Pastaruoju metu socialinės medijos jaukios anonimiškumo užuovėjos nebesuteikia, mat feisbukas, tviteris ir instagramas virto tiesiog virtualiu realaus pasaulio papildymu.
Viešajame gyvenime vykstantys ginčai, pasibaigus darbo valandoms, persikelia į internetą ir atvirkščiai, nesulaukusi skambučio močiutė rašo gėdinančius komentarus po jūsų naujausia asmenuke iš vakarienės madingame restorane, bendradarbių mesendžerio kanale kažkokiu būdu atsirado jūsų vadovas, todėl prieš shitpostinant tenka bent tris kartus patikrinti, ar kartais nerašote į pastarąjį. Turbūt ir minėti nereikia, kad turite ir alternatyvų darbo chatą be vadovo. O juokingus skaipo vakarėlius su kitame pasaulio kampe gyvenančiais draugais pakeitė nuobodūs zoom ir ms teams darbo susitikimai.
Bet socialinės medijos – kaip ir žmogėdros ar svogūnai (jei čia nepažinote nuorodos į Šreką, man jūsų gaila) – yra daugiasluoksnės. Šiuo atveju, praskleidus išorinį feisbuko sluoksnį su politinėmis agitacijomis, personalizuotomis reklamomis ir dramatiškais draugų išgyvenimų aprašymais, randame lobyną uždarų role-play grupių, kurias šiame rašinyje ir noriu aptarti.
Ką apie žmonių kultūrą atskleidžia feisbuko grupės?
Įmanoma, jog su viena kita feisbuko grupe esate jau susidūrę – kad ir populiariąja We pretend it’s 2007–2012 Internet ar jos lietuviškąja versija Apsimetame, kad tai 2007–2012 metų internetas.
Tokio tipo grupėms būdinga pasirinkti vieną išraiškingą reiškinį, objektą ar laikotarpį, pavyzdžiui, interneto aktualijas nuo 2007 iki 2012, kuo labiau sutirštinant ryškiausius atributus, ir jį mėgdžioti tol, kol tikrai bent akimirkai įtiki, kad už lango 2009 metai, internetą namams tiekia „Vinita“ ir tu „Operos“ naršyklėje naršai memebase.com, myspace ir I Can Haz A Cheezeburger:
Nostalgija tam, kas buvo prieš 10 metų – natūralus dalykas. Pamėgdžiodami ir juokdamiesi iš to, kas buvo sąlyginai ne taip jau seniai, mes fiksuojame atmintyje tam tikrą asmeninio ar kultūrinio gyvenimo atkarpą. Taip jau veikia žmogiškoji sąmonė.
Bet nerkime giliau – kaip jums nostalgija laikui, kuriame niekada negyvenote, kurį pažįstate tik iš sausokų istorijos pamokų mokykloje, keistų ikonografijų ar ne itin tikroviškų Holivudo filmų?
Skaitę prancūzų filosofo Jacqueso Derrida ar bent Marko Fisherio tekstų čia atpažins hauntologijos fenomeną. Tačiau visi be išimties gali pasilinksminti apsimesdami skorbuto, maro, prietarų ir visokeriopo nepritekliaus kamuojamais valstiečiais, gyvenančiais kryžiaus žygių, Konstantinopolio žlugimo ir raganų deginimo laikais grupėje We pretend it’s 1453 internet.
Šioje grupėje, kaip jau minėta, smagiausia stebėti bandymą iš intencionaliai siaurų turimų duomenų šmaikščiai rekonstruoti tolimo, bet iliustratyvaus laikmečio aktualijas, kalbėjimo būdą.
Kartais prislėgtam nesibaigiančių žmogiškų darbų, skubėjimo bei smegenų braškėjimo norisi tiesiog nebūti žmogumi – o verčiau jau tiesiog viena iš nesuskaičiuojamos galybės skruzdėlių, instinktyviai dirbančių ne dėl savo asmeninės, bet dėl bendruomenės gerovės, tai išgyventi gali padėti A group where we pretend to be ants in an ant colony (liet. Grupė, kurioje apsimetame esantys skruzdės skruzdžių kolonijoje).
Ši grupė pateikia kitokį žvilgsnį į žmonių valdomą pasaulį – įsijaučiant į skruzdžių vaidmenį, visi objektai skirstomi į dvi kategorijas: maistas ir pavojus.
Aplinka matoma taip pat paprastai – tinkama įkurti naujai kolonijai arba ne, gyvenimas paprastas, viskas, ką reikia daryti, tėra nešti maistą ar statybines medžiagas, nekelti klausimų ir bet kokia kaina išsaugoti motinėlę.
Ko gero, retas žmogus, bent šiek tiek susidūręs su kompiuteriniais žaidimais, nėra bent jau girdėjęs apie legendinį gyvenimo simuliatorių – „The Sims“. Žaidžiant šį žaidimą, žavi galimybė susikurti savo svajonių gyvenimą – namus, šeimą, santykius, karjerą.
A group where we all pretend to be sims (liet. Grupė, kurioje visi apsimetame simsais) šią patirtį perkelia į kitą metalygmenį: čia apsimetama simsais iš pirmojo asmens perspektyvos, paradoksali jų gyvenimo realybė iliustratyviai pateikiama lyg duotybė.
Ko gero ryškiausia gyvenimo postindustrinėje visuomenėje mitologema – absurdiškai nuobodus, beprasmis darbas neaiškios paskirties biure.
Rietenos dėl iš ofiso šaldytuvo pavogtų priešpiečių, suknisti praktikantai, nemokantys deramai paruošti kavos, vulgarūs juokeliai rūkomajame – naujai atrasti viso to absurdą kviečia A group where we all pretend to work in the same office (liet. Grupė, kurioje visi apsimetame, jog dirbame viename biure).
Tokio pobūdžio grupės – įdomi šiuolaikinė žmonių grupių telkimosi iliustracija. Vis didesnei daliai gyvenimo keliantis į virtualybę, virtualių bendruomenių steigimasis kuo įvairiausiais pavidalais tampa greitu, natūraliu, kasdieniu procesu – tapatybei apibrėžti užtenka vienos imitacinio pobūdžio sąlygos („mes – skruzdės“, „mes – simsai“ ir t.t.).
Ir nors iš esmės tokie apsimetinėjimo žaidimai jokiu būdu nėra naujiena, socialiniai tinklai sukuria papildomą atsitraukimo, anonimiškumo ir neangažuotumo galimybę – viską, ko taip trūksta gyvenant produktyvumo ir viešumo kulto visuomenėje.
Nerokas – literatūros antropologijos bei klasikinių studijų magistrantas,
pop ir alternatyviosios kultūros reiškinių stebėtojas.
