziškas žioply su šeisteriu storu
Ir kas dar daugiau susibastėt Lietuvą vargint,
Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?
Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo
Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino? (ŽR 530–541)
Donelaitis parodo, kad kitataučių apsuptiesiems lietuviams priešintis yra nė kiek ne lengviau, o gal dar ir sunkiau nei Trojos gynėjams. Trojėnų priešas buvo aiškus ir neabejotinas, o į Vyžlaukio kraštą sėlinanti svetimųjų įtaka apgaulingai vilioja apdarų prašmatnumu (mergaitės nebenori nešioti tradicinių margų sijonų, vyrai perima svetimšalių apavą), vilioja svaigalais, įvairiopu moraliniu palaidumu:
Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję,
Vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin
Ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga. (RG 428–430)
Poetas nekviečia į ginkluotą kovą. Jis be paliovos kartoja, jog lietuviai tegali priešintis tik viežlybumu. Viežlybas yra tas „Metų“ žmogus, kuris neišsižada savo protėvių gyvensenos, papročių, kalbos, kuris sąžiningai atlieka savo darbą, kuris negirtuokliauja, yra garbingas, padorus, dievotas, teisingas, tvarkingas. Viežlybumas yra visos bendruomenės arba tautos idealas, jos gyvavimo bei išlikimo garantas.
Tik jis gali išsaugoti lietuvininkus. Priešintis darbštumu, prisirišimu prie savo kalbos ir papročių, griežtu dorumu ir garbingumu nėra lengva. Tam reikia iš tiesų karžygiško atkaklumo, kantrybės ir narsos. Donelaitis mato, kad ne visi sugeba kautis su savo ydomis (tinginyste, girtuokliavimu, apsileidimu, polinkiu į vagystes, klastas), ir atkakliai tuos nenaudėlius smerkia, dorovinį pakrikimą laikydamas pavojumi bendruomenės išlikimui. Poetas nepavargdamas įtikinėja, jog dori lietuviai turi būti ir turi jaustis esą kitokie ir geresni, negu atėjūnai. Jis be perstojo moko orumo, sakydamas, kad jie neturi gėdytis savo padėties, savo vyželių, savo darbų:
Bet, jūs viežlybi kaimynai, jūs gaspadoriai
Su grečnoms gaspadinėms, mums nereik nusigėdėt,
Kad mes, būriškus jau vėl nusitverdami darbus,
Mėšlus rausim ir laukus įdirbdami vargsim. (PL 468–471)
Dėl čia išvardytų ir kai kurių nepaminėtų dalykų Donelaičio „Metai“ paženklinti klasikinei literatūrai būdingu amžino aktualumo ženklu. Man tinka tas prūsas-poeta garsingas, / Kurs Lietuvą būriškai gyrė, – tvirtino svarbiausias Maironio poemos „Tarp skausmų į garbę“ herojus, XIX a. pabaigos tautinio lietuvių atgimimo veikėjas. Iš tiesų, visos Donelaičio pamokos Lietuvai buvo reikalingos ir laisvės metais, ir okupacijų laikais. Jos nėra pasenusios ir šiandien. Dabar, kai gyvename Europos Sąjungos bendrijoje be sienų, mes vėl jaučiamės apsupti panašiai, kaip Vyžlaukio krašto būrai.
Žinoma, bendrija yra mums draugiška ir palanki, narystė naudinga, o ir mes patys nejaučiame jokio priešiškumo nė vienai šaliai ar tautai, tačiau atsirado ir nerimą keliančių reiškinių: kitos šalys vilioja mūsų žmones, Vinco Kudirkos žodžiais tariant, trupiniais aukso ir gardaus valgio šaukštais, mūsų menas pradeda orientuotis ne į savo šalies, o į Europos publiką, vyksta svetimų kalbų ir svetimų papročių sklaida. Tad dabar vėl reikia karžygių narsos ir ištvermės, vėl praverčia Donelaičio patarimai: mes galime nepražūti ne tik būdami darbštesni, gabesni, išradingesni ir kitaip geresni už kitus, bet ir rūpestingiausiai puoselėdami savo kalbą, vaikams ir vaikaičiams sekdami savo pasakas, mindami savo mįsles, dainuodami savo dainas, saugodami savo švenčių ir kasdienybės papročius. Tik tada neprarasime savo tapatybės, savo ypatingumo, tik tada neištirpsime tarp kitų tautų.
„Vasaros darbų“ dalies pradžioje Donelaitis sveikina būrų bendruomenę ir meldžiasi dėl jos ateities:
Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs;
Sveiks ir tu, žmogau, sulaukęs vasarą mielą;
Sveiks kvietkelėmis pasidžiaugęs, sveiks prisiuostęs;
Sveiks, Dieve duok! sulauk dar daug pavasario švenčių
Irgi, sulaukęs jas, vis sveiks ir drūts pasilinksmyk.
Taip Dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin
Ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka.
Tam Dieve duok! sulaukt kasmets pavasarį sveiką,
Ogi pabaigus tą, po tam ir vasarą linksmą.
Tikėkimės, kad poeto malda bus išgirsta, ir Dievas duos, kad visi tie, kurie myli ir mylės Lietuvą, kurie lietuviškai kalbėdami seka ir seks savo gyvenimų baudžiavas, bus sveiki, tai yra, nepažeisti, neapimti jokių gadinančių tautą ligų, tikėkimės, kad jie neišmirs ir neparnyks, kad amžinai stovės dieviškajame Laiko ir Egzistencijos rate, šimtų šimtus, tūkstančių tūkstančius kartų švęs pavasario šventes ir nuolatos skaitydami Donelaitį, sulauks darbingų, todėl linksmų ir mielų vasarų.
Radijo paskaita skambėjo LRT Klasikos laidoje „Radijo paskaitos“.
