Istorinės atminties politikos ir kultūros svarba
Prezidentas, skaitydamas metinę kalbą, sakė, kad atsispirti Rusijos spaudimui turėsime ir istorinės atminties srityje.
„Tik objektyviai įvertinę totalitarinius režimus ir pasmerkę sovietinius nusikaltimus, pasiektume realią, o ne fasadinę visos Europos vienybę. Apie tai pernai kalbėjome ir Kaune – Europos kultūros sostinėje. Ieškojome būdų, kaip atnaujinti Europos idėją. Juk Europa – tai nuolatinis gyvas civilizacinių, kultūrinių ir politinių pasirinkimų procesas. Kauno – Europos kultūros sostinės platforma taip pat dar kartą priminė, kaip svarbu mums aktyviai dalyvauti Europos kultūriniame gyvenime. Tam turime geriau pažinti ir puoselėti tai, ką patys turime geriausio“, – kalbėjo prezidentas.
G.Nausėda prisiminė iš „Aušros“ istoriją, kalbėjo apie Kultūros politikos pagrindų įstatymą, kultūros prieinamumą. „Visai neseniai, praėjusiais metais, iš šios tribūnos prakalbęs apie mūsų garbės reikalą – naują mėnraščio „Aušra“ leidimą, negalėjau net įsivaizduoti, kad jis taip greitai iškeliaus į Lietuvos mokyklas, bibliotekas ir muziejus, – kalbėjo G.Nausėda. – Šiandien „Aušra“ leidžia jaunajai kartai prisiliesti prie lietuviškumo bei laisvės siekio ištakų.
Ateityje turėsime ne tik tvirtai remtis į savo šaknis, bet ir kryptingai siekti lituanistinės programos įgyvendinimo visame pasaulyje. Atsietai vykdomas lituanistinio švietimo, lituanistikos mokslinių tyrimų bei lituanistikos ir baltistikos centrų veiklas turi keisti nuoseklus strateginis veikimas ir institucijų bendradarbiavimas.
Neabejokime – Lietuvos minkštoji galia turi potencialo. Tai iliustruoja ir įsibėgėjęs pasirengimas Lietuvos sezonui Prancūzijoje, dėl kurio sutariau su Prezidentu Emmanueliu Macronu dar 2021 metais.
Tam, kad šio potencialo būtų dar daugiau, turime užtikrinti, kad kultūra pagaliau rastų deramą vietą valstybės politikoje. Privalome rūpintis savo kultūros paveldo apsauga, daugiau dėmesio skirti kultūros ir švietimo sąryšiui, galiausiai – parengti ir priimti Kultūros politikos pagrindų įstatymą.
-
Valdas Benkunskas: „Aš, kaip meras, ketinčiau kultūros sritį pats kuruoti ir prižiūrėti“
-
A.Dulkys ir S.Kairys pristatė naują projektą: gydytojai vienišiems senjorams galės išrašyti Socialinį receptą
-
Arūnas Gelūnas – apie Lietuvos kultūrą 2050-aisiais, infrastruktūros trūkumus ir galimybę tapti meniniu centru
Mūsų šalies Konstitucija numato, kad kultūra turi būti prieinama kiekvienam piliečiui. Kiekvienas turi teisę į kūrybinę laisvę, kaip ir galimybę pažinti turtingą Lietuvos, lietuvių ir čia gyvenančių tautų paveldą. Tai užtikrinę, tikiu, būsime įdomesni ne tik sau, bet ir visos Europos bei pasaulio žmonėms. O kartu – ir vertybiškai stipresni bei atsparesni.“
V.Jauniškis: „Palinkėčiau prezidentui, kad jis imtųsi kur kas didesnės iniciatyvos“
15min kalbintas kultūros analitikas V.Jauniškis į prezidento metinę kalbą reagavo kritiškai: „Prezidentas labai ir aiškiai pasako, kad pernai metais trinktelėjus kumščiu „Aušra“ atsirado ir, be abejo, į mokyklas iškeliavo. Remiantis tokia analogija galbūt prezidentas galėtų pagaliau trinktelėti kumščiu ir išsakyti ne nieko nereiškiančius lozungus, bet tai, kad kultūrai reikalingas 1 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP). Galbūt partijos susitars ir dalykai pradės judėti, nes viskas, kas toliau yra kalbama, tėra lozungai (nekomentuosiu lituanistinės programos), jie nėra pakankamai konkretūs.
Jis kalba apie minkštąją galią, Lietuvos sezoną Prancūzijoje, bet ką tai duos mums? Nieko. Man tai yra išpūstas reikalas, nes kiekvienais metais Prancūzijoje vyksta kažkokios šalies sezonas. Kiek Lietuvos vardas pastiprės multikultūriniame Paryžiuje? Galbūt kas nors pastebės, šiaip ar taip jau žino, kad Lietuva šalia aibės kitų šalių egzistuoja.“
Kalbėdamas apie naudą piliečiams V.Jauniškis išryškino G.Nausėdos minėtą kultūros prieinamumo problemą: „Tai sprendžiamas neišsprendžiamas dalykas, kurį reikėtų pervadinti į kultūros privažiuojamumą, nes kultūra yra ir susisiekimas. Aibės gyventojų negali nuvažiuoti į kitą miestą, nes tiesiog nėra transporto. Bet jei vyksti autobusais, tenka nakvoti, ir prisideda papildomos išlaidos viešbučiams.“
„Kai atsiremiame į konkrečius dalykus, pamatines vertybes galime tvirtinti ir per susisiekimą tarp miestų ir šalių. „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimas yra viena didžiausių gėdų, čia Prezidentui pritariu“, – tęsė analitikas.
Toliau pašnekovas kalbėjo apie Kultūros politikos pagrindų įstatymą: „Viskas priklauso nuo to, kas tame įstatyme bus. Jeigu prezidentas tikrai yra suinteresuotas kultūros politika, galbūt jame būtų galima įrašyti kažką, kaip pastiprinti ir biudžetą, ir mažinti kraupias šimtakartines finansavimo disproporcijas tarp valstybinio ir nevyriausybinio sektoriaus, kuris per pirmąsias karo Ukrainoje dienas labai aiškiai parodė, kad reagavimas, žmonių telkimas per šį sektorių buvo kur kas greitesnis ir efektyvesnis nei valstybinis.
Iki šiol kalbėdami apie kultūrą minime 13 teatrų ir kažkiek įvairių įstaigų. Bet jeigu Kultūros pagrindų įstatyme nebus numatyta tinklo efektyvumo peržiūrėjimo ir viskas liks kaip prie sovietijos, tik šiek tiek pagerinta, tai ir toliau kiekvienais metais bus galima kartoti tuos pačius pranešimus. Palinkėčiau prezidentui, kad jis imtųsi kur kas didesnės iniciatyvos, pavyzdžiui, Dalios Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu buvo imtasi Kultūros politikos kaitos gairių įstatymo. Būtent nuo jo Lietuvoje atsirado Kultūros taryba bei finansavimo depolitizavimas.“
A.Narušytė: „Kartais geriau, kad politikai išvis negalvotų apie kultūrą“
Menotyrininkė Agnė Narušytė teigė, kad įprastai visos politikų kalbos apie kultūrą tėra bendrybės, kurios neturi nieko bendra su realiu kultūros gyvenimu. Tai puikiai iliustruoja ir ši metinė prezidento kalba. Jos teigimu, teiginiai, kad turi būti saugomas kultūros paveldas, švietimas ir kultūra, privalo žengti koja kojon. Kūrybos laisvė yra vertybė, o pati kultūra – minkštoji galia – tai tiesiog gražūs žodžiai, kuriuos politikai leidžia sau nuolatos kartoti.
Įprastai visos politikų kalbos apie kultūrą tėra bendrybės, kurios neturi nieko bendra su realiu kultūros gyvenimu. Tai puikiai iliustruoja ir ši metinė prezidento kalba.
Kaip, beje, ir kalbos apie prezidento paminėtą Kultūros politikos pagrindų įstatymą, apie kurio būtinybę politikai kalba jau tris dešimtmečius, tačiau realiai niekas nevyksta iki šiol. „Vos perskaičiusi žodžių junginį „Kultūros politikos pagrindų įstatymas“ negaliu nesusilaikyti susijuokusi, nes visą Nepriklausomybės laikotarpį kultūros bendruomenę kalba apie šitokio įstatymo būtinybę, o politikai savo kalbose tam pritaria, tačiau nieko realiai nedaro“, – teigė A.Narušytė ir pabrėžė, kad kartais geriau, jog politikai išvis negalvotų apie kultūrą, nes visai nesenas Valstiečių ir žaliųjų partijos pavyzdys tik parodė, kad nuo tokių galvojimų plaukai ant galvos ima šiauštis.
Menotyrininkė pažymėjo, kad savo kalbą prezidentas pradėjo nuo kelių konkrečių pavyzdžių, kuriuos realiai pavyko įgyvendinti jo iniciatyva – tai „Aušros“ išleidimas bei Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje. Tačiau kalbėdama apie pastarąjį atvejį pašnekovė parėžė ir kritikos, nes nors apie sezono iniciatyvą šalių rezidentai kalbėjo prieš kelerius metus, tačiau paraiškas projektų įgyvendinimui reikėjo menininkams teikti skubiai per kelis pastaruosius mėnesius.
„Jei paraiškos būtų kviečiamos teikti nuo 2021-ųjų metų, kultūros bendruomenė būtų geriau pasiruošusi. Tuo tarpu dabar daug menininkų numojo ranka, nes tokia skuba dirbti yra nepakeliama mažoms meno bendruomenėms ar pavieniams menininkas, dirbantiems per kelis darbus ar projektus. Tokiu būdu lieka tik institucijos, turinčios daugiau galios ir pajėgumų“, – pažymėjo A.Narušytė.
Jei politikai realiai apie tai mąstytų ir skirtų adekvačias lėšas gyvų ir vertingų projektų įgyvendinimui, tai būtų konkretūs veiksmai į jaunosios kartos ateitį ir jų supratimą, kas yra šiuolaikinė kultūra bei menas.
Kalbėdama apie būtinas tampresnes švietimo ir kultūros sąsajas, menotyrininkė paminėjo Lenkijos pavyzdį. Neseniai lankydamasi Krokuvos Vavelio pilyje, ji stebėjosi mokyklinukų, atvykusių iš visos šalies, gausa, jiems čia buvo rengiamos ekskursijos su įvairiam amžiui pritaikytais audiogidais. Pašnekovės teigimu, nors Lietuvoje išties esama edukacinių projektų, o įvairios įstaigos teikia tokias paslaugas, tačiau ji suabejojo, ar tikrai tai tampa reikšmingomis kultūros ir istorijos pamokomis mūsų šalies istorinėse vietose.
„Tad, viena vertus, ryšys tarp kultūros ir švietimo egzistuoja, nes kultūros žmonės skursta. Todėl dirba taip pat ir švietimo įstaigose. Kita vertus, jei politikai realiai apie tai mąstytų ir skirtų adekvačias lėšas gyvų ir vertingų projektų įgyvendinimui, tai būtų konkretūs veiksmai į jaunosios kartos ateitį ir jų supratimą, kas yra šiuolaikinė kultūra bei menas“, – teigė menotyrininkė ir pabrėžė, kad nors esama įvairių žmonių, besidominčių ir išmanančių kultūrą, tačiau plataus suvokimo visuomenėje nėra, ir tai tik parodo, kad mokykla ta kryptimi nedirba.
A.Narušytė atkreipė dėmesį ir į prezidento išsakytą idėją „kryptingai siekti lituanistinės programos įgyvendinimo visame pasaulyje“. Pažymėdama, kad lituanistika, kaip ir visas humanitarinis mokslas, yra be galo svarbus tiek tautos, tiek visos valstybės gyvenimui, ji teigė, jog ir šiuo atveju dabartinė realybė gerokai skiriasi nuo lozungų.
Humanitarinių mokslų sričiai pastaraisiais metais skiriama tiek lėšų, kad gali būti įgyvendinti vos vienas kitas projektai.
„Humanitarinių mokslų sričiai pastaraisiais metais skiriama tiek lėšų, kad gali būti įgyvendinti vos vienas kitas projektai. Leidėjai skundžiasi, kad nelikus atskiroms humanitarinės literatūros rėmimo programoms, finansavimo prioritetais tampa ne lietuvių mokslininkų tyrimai, o Nobelio premijos laureatų leidiniai. Maža to, mokslininkai yra skatinami publikuotis užsienyje, todėl dalį savo tyrimų rengia anglų kalba, kurie nebūtinai pasirodo lietuviškai“, – kalbėjo A.Narušytė.
Ji taip pat pažymėjo, kad prezidento žodžiai apie būtinybę saugoti paveldą yra tik retorika, nes, nors yra tam tikros formalios taisyklės, tačiau jokios rimtos politikos bei investicijų tam nėra skiriama.
Pasak menotyrininkės, galima minėti gausybę paveldo apleidimo ar naikinimo pavyzdžių. Vienas tokių – senosios Vilniaus durys, kurios dažniausiai yra tiesiog išmetamos jas keičiant šiuolaikinėmis ir baisiomis metalinėmis durimis.
Prezidento žodžiai apie būtinybę saugoti paveldą yra tik retorika, nes, nors yra tam tikros formalios taisyklės, tačiau jokios rimtos politikos bei investicijų tam nėra skiriama.
„Šiemet Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedroje buvo apsigintas bakalauro darbas apie senąsias Vilniaus duris. Pasirodo, jų yra likę labai nedaug. Maža to, per kelis pastaruosius mėnesius dar sumažėjo. Gyventojai neturi sutarimo bei lėšų jas restauruoti, ir tai tik parodo, kad neegzistuoja rimta kultūros paveldo išsaugojimo politika, kuri arba įpareigotų gyventojus jas restauruoti, o išmetus – priverstų atkurti, skirtų lėšas arba tiesiog griežčiau saugotų“, – teigė A.Narušytė.
Menotyrininkė atkreipė dėmesį ir į prezidento žodžius apie kultūrą, kuri turėtų būti prieinama kiekvienam piliečiui. Be to, tai užtikrina Lietuvos Konstitucija.
Vis dėlto, jos teigimu, LRT vadovybės sprendimas iš radijo eterio vien į internetines transliacijas perkelti intelektualiai įdomiausias „Homo cultus“ ciklo laidas iliustruoja kaip tik priešingą situaciją.
Intelektualinės laidos reflektuojančios mūsų dabartį, praeitį bei įvairius kultūrinius procesus, tolsta nuo dalies žmonių.
„Žinoma, žmonėms šios laidos liks prieinamos, bet nebebus galimybės jas netyčia atrasti, tarkime, važiuojant automobiliu ir klausantis radijo ar gyvenant kaime be interneto. Tokiu būdu šios intelektualinės laidos, reflektuojančios mūsų dabartį, praeitį bei įvairius kultūrinius procesus, tolsta nuo dalies žmonių“, – sakė pašnekovė ir pabrėžė, kad tai yra akivaizdžiai priešingas prezidento žodžiams tikrovės pavyzdys.
