Kadaise, studijų metais Maskvoje, esu susidūrusi su garsių kultūros žmonių troškimu ant savo genealoginio medžio šakos nusibrėžti nors mažiausią kabliuką, rišantį su lietuvių gimine. Pavykus įrodyti sąsają, tavo kraujas išsyk pamėlynuodavo – taip pat kaip ir nuo Kyjivo Rusios Riurikaičių dinastijos... Kaip sakoma, nežinomi Viešpaties keliai.
Kultūros istorikas Eimantas Gudas („Gedimino kraują“ rašęs drauge su žurnaliste Žilvine Petrauskaite) sako: „Visuomenė išalkusi neideologizuotos istorijos“. Taip, pas mus šitos teritorijos yra okupuotos garbių istorikų, kurie gerai išmano tiek žanrus, tiek politiką už lango. Bibliotekoje vis apžiūriu ilgiausią lentyną retai vartomų akademinių knygų... Jeigu joje randu kažką žmoniškiau paskaitomo – tai išversta iš lenkų kalbos. Mūsų leidyklos dar tik čiuopia šituos kelius, dar tik įkalbinėja raštingus istorikus pamėginti kurti ir publikai (Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“, „Fado“). Kitokios istorijos ilgesys prisidėjo ir prie „Silva rerum“, „Petro imperatorės“ sėkmės.
Deja, šįkart alkio – bent mano – nauja knyga nenumalšina. Manau, 500 puslapių opusą „Gedimino kraujas“ į keblią padėtį įstūmė leidykla, nesugebėjusi pakreipti autoriaus tinkama linkme, sisteminti jo iš gausybės rago plūstančių žinių, pagaliau nuspręsti, apie ką jie leidžia knygą. 112 vyrų ir moterų likimai (kur tuomet vardų rodyklė?); pagal nuotrupas įsivaizduojami psichologiniai šeimyniniai portretai; vardų ir įvykių, atsitikusių per 300 metų, kiek paskanintas išvardijimas; puošnių iliustracijų albumas? Mokslo populiarinimo knyga, kai ją skaitai, turi įsiminti kokiu nors požiūrio kampu, atranka ir akcentais – čia tokių neradau arba dėl sunkiai valdomos medžiagos (ir pasikartojančios) pražiūrėjau.
Profesionalai istorikai apie panašius leidinius turbūt turi savo nuomonę, bet ją išdidžiai nutyli. Na, ginčytinų išvadų turbūt galima atrasti ir jų darbuose. Skaitydama naują knygą plačiau pasidomėjau tik Aleksandru Jogailaičiu – juk dabar jis bronzinis išdygo Kaune, taigi tauta puls ieškoti žinių apie šią personą.
Profesionalai istorikai apie panašius leidinius turbūt turi savo nuomonę, bet ją išdidžiai nutyli.
E.Gudas meilingai aprašo Aleksandro žmoną stačiatikę Eleną (iki šiol esame paklusę Adolfo Šapokos ne kokiai nuomonei apie kitatikius) – šios mums nepažįstamos poros darnūs santykiai ir dramatiškas likimas yra verti dėmesio ne mažiau nei Barboros ir Žygimanto („Nieko nepakeitė net tai, kad žmona pasirodė esanti nevaisinga (...) Rūpinosi Elena, saugojo ją nuo intrigantų, nuolat laikė šalia savęs, imdavo į keliones“). E.Gudas arba leidykla stambesniu šriftu išskiria savo nuomonę apie Aleksandro lietuvių kalbą: „Lietuviškai, atrodo, jau nebemokėjo, nebent suprato kelis žodžius iš lietuviškai dar kalbėjusių kai kurių dvariškių“. Kitaip nuo seno samprotavo akademikai: „Rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu LDK katalikų bažnyčiose (...) Kai kurie tyrinėtojai Aleksandrą Jogailaitį laiko paskutiniuoju LDK kunigaikščiu, mokėjusiu ir kalbėjusiu lietuviškai.“
Kita vertus, gal grožinės istorinės literatūros, mokslo populiarinimo lektūros mylėtojas ir turi būti skatinamas „blusinėti“, tikėti ir netikėti, domėtis ta tema plačiau?
P. S. Apie paminklus dabar kalbame ne mažiau nei apie krepšinį. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras (Lietuvą valdė 14 metų, Lenkiją 5 metus) iškilo Kaune. Arogantiškoji inteligentija jį pasmerkė už tai, kad toks didelis ir gražus apsireiškė be jų leidimo. Neabejoju, tauta bronziniam Aleksandrui yra ir bus atlaidesnė – romantiški pavidalai leidžia praeiviams atsipūsti, užsimiršti, pasididžiuoti.
Arogantiškoji inteligentija jį pasmerkė už tai, kad toks didelis ir gražus apsireiškė be jų leidimo.
Manau, šitas senas ginčas susilpnėtų, jei nuspręstume, kas yra naujo viešo daikto adresatas. Kam skiriamas būtent šis „pageidavimų koncertas“. Kauno meras su garbingu mecenatu nusprendė – tautai, ir ačiū jiems už tai, ir palikime Aleksandrą ramybei ir laikui.
„Gražuolės, pamėklės ir samurajai“
Nacionalinėje dailės galerijoje irgi užkaito egzotiškas vidurvasaris – atsidarė japonų paroda „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“ (liepos 19 d.). Parodos kuratorius Arūnas Gelūnas ir jo komanda drąsiai rėžia, kad kabuki teatras, ikebana, haiku yra popkultūra. Ir kad šiuolaikiniai japonų populiariosios kultūros darbai yra išplaukę iš mums mielos XVII–XIX a. Japonijos istorinės grafikos.
Ką gi, ir Mozartas nūnai pavadinamas popsu. Iki to paties krašto mėginama prieiti ir šioje parodoje.
Ak, preciziška parodos architektūra ir paslaptingas, blausus apšvietimas (senas graviūras žiūriu arti prisikišus, trūksta nukreipto spindulio – gal jos čia ne pačios vertingiausios sukabintos?) vaikštant tarp „širmų“ galvą maloniai narkotizuoja... Tačiau priėjus prie konkretaus nūdienės dailės opuso, jis tarsi iššauna, nes yra perdėm rėksmingas ir trykštantis, grėsmingas ir netgi juokinantis (regis, ironija japonams nebūdinga). Animaciniai fragmentai, komiksų puslapiai – kiaurai atviri, tiesiog nuliniai, kviečiantys pasinerti ir plaukti.
Žinome, mileniumo karta (man rodos, labiau vyriškoji) dievina kovinius anime vaizdus savo ekranėliuose – gal paroda labiau skirta jauniems protams? Vyresniesiems, manau, bus sunkiau pritarti seno ir naujo suliejimui, išprotautam popso įteisinimui. Istorinė japonų grafika – santūri, atsargi, tvari – kaip ir lietuvių pasakos su užnuodyta avinėlio pėda. Išeksponuota šalia nūdienio populiariojo japonų meno ji atidengia ne tik ištakas, bet ir prarają. Siaubingą ir žavingą. (Galbūt tikslesnė parodos vieta būtų ne NDG, o ŠMC. Ten šie samurajai galėtų reikštis ne taip suvaržytai ir kultūringai, gal atviriau, neprisidengę figos lapeliu kontaktuotų su jauna publika).
Kadaise iškilmingai vežėme M.K.Čiurlionį į Japoniją. Gal jo 150-ųjų metinių proga jį „sukuruoti“ ir nuvežti drauge su Žilvinu Kempinu etc.?
Olimpiados atidarymas
Ant vandens ir po vandeniu! Šitaip Dangus baudžia Prancūziją už puikybę būti pačiais pačiais.
Tačiau visi, kas yra ant ir prie Senos, laikosi šauniai ir mums, šiltai sėdintiems prie ekranų, net rodosi, kad galbūt lietus specialiai užsakytas kaip dar vienas sportinis barjeras, kaip puikus kadras iš „Ūkų krantinės“ ar „Šerburo skėčių“.
Olimpiados atidarymo (liepos 26 d.) režisūra įžūli ir išmintinga, sukaupusi istoriją, meną, šokanti aukščiau bambos. Nebekutena karikatūromis musulmonų, šaiposi iš saviškių, krikščionių. Iš upės gelmių iškilę personažai stebi veiksmą – Karalius Saulė bus patenkintas.
Dainuoja vien moterys ir vienas kontratenoras, robotas žirgas (šitas man kažkodėl užstringa gerklėje) šuoliuoja vandeniu ir neša Orleano mergelę.
Trypiantys gyvenimą it prisukti įveiks viską – juos saugo tūkstančiai su automatais.
Visi tikisi liepsnos ant Eifelio smaigalio, tačiau su ugnimi ima kilti oro balionas, kurio tamsa ir lietus po savo skliautu nenori įsileisti.