M.Bertašiūtė-Čiužienė: Kaip atrodys jūsų komanda? Gal jau turite kokių pavardžių?
Š.Birutis: Antras kartas tai nereiškia, kad komandą surinkti lengviau. Gal net sudėtingiau. Žinodamas veiklos specifiką keliu didelius reikalavimus visai komandai ir man svarbiausia, kad tai būtų profesionalai, savo srities autoritetai. Įvardinti lengva, bet surinkti galinčius ir norinčius nėra taip lengva, todėl komandos formavimas truputį užsitęsė ir pavardžių aš šiandien nesakysiu.
Yra nemažai žmonių, kurie dėl man suprantamų priežasčių atsisakė. Aišku, labai gaila, bet ėjimas į politinį postą yra šiek tiek rizikingas. Pirma – esi atitraukiamas nuo savo tiesioginės profesinės veiklos, karjeros universitete ar kitame kultūros lauke. Antra – pas mus dar gaju, kad jeigu eini su kažkokia komanda, tai tau prilipdoma vienokia ar kitokia tos politinės partijos etiketė.
Aišku, dar laiko užtrunka [įvykti] tam tikroms procedūroms. Įvairūs tarnybų patikrinimai, užimantys nemažiau dviejų savaičių. Manau, Naujiems metams komanda jau bus sukomplektuota.
M.Bertašiūtė-Čiužienė: Ar buvo tokių, kurie atsisakė dėl šios Vyriausybės antisemitinio prieskonio?
Š.Birutis: Ne, su visais turėjome nuoširdžius pokalbius ir [žmonės] niekaip netapatina nei manęs, nei Vyriausybės su tuo. Mes kalbame apie programą, tikslus. Daugeliui mano kalbintų kandidatų jie yra priimtini ir pritartini.
M.Bertašiūtė-Čiužienė: Man norėtųsi iš jūsų išgirsti bendrą požiūrį į kultūrą. Kaip ją suprantate kultūrą, kas ji yra, ką administruosite, kokią politiką vykdysite? Kas yra Lietuvos nacionalinė kultūra? Kaip jūs ją matote?
Š.Birutis: Turbūt savo požiūrį į kultūrą išreiškiau savo pirmoje kadencijoje <...>. Man kultūra yra – pasakysiu gana suprantamai visiems žmonėms – visa tai, ką sukūrė žmogus. Tai yra kultūra. Visa likusi dalis – tai yra natūra, kurią sukūrė Dievas. Todėl mano supratimas yra labai platus ir kultūra nėra kažkoks šakinis, bet horizontalus dalykas, apimantis visas sritis. Kažkas taip įvardijo, kad ministras siūlo atskirti politiką nuo kultūros. Tai yra visiška nesąmonė. Aš jokiame košmare taip nepasakyčiau, nes visiems įrodinėju visiškai atvirkščiai – politika, religija, mokslas, švietimas, sportas, menas ir daugelis kitų sričių yra sudėtinės kultūros dalys. Kultūros politika, mano supratimu, yra skėtinė politika visoms kitoms politikos ir absoliučiai horizontali.
O kaip pati Kultūros ministerija yra susiformavusi, tai, deja, esu nusivylęs. Ji susiformavo kaip meno ministerija ir taip ne visi, bet dalis visuomenės, politikų ją ir suprasdavo. Tai matosi iš jai priskiriamų žmogiškųjų resursų, finansavimo. Manau, kad šį kartą mums bent pradžia pavyko, mes tiek programoje, tiek prieambulėje pabandėme išskleisti pačią sąvoką ir kultūros svarbą. Šiandien mes siekiame, kad kultūra taptų minkštąja galia. Tai yra šios dienos aktualija, nes mūsų valstybėje svarbiausias yra saugumas, tad kultūra čia vaidina gal net svarbiausią vaidmenį <...>.
M.Bertašiūtė-Čiužienė: Grįžtant prie klausimo apie kultūros ir politikos santykį, tai portalui respublika.lt, kai komentavote trijų memorialinių būtų Vilniuje situaciją, esate sakęs: „Istorija yra tokia, kokia yra, mums nevalia jos nei keisti, nei falsifikuoti, mes turime ją perimti ir paaiškinti tiek sau, tiek ateities kartoms. Tokią, kokia ji buvo, neperdažant nei mėlynai, nei raudonai. Atskiriant kūrybą nuo politikos, nes menininkai nėra politikai – su jais sunku dirbti, juos sunku suprasti jie daro daug klaidų, bet tarp jų esti genijų.“ Ar nebus taip, kad pakeitėte savo nuomonę?
Š.Birutis: Ar jaučiate žodžių žaismą? Kūryba yra kultūra. Čia yra skirtingos sąvokos. Kultūra, kaip ją bandžiau apibrėžti, skiriasi nuo kūrybos sąvokos. Tai vat čia ir yra skirtumas. Aišku, dėl tų mano žodžių būtų galima padiskutuoti, nes...
K.Kirtiklis: Jūs pats pabrėžėte, kad kultūra yra tai, ką sukūrė žmogus, o natūra yra tai, ką sukūrė Dievas. „Sukūrė“ yra veiksmažodis nuo daiktavardžio „kūryba“.
Š.Birutis: Bet šitame kontekste <...> menininkas nėra politikas. Reikalauti iš menininko, kurio pašaukimas gyvenime yra visai kitas, tokio pat požiūrio į gyvenimo, socialinius reiškinius kaip iš politiko, mes tikrai negalime. Nes taip nėra. Menininkai dažnai turi savo pasaulį. Kaip sakau, visi ministrai dirba su žmonėmis, o kultūros ministrai dirba su genijais. Gerąja prasme, menininkas yra svajotojas, fantazuotojas, jis yra kūrėjas, bet iš jo reikalauti politinių įžvalgų, absoliutaus susivokimo ir netgi atsakomybės kaip iš politiko, negalime. Jis tam nėra pasiruošęs. Bet čia jau priklauso nuo konteksto ir nuo visko.
K.Kirtiklis: Įdomus dalykas buvo tai, kad prezidentas, kviesdamasis kandidatus į ministrus pasikalbėti, jus pasikvietė trečią. Po krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministro. Tą galima būtų matyti, kaip didelį prezidentūros akcentą kultūrai. Prezidento patarėja Jolanta Karpavičienė vėliau spaudai nurodė, kad prezidentūra iškėlė tris lūkesčius:
Pirma, pilnos apimties ambicingas, įvairias kultūros bendruomenes įtraukiantis kultūros politikos pagrindų įstatymo įgyvendinimas, siekiant kultūros horizontalumo ir sąveikos su visomis kitomis šalies valdymo sritimis.
Antrasis – didesnis kultūros srities finansavimas, aprėpiant kultūros darbuotojų atlyginimų didinimą.
Trečioji prezidento įvardyta darbų kryptis – kultūrinė diplomatija.
Šitie visi lūkesčiai yra taip pat įdėti, kaip programiniai punktai į Vyriausybės programą. Kaip jūs matote, kur čia yra problema ir ką čia būtų galima būtų spręsti?
Š.Birutis: Esu dėkingas prezidentui, nes iš tiesų tas pakvietimas rodo kultūros svarbą. Pirmą kartą Vyriausybių programose kultūra eina priekyje kartu su saugumo ir užsienio politika. Tai yra didžiulis pasiekimas ir man pavyko tai pasiekti. Toliau įgyvendinant tai apie ką mes pradėjome kalbėti, reikės daug pastangų, bet pradžia yra. Kalbu apie sutarimą prezidentūroje ir mūsų vizijos su prezidentu praktiškai sutapo ir Jolanta Karpavičienė tai ištrasliavo.
Visgi, tai nebus lengva. Turime daug ambicijų, bet dažnai jų iš karto neįgyvendinsi. Keturi metai – tai yra tas laiko tarpas per kurį galime gana stipriai pajudėti, bet viskas priklauso nuo požiūrio ir finansų <...>. Kol kas pastarųjų dalykų nėra, kad būtų įmanoma įgyvendinti visus tikslus. Nes jeigu mes kalbame apie kultūrinę diplomatiją, tai mes turime šiokį tokį kultūros atašė tinklą, tai būtų pagalba. Bet juos matau ne tik kaip žinios apie Lietuvą skleidėjus, bet kaip pagalba atrandant geriausias patirtis kultūros politikoje užsienyje. Daugelyje kultūros politikos instrumentų mes esame naujokai ir reikia paieškoti šalių, kur tai veikia. Ne viską reikia išradinėti, o kai ką galime tiesiog perkelti čia.
Kultūrinė diplomatija taip pat yra ir kitas dalykas. Geriausias to pavyzdys – dabar Prancūzijoje įvykusios Lietuvos dienos. Be abejo, kad prancūzai pamatė, kad Lietuva nėra tik Europos Sąjungos pakraštys, esantis prie Rusijos sienos. Tai europinė valstybė su savo aukšta kultūra, tradicijomis ir aukščiausio lygio menininkais.
Kalbant apie kultūrinę diplomatiją, svarbi ir sinergija su verslu. Neužtenka vien pristatyti meną, aš manau, kad mes turime Lietuvą pristatyti kaip tokią stiprią, šiuolaikišką valstybę. Čia kalbame apie kitą didelį projektą – tai yra susiję su vokiečių brigados atėjimu. Tam, kad 5000 Vokietijos žmonių į Lietuvą važiuotų ne kaip į tremtį, ne kaip į kažkokį pakraštį, o kaip lygiavertę sau, civilizuotą valstybę, reikalinga kultūrinė diplomatiją ir mes tikrai esame numatę tuos žingsnius <...>.
K.Kiriklis: Bet žiūrėkite, kalbant apie minkštąją galią, jūs pabrėžiate, kad mes turime pabrėžti vokiečiams, kad esame kultūriškai lygiavertiška šalis, į kurią žmonės nevažiuos kaip į tremtį <...>. Imame, kaip jūs įvardijote, genijus ir su jų ar be jų sutikimo naudojame politiniams tikslams – rodome savo filosofus, mokslininkus, menininkus. Tai pristatėme Prancūzijoje. O štai jie gali turėti labai skirtingų požiūrių į tai, kaip jie mato Lietuvos valstybę. Jie gali užimti socialinio kritiko poziciją. Ar negali kitos valstybės taip pat prieš žmogaus (ne)valią menininką, kūrėją, išradėją išnaudoti savo tikslams, pavyzdžiui, Rusijos Federacija?
Š.Birutis: Pradėsiu nuo klausimo pabaigos. Tai Rusija tą labai stipriai išnaudoja ir, sakyčiau, efektingai. Tą jie pradėjo labai seniai, ko gero, įvardinčiau 2008 metus.
K.Kiriklis: Bijau, kad XIX amžiuje...
Š.Birutis: Tai jie tą darė visada, bet dabartinė putinistinė Rusija 2008. Tada ir buvo sukurta rusiškojo pasaulio doktrina. Tą darė Aleksandras Duginas arba buvęs Rusijos kultūros ministras, kuris vaidino tikrai nepaskutinį vaidmenį. Taip istoriškai įvyko, kad 2012 metais buvome susitikę su Rusijos kultūros ministru ir, tiesą sakant, po to vizito man pasidarė neramu, todėl kad mes kalbėjome apie kultūrinį bendradarbiavimą (tas buvo visiškai natūralu, buvo suplanuotos Lietuvos dienos Sankt Peterburge kartu su verslu) ir viskas atrodė, kad galėtų vykti ir ta kultūrinė diplomatija galėjo būti veiksminga.
Bet tai, ką aš išgirdau... O išgirdau, kad jų kultūros biudžetas yra vienas didžiausių (antras vos ne po gynybos) ir į tai įeina tam tikros doktrinos gynimas, visa informacinė sklaida, man pasidarė neramu, kad visgi tai nėra šiaip sau. Imperialistinis, šovinistinis trečiosios Romos naratyvas (kaip ir caro laikais) buvo pradėtas skleisti per visas kultūrines priemones. Jie tai išnaudojo labai stipriai ir agresiją pradėjo skleisti tada, kai paruošė savo žmones, kaip aš sakau, užzombino. Man tada teko tvarkyti kapus su projektu „Misija Sibiras“ ir aš pamačiau tą didžiulį mentalinį pokytį – net [kalbant] su Lietuvos tremtinių vaikais, kurie buvo likę gyventi <...>, pokalbis apie Rusijos valdžią, apie mus, mūsų neapykantą Rusijai, [buvo kitoks]. Tai buvo stipriai įdiegta. Man tada pasidarė aišku, kad [Kremlius] savo pasiekė <...>.
Tai štai, ką gali kultūra, ir atitinkamai mes turime ruošti savo piliečius. Galbūt to dėmesio atsparumui mes skiriame per mažai – pačiam pasiruošimui būti pilietiška visuomene, pasiryžusia savo ginti savo tėvynę. Ne tik šautuvėliai tą daro, o žmogus, paruoštas, kuriam tėvynę yra čia.
Dar svarbu paminėti ne tik lietuvių tautybės žmones. Jeigu jie pasirinko čia gyventi ir jo tautybė yra kitokia – ar būtų žydas, ar armėnas, ar rusas, ar baltarusis. Jeigu jis pasirinko gyventi čia, [Lietuva] turi tapti jo tėvyne ir jis turi būti pasiruošęs natūraliai ją ginti, nesakau, kad už ją mirti. Tokius dalykus patiesti gali valstybės politika.
K.Kirtiklis: Bet žiūrėkite, dabar einančios kalbos geopolitinių įvykių fone apie rusų kultūros (ne)moratoriumą, suspendavimą, pertrauką, kartais radikalų atsisakymą <...>. Ar jos nėra prasmingos ta prasme, kad mes dabar skaitome Dostojevskį ir jaučiame, kad štai šitas tamsumas, pasaulio sielvartas [priverčia žmogų suprasti], kad štai [rusai] visai tokie kaip mes ir tas imperializmas ne toks jau blogas...
Š.Birutis: Matote, čia nėra vienapusiško, aiškaus atsakymo. Čia yra diskusija ir jos nereikia bijoti <...>. Šiuo atveju, jūs kalbate apie rusą, kurio pase parašyta „rusas“. Tai yra tautybė. Bet tai jis niekaip neturi būti tapatinamas su šiandienine Rusija. Agresyvia, imperialistine. Jis negali pakeisti savo tautybės. Jis arba jo tėvai, seneliai pasirinko Lietuvą savo tėvyne ir jis yra jos patriotas. Bet jeigu mes jį atskirsime ir pasakysime, kad „ne, tu esi priešas“, mes jį galime tokiu ir padaryti.
Reikia prisiminti savo istoriją. Juk Vilnius buvo daugiatautis miestas, pradedant Gedimino laikais. Visi buvo LDK piliečiai ir jie gerbė savo tėvynę. Nebandykime padaryti kitaip ir stenkimės, kad piliečiai ją gintų. Tas nesantaikos kurstymas, kurį girdžiu net iš politikų, o daugiausiai iš neišsilavinusių žmonių (gal tai yra populiaru ir jie rodo savo šaunumą, nors mano nuomonę tai atskleidžia kai kurios dalies visuomenės nebrandumą, yra [neteisingas].
Paskelbdami, kad štai Lietuvoje tuos mūsų tautiečius skriaudžia, padedame Kremliaus naratyvui. Tokie dalykai yra pavojingi ir siūlyčiau visus atvykstančius patraukti, padaryti juos Lietuvos gynėjais, piliečiais. Tai yra labai svarbu, nes neišvengiamai imigracijos srautus mes turėsime. Juk esame senstanti tauta, tai atvykstančių yra ir bus. Bet kaip mes juos integruosime, čia priklauso nuo mūsų ir nuo vykdomos politikos.
M.Bertašiūtė-Čiužienė: Dar paskutinis klausimas apie rusišką kultūrą ir pereisime prie Vyriausybės programos. Ministre, kas nutiko su ta komunikacine krize [dėl rusiškos kultūros]? Kas įvyko? Kodėl išstojote pirma su rusiška kultūra?
Š.Birutis: Žiūrėkit, padėkim tašką, nes čia visą laiką tą vynios. Aš tikrai neišstojau ir yra žymiai svarbesnių klausimų ir tai nėra mano prioritetas. Žurnalistė tiesiog man paskambino ir paklausė: „Ar jūs tęsite vykdomą buvusio ministro politiką, kad reikia uždrausti rusų kultūrą?“. Toks buvo klausimas, ne aš jį pasirinkau ir ne aš jį sugalvojau. Tai aš ir pasakiau, kad man kultūra, pirmiausia, yra kalba ir jos mes neuždrausime ir visiems savo Lietuvos rusų tautybės piliečiams Kremliaus štampo mes neuždėsime.
Kad kažkas iš tokio pasakymo įdeda į antraštę teiginį, kad ministras siūlo atskirti kultūrą nuo politikos, ir dar Rusijos kontekste – vat iš kur viskas gimė. Čia jau atsiprašau, kad tokios interpretacijos paleidžiamos į eterį. O kiti gi žurnalistai pasiima antraštę toliau vynioja nebe citatą, o antraštę. Tai vat kaip sukuriami skandalai ir tikiuosi, kad mes tą temą jau baigiame <...>.
Visą interviu žiūrėkite laidoje:
