„Bijau! Tai primena operaciją, skrodimą. Jau patyriau, kad kiekvienas sakinys vėliau man brangiai kainuoja. Spausdintas tekstas ne visada atspindi tai, ką kalbėjau. Juk jame nėra balso intonacijų, pauzių, mimikos, gestų ir daugybės kitų dalykų, kurie žodžiams suteikia reikšmes.
Popieriuje nebelieka tų emocijų ir jausmų, kurie visada būna šnekantis akis į akį, o man, kaip aktorei, tokie niuansai atrodo labai svarbūs. Todėl, kai perskaitau tai, ką lyg ir pati sakiau, tekstas atrodo neteisingas ir svetimas. Po kai kurių interviu mano graužatis tęsiasi taip ilgai, kad pati sau prisiekiu – nė vieno leidinio atstovo net iš tolo neprisileisiu“, – 2002-ųjų sausį duoto interviu metu kalbėjo aktorė Kristina Kazlauskaitė.
Tąkart ji atsivėrė šviesaus atminimo rašytojai Jurgai Ivanauskaitei, radusiai raktą į jautrios, jausmingos kūrėjos pasaulį.
Jau patyriau, kad kiekvienas sakinys vėliau man brangiai kainuoja.
Nuo to laiko prabėgo daugiau nei dešimtmetis. Uždanga nusileido ir K.Kazlauskaitė visiškai pasitraukė iš teatro. Tačiau jos plačią šypseną ir meistriškai kuriamus personažus šiandien galima aptikti net keliuose lietuviškos televizijos kanaluose.
Populiarumo, regis, netrūksta, tačiau viešumo kainą K.Kazlauskaitė manosi sumokėjusi su kaupu ir daugiau niekam nesijaučia skolinga. Todėl principingai laikosi savo žodžio ir tylos įžadų – nebendrauti su žiniasklaida – nelaužo. Net ir 60-ojo jubiliejaus proga.
Brangiausias turtas – atvirumas
Kai K.Kazlauskaitė sako „ne“, tai nedvelkia nei išpuikimu, nei arogancija. Žinojimas, ko tikrai nenori, matyt, simbolizuoja brandą. K.Kazlauskaitės atveju – dar ir nepalaužiamą maksimalizmą: arba atiduok viską, ką turi, visą sielą apnuogink, arba lik šešėlyje.
„Bendraudama nesugebu maivytis, vaidinti ar dangstytis kaukėmis. Visą gyvenimą atvirumas man buvo pats švenčiausias dalykas. Bendraujant su žmogumi, galima ko nors nepasakyti, nutylėti smulkmenas, bet, jei nėra atvirumo, kam tada bendrauti? Jei nėra atvirumo, nuoširdumo, nėra ir bendravimo pilnatvės.
Atvirumas – tai žmones siejantis turtas. Pats brangiausias. Aš negaliu, nemoku, nenoriu būti neatvira, nors už tai skaudžiai sumoku, žiauriai išgyvenu, kodėl, kam dėsčiau savo tiesas“, – minėtame interviu samprotavo aktorė, gyvenimo pakeleivius iki šiol sutinkanti išskėstomis rankomis ir atlapa širdimi.
Tiesiog Krista
Nuoširdumas – būtent šį K.Kazlauskaitės bruožą dažniausiai minėjo savaitraščio „15min“ kalbinti jos kurso draugai, priskiriami garsiajam režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtukui. K.Kazlauskaitę jie vadina sutrumpintai – tiesiog Krista.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Režisierės D.Tamulevičiūtės dešimtukas, Kristina Kazlauskaitė (ketvirta iš dešinės) |
„Žavesys, tikrumas, tiesos supratimas – jokio falšo. Ji – kaip baltas popierius, kurį gyvenimas, deja, pakankamai žiaurus, prirašo. Kai kas ją nuvylė, kai ką galbūt nuvylė ji. Tačiau Krista išliko nuoširdi, gera ir, sakyčiau, „unorava“ – dėl visko turi savo nuomonę, bet būtent todėl ją gerbiu ir myliu“, – kalbėjo aktorius ir režisierius Kostas Smoriginas.
Studijų metus jis prisimena kaip gražų sapną: „Buvome kaip vienas kumštis, šeima. Nesvarbu, kiek pinigų uždirbsi – vis tiek pragyvensi, o jei ir neužteks, nuvažiuosi pas Kristą ir pasiskolinsi 10 rublių. Lygiai taip pat ji galėjo padaryti. Taip ir gyvenom – kaip viena komuna: kvėpavom vienu gyvenimu ir vienu darbu.“
Aistringa improvizatorė
Kolegos vis dar žavisi K.Kazlauskaitės profesiniu meistriškumu. Ji – tobula scenos partnerė: geranoriška, įsiklausanti, nesikėsinanti užgožti. „Ir labai emocionali, lanksti: gali ir verkti, ir juoktis“, – komplimentus žėrė K.Smoriginas.
„Su ja būdavo labai lengva improvizuoti – iš Kristinos to neatimsi. Ji ne tik lengvai pasiduodavo avantiūroms, bet su malonumu jas rengdavo: galėjai būti tikras, kad ji priims tavo pasiūlymą, ir tik spėk gaudyti, ką ji tau siūlo“, – į prisiminimus leidosi aktorius Remigijus Vilkaitis.
Nesvarbu, kiek pinigų uždirbsi – vis tiek pragyvensi, o jei ir neužteks, nuvažiuosi pas Kristą ir pasiskolinsi 10 rublių.
Jis patikino, kad ryškiausių aktoriaus talento blykstelėjimų žiūrovas nepamato: „Su vodevilių spektakliu ,,Karalius nuogas“ važinėjome po Lietuvą. Gastrolės truko gal pusantro mėnesio, todėl natūralu, kad atsirado šiokia tokia rutina. Gal dvidešimtą kartą turėjome atlikti ištrauką iš N.Gogolio „Revizoriaus“. Tą etiudą su Krista pradėjome dainuodami – savotišku ironijos žanru. Ištrauka ilga – Kristai dainuoti vienas malonumas: kaip gi kitaip su tokia klausa ir balsu! Tuo aš jai negalėjau prilygti, bet šarmingai atlikome beveik visą ištrauką, kol pajutome, kad žiūrovai nesupranta, kas vyksta ir kur jie pateko – į spektaklį ar į operą. Mus ėmė juokas, bet kilo sportinis azartas – kiek ištempsime tą nesąmonę, kurią pradėjome?“
R.Vilkaitis su šypsena prisimena ir piktdžiugiškas scenos partnerių šunybes. „Jos žinojo, kaip nekenčiu lūpdažių, todėl man vaidinant Chlestakovą, epizode, kai kerams pasidavusios moteriškės puola jį bučiuoti, specialiai nepagailėdavo dažų. Taip ir matau Kristą, siekiančią manęs gyvatės žvilgsniu ir storai pridažytom lūpom. Pradžioj keikdavausi aš, o po to – rūbininkės, valydamos mano švarko rankoves“, – juoku plyšo R.Vilkaitis.
K.Kazlauskaitę jis vadina vienu ryškiausių savo žanro atlikėjų Lietuvoje. „Deja, ji taip ir nesulaukė savęs verto vaidmens. Manau, Krista per anksti paliko sceną, tačiau tai labiau ne asmenybės, o sisteminė teatrų ir visos kultūros politikos problema“, – pastebi R.Vilkaitis, prieš kelerius metus sėdėjęs ir kultūros ministro krėsle.
„Krista garbingai pasitraukė ir daro tai, kas jai įdomu. Ji nieko nekaltina, nekniaukia kaip kai kurios artistės, kad joms vaidmenų kažkas nedavė. Žinau, kad ji yra gavusi pasiūlymų vaidinti teatre, ir aš siūliau vaidmenį, bet vis atsisakinėja. Kristina pasirinko kelią, todėl reikia jį gerbti ir nekvaršinti galvos“, – įsitikinęs K.Smoriginas.
Kūrė ne dėl statulėlių ir kryžių
Kurso draugas režisierius, Valstybinio jaunimo teatro direktorius Algirdas Latėnas K.Kazlauskaitę apibūdina kaip unikalią aktorę, sukūrusią stiprių įsimintinų vaidmenų, bet nesulaukusią deramo įvertinimo.
Taip ir matau Kristą, siekiančią manęs gyvatės žvilgsniu ir storai pridažytom lūpom.
„Tačiau Kristina ne iš tų, kurie dirba dėl statulėlių ar kryžių. Pirmiausia ji visada degdavo dėl bendro rezultato, siūlydavo režisūrinių sprendimų, ieškodavo savo herojaus charakterio spalvų. Tai – aukso luitas tiems, kurie su ja dirba“, – iš patirties kalbėjo A.Latėnas.
Arkadina A.Čechovo „Žuvėdroje“, Karalienė Elžbieta W.Shakespeare‘o pjesėje „Ričardas III“ ir trys ryškūs benefisai kultiniame D.Tamulevičiūtės spektaklyje „Haroldas ir Modė“ – šiuos K.Kazlauskaitės vaidmenis A.Latėnas įvardija kaip vienus ryškiausių aktorės karjeroje.
Teatro kritikas Vaidas Jauniškis atkreipė dėmesį, kad K.Kazlauskaitės įkūnyta Džuljeta buvo ypatinga: „Džuljetos vaidmenį spektaklyje „Vasarvidžio nakties sapnas“ atliko trys aktorės, tačiau K.Kazlauskaitės interpretacija buvo dramatiškiausia ir labai jautri. Tai ne tik nuostabiu balsu išdainuotas, bet ir melodiškai išjaustas vaidmuo.“
Į įsimintinų K.Kazlauskaitės vaidmenų sąrašą kritikas būtinai įtrauktų ir mokytoją Arūno Žebriūno „Riešutų duonoje“. Šiame personaže susilieja lyriškumas ir graudus komizmas.
„Kiti saugo save. Aš taip nemoku“
„Vaidmenys – tai pamokos. Herojus gali tapti pavyzdžiu, kaip reikėtų gyventi, jausti. Neigiamų personažų psichologija labai įdomi, tačiau aktoriui jie brangiai kainuoja. Sakyčiau, aš nelabai moku vaidinti. Man patinka ne vaidinti, o jausti. Jei aktorystė yra tik vaidyba, tuomet nenoriu tokio darbo. Gal man stinga meistrystės, juk yra žmonių, kurie ją turi. Jie viską apmąsto blaiviu protu, o ne išgyvena – kaip aš. Dirba be emocijų. Nepersistengia. Saugo save. Aš taip nemoku“, – prieš dešimtmetį J.Ivanauskaitei prisipažino K.Kazlauskaitė.
R.Vilkaitis tai vadina perfekcionizmu: „Ji pirmoji save kritikuoja, siekia tobulumo, niekada „nechaltūrina“, ar vaidintų teatre, ar „Dviračio šou“. Žinote, koks paradoksas – talentinga, mylima, bet niekada nesirgo žvaigždžių liga.“
Lyg iliustruodamas šiuos žodžius A.Latėnas prisiminė seną istoriją: „Buvome jauni, kabinomės į gyvenimą: algelės nedidelės – ieškojome būdų, kaip prisidurti. Tuo metu buvome įsikūrę dabartinio Rusų dramos teatro pastate Basanavičiaus gatvėje. Vieną dieną Kristina nueina pas teatro direktorių ir sako: „Aš patalpas valysiu.“ Rytais ji tvarkydavo patalpas, o po to repetuodavome – ir nenukrito jai kepurė. Tai – tik vienas epizodas, bet jis labai iškalbingas.“
Trokštami vyrai – uždraustas vaisius
Geriausi K.Kazlauskaitės bičiuliai visada buvo vyrai. „Net mane pačią dėl tų vyriškų kompanijų vadindavo „boba su kiaušiais“, „savu biču“, – yra pasakojusi aktorė. Tačiau atvirumo valandėlę prasitarė, kad yra išimtis.
„Niekada nieko taip nenorėjau, kaip gražios šeimos. Bet, kaip sakoma, ko labiausiai norėsi, ten guzą turėsi. Vyrai, kurie yra šalia manęs ir man labiausiai reikalingi – tarsi uždraustas vaisius. Šito tau, Krista, negalima! Žinau, kad apie mano vyrus jau sklinda legendos. Su jais išsiskyriau, kaip sakoma, „prancūziškai“ – netapome priešais, nors kiekvienas likome su savo nuoskaudomis, bet nei kerštaujam, nei neapkenčiam, nei įžeidinėjam, nei kaltinam. Ačiū Dievui, nors tiek“, – 2002 metų interviu pasidžiaugė aktorė.
Paradoksas – talentinga, mylima, bet niekada nesirgo žvaigždžių liga.
Gal tokį aktorės likimą supynė žvaigždės? K.Kazlauskaitė gimė 1953 metų vasario 13-ąją, ant Gyvatės ir Drakono ženklų ribos.
Astrologė Palmira Kelertienė bičiulės aktorės horoskope įžiūrėjo, kad jai skirta būti misioniere, „vietinės reikšmės Motina Terese“.
„Sakyti, kad Kristina yra pirmas žmogus, bėdoje atskubantis į pagalbą, – banalu, tačiau taip yra“, – užtikrino P.Kelertienė.
„Po avarijos, kai turėjau ilgai gulėti lovoje, Kristina mane lankė: atnešė nuostabių knygų ir labai gerų daugiaserijinių filmų: „Idiotą“, „Meistrą ir Margaritą“. Tai padėjo turiningai užpildyti ligos laiką. Kristina moka suteikti optimizmo, nes ji pati pilna gyvybės, energijos ir gaivališkumo. Ji – asmenybė: ne tik puiki aktorė, bet ir geras žmogus“, – gražių žodžių negailėjo operos solistė Judita Leitaitė.
Skaičių kombinacija žada meilę?
Astrologai pastebi, kad po Vandenio ženklu gimę žmonės tarsi kometos – praskrenda, sušvyti ir dingsta. „Jie su geriausiu draugu gali susitikti vos kartą per metus, bet visada atsidurs šalia, kai sunku. Vandenio ženklas neatsiejamas nuo charizmos, meilės žmonėms, besąlygiškos draugystės, pasiaukojimo. Kristina – labai tipiškas Vandenis, ji atspindi geriausius ženklo bruožus“, – apibendrino P.Kelertienė.
Tačiau didžiulis talentas ir asmeninė laimė astrologijoje vargiai dera: „Matyt, pasaulis taip sutvarkytas, kad visko turėti neįmanoma. Todėl talentais apdovanoti žmonės dažnai būna vienišiai ir atsiskyrėliai.“
P.Kelertienė atkreipė dėmesį, kad skaičių kombinacija 60 simbolizuoja meilę: „Moterims, peržengusioms 60 metų ribą, kosmosas suteikia naują galimybę – lyg antrą kvėpavimą, antrą jaunystę. Moterys įgyja naują grožio ir gerumo versiją, joms atsiveria naujas meilės plačiąja prasme suvokimas. Labai linkiu Kristinai, kad jos svajonės išsipildytų. Ji to nusipelno, nes kiekvieno žmogaus, tariančio jos vardą, veidą nutvieskia šypsena.“
Vaidmenys
* 1953 m. Kaune gimusi aktorė studijavo tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) aktorinio meistriškumo katedroje, baigė legendinį režisierės D.Tamulevičiūtės kursą.
* Muzikali, ekspresyvi ir plastiška aktorė nuo 1975 m. kartu su kurso draugais Algirdu Latėnu, Irena Kriauzaite, Dalia Overaite, Vytautu Petkevičiumi, Violeta Podolskaite, Kostu Smoriginu, Arūnu Storpirščiu, Dalia Storyk bei Remigijumi Vilkaičiu pradėjo dirbti Valstybiniame jaunimo teatre. Dešimtukas tapo išskirtiniu Lietuvos teatro reiškiniu – gyva ir demokratiška kalba prabilo į to meto žiūrovą.
* Per 28 darbo teatre metus K.Kazlauskaitė sukūrė daugiau kaip pusšimtį vaidmenų:
Obelis ir Auksinė žuvelė diplominiame spektaklyje „Bebenčiukas“ (1975);
Šacė – „Televizijos trukdymai“ (1975);
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Kristina Kazlauskaitė |
Direktorė – „Škac, mirtie, visados škac“ (1976);
Petronėlė – „Trys mylimos“ (1979);
Milda – „Katė už durų“ (1980);
Nina Zarečnaja – „Žuvėdra“ (1982);
Džuljeta E.Nekrošiaus pastatytoje roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1982);
Zaripa ir Naiman-Ana – „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (1983);
Silvija Gazel, Nensi Marš ir Roza – „Haroldas ir Modė“(1983);
Arkadina A.Čechovo „Žuvėdroje“ (1991);
Karalienė Elžbieta W. Shakespeare‘o „Ričarde III“ (2000).
* 1999 m. K.Kazlauskaitė Valstybiniame jaunimo teatre pati pastatė spektaklį vaikams pagal Juditos Vaičiūnaitės „Senamiesčio skersgatvio pasaką“.
* Aktorė taip pat sukūrė įsimintinus vaidmenis kino filmuose bei televizijos spektakliuose, radijo vaidinimuose. Iš jų svarbiausi – mokytoja A.Žebriūno filme „Riešutų duona“, Nina – muzikiniame televizijos filme „Dičiaus karjera“, Alina – televizijos spektaklyje „Karaliai viską gali“, Kristina – režisierės Galinos Dauguvietytės televizijos seriale „Sveika, Irena“.
* Šiuo metu K.Kazlauskaitės kuriamus personažus galima išvysti pramoginėse televizijų laidose „Dviračio šou“, „Atsargiai – moterys!“. Aktorė kaip komisijos narė dalyvauja projektuose „Muzikinė kaukė“ ir „Žvaigždžių duetai“.
* Aktorė buvo ištekėjusi du kartus. Pirmasis vyras – Vidas Petkevičius, antrasis – Sergėjus Kovaliovas, miręs 2009 m.
