„Būtent humanitarinių mokslų kompetencijose esančių vertybių ugdymas yra atsakingas už vadinamųjų „XXI amžiaus kompetencijų“ – kūrybiškumo, kritiškumo, kolegialumo, komunikatyvumo – ugdymą. Be šių savybių neįsivaizduojama jau net ne ateities, bet vis didesniu mastu – dabarties ekonomika“, – teigiama knygoje.
Interviu su vienais iš knygos autorių VU Filologijos fakulteto profesoriumi Vytautu Ališausku ir magistrantu Mantu Tamošaičiu kalbamės apie tai, ar mus ištiks seriale „Black Mirror” vaizduojama apokaliptinė ateitis, bei apie humanitarinių mokslų padėtį šiandien.
LHMRK bendraautoriai taip pat yra Seimo narys, klasikinės filologijos specialistas dr. Mantas Adomėnas, VU TSPMI docentė dr. Nerija Putinaitė, VU Istorijos fakulteto profesorius ir dekanas dr. Rimvydas Petrauskas.
Elektroninę knygą galima skaityti nemokamai.
– Knygoje iškeliate nekritiško susižavėjimo technologijomis problemą. Ar teigiate, kad be humanitarikos netolimoje ateityje mūsų laukia toks likimas, koks perteiktas seriale „Black Mirror“ – išnykus bitėms bus sukurtos dirbtinio intelekto bitės-žudikės ir t.t.?
M.Tamošaitis: Toks apokaliptinis prognozavimas, žinoma, būtų perdėtas. Veikiau norime pabrėžti, kad mokslo raida pati savaime neveda niekur, jeigu žmogus, kuriantis tą mokslo raidą, nenusprendžia, kur jinai turi vesti. Šis sprendimas neišvengiamai grindžiamas humanitarinėmis idėjomis. Visos technologijos, kurios įsiveržia į mūsų gyvenimą, jį keičia ir mes patys turėtume būti jų šeimininkais.
V.Ališauskas: Viskas priklauso nuo atsakymo į klausimą, kas yra žmogus. Jis nesutelpa vien į gamtos, fizikinių mokslų parametrus – jie duoda nepakankamai, kad spręstume, ką darysime su dirbtiniu intelektu, genetikos siūlomomis galimybėmis, kosmine ekspansija. Net dabartinė diskusija dėl ekologijos yra vertybinė diskusija. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ko norime – vieni vertina pramoninį ir technologinį vystymąsi, kiti radikalai siūlo bemaž išnaikinti pačius žmones, nes jie trukdo gamtai...
– Informacijos perteklius ir informacijos kilmės nustatymas taip pat tampa problema. Anot knygos, atsiranda „New Age“ doktrinos, sąmokslo teorijos, skiepų blogis, „britų mokslininkai“, o greta ir informacinis cinizmas. Kokios humanitarikos sritys padeda kovoti su šia problema?
M.Tamošaitis: Visos, nes humanitarika ugdo gebėjimą matyti informacinę visumą, atskirti informacijos tipus. Jeigu mokykloje nėra ugdomas nuoseklus gebėjimas analizuoti tekstą, vėliau matome žmones, neatpažįstančius „fake news“, nesuprantančius ironijos. Jeigu žmogus perskaito „Altorių šešėly“ ir nesugeba keletu sakinių papasakoti, kas toje knygoje įvyksta, akivaizdu, kad jis gali apdoroti tik informacijos fragmentus, bet ne visumą. Analogiškai jis negalės suvokti „fake news“, nes tam reikia platesnio matymo.
– „Humanitarinių mokslų apsiribojimas lituanistikos horizontais stabdo jų įsijungimą į universalų Vakarų civilizacinį diskursą“. Ar lygiavimąsi į Vakarų kultūrą suprantate kaip panacėją?
V.Ališauskas: Tikrai ne, tai terpė, kurioje mes gyvename. Jeigu bandome ją dirbtinai pašalinti arba teismo būdu bandyti uždrausti cituoti Dantę Alighierį, tai yra tas pats, kas uždrausti valgyti bulves ir pomidorus, nes jie esą nelietuviški. Makabriška. Žinau, kad yra žmonių Lietuvoje, kurie valgo tik tautinės kilmės augalus. Bet kas tai yra – nesu tikras. Galbūt sorų kruopos galėtų būti tautinės, tačiau jos visame regione buvo pagrindinis maistas...
M.Tamošaitis: Man atrodo, kad problema yra šis nenatūraliai kylantis Lietuvos ir Vakarų kultūros supriešinimas. Vakarų kultūra nėra panacėja. Šalia egzistuoja turtinga Japonijos, senosios Kinijos literatūra... Bet Lietuva – Europos kultūros dalis. Jeigu bandysime į save žiūrėti atskirai nuo Vakarų Europos, tame veidrodyje patys sau galiausiai atrodysime juokingi.
Žinau, kad yra žmonių teigiančių, kad nuvertiname savo literatūrą, nes esame provincialūs. Man atrodo, kad noras matyti tik savo literatūrą lygiai taip pat yra provincialus. Pasakojame patetišką istoriją, kaip Žemaitė bulvių vagoje rūko pypkę ir skaito W.Shakespeare’ą. Tai Žemaitė skaito W.Shakespeare’ą, o mes skaitysime tik Žemaitę? Man atrodo, kad čia kažkas ne taip. Turime atidžiai skaityti abu ir matyti kontekstą.
– Ar šiuo leidiniu bandoma performuoti pačią humanitariką bei suteikti idėjų naujiems bei jau įsitvirtinusiems humanitarams?
V.Ališauskas: Kalbate apie šį leidinį kaip apie Bibliją. Mes nebandome nei paneigti, nei parodyti krypties. Mūsų tikslas – sukelti apmąstymus ir diskusiją apie humanitarinių mokslų vietą, prasmę ir ateitį šiuolaikiniame pasaulyje. Dėmesio centre turėtų būti ne pati knyga, o jos keliami klausimai bei pamažu besiformuojanti atsakymų paieška.
M.Tamošaitis: Galbūt stengėmės atitolti nuo kai kurių humanitarų mėgstamo lengvai apokaliptinio ir neproduktyvaus kalbėjimo.
– Filosofas Arūnas Sverdiolas diskusijoje knygą vadina saviapgaule, o jus apibūdina kaip svajotojus. Jo nuomone, strategais gali būti tik turintys galią, o jūs esate tarsi „neprašyti strategai“ – taip telieka lokalus veikimas bei partizaninio karo taktika.
V.Ališauskas: A.Sverdiolas kalba iš savo asmeninės patirties. Nesakyčiau, kad toks jo požiūris visiškai neproduktyvus. Taip, kiekvienas žmogus turi galimybę kovoti už savo principus, idealus, vertybes. Bet tai nereiškia, kad tai yra vienintelis kelias. Mes nebandome keisti pasaulio arba duoti instrukcijų vadovėlį „kaip laimėti kovą”. Humanitariniai mokslai yra ne mažiau svarbūs nei gamtiniai arba tikslieji. Antra, šiuolaikinėje visuomenėje atsiranda naujų iššūkių, kurių negalima spręsti be solidžios humanitarikos. Trečia, humanitariniai mokslai išlaiko tą statusą, kokį turėjo, nes visuomenės humanistinės vertybės nekinta taip greitai, kaip įsivaizduojama.
M.Tamošaitis: Nors A.Sverdiolo požiūris nulemtas asmeninės patirties, jis, atrodo, ir pats pripažįsta, kad šis mąstymas yra rezignacinis. Žinoma, kiekvienas stengiamės dirbti savo darbą, kiek įmanoma geriau artimiausioje erdvėje. Bet nekeliant klausimų į viešumą tikėtis mums palankių politinių sprendimų yra lygiai tiek pat naivu kaip ir idealistiškai stengtis.
– Ar sulaukėte atgarsių ir iš politinių veikėjų?
V.Ališauskas: Aišku, kad ne. Politikai neturi kada skaityti tų knygų. Reikia suprasti, kad knyga nėra partijos programa. Nepaisant, kad kiti mūsų kolegos įžvelgia ideologinę klastą, ši knyga neatspindi jokios ideologijos. Kaip visada fone atsiduria neomarksizmas, neoliberalizmas ir t.t. Galima drąsiai pasakyti, kad nė vienas iš autorių nepriklauso jokiai kairiajai politinei grupuotei ar ideologijai.
M.Tamošaitis: Maža to, knygą rašę žmonės yra skirtingų politinių pažiūrų. Rasti bendrą sutarimą, nepaisant asmeninių skirtumų, buvo mūsų tikslas.
V.Ališauskas: Nereikia identifikuoti žmogaus politinės priklausomybės su jo asmeniu ir vertybėmis. Bendras pamatas visuomenei yra svarbus. Be abejo, liberalai ar konservatoriai vienaip siūlytų puoselėti humanitarinių mokslų reikšmę, o socialdemokratai siūlytų duoti pinigų kiek reikia, ir viskas. Visos šios strategijos mėginamos pasaulyje ir diskusija vyksta jau porą šimtų metų. Ši knyga nėra partinė programa, nors, be abejonės, ji remiasi tam tikra, labai apibendrinta, politine vizija. Kai kurie humanitariniai klausimai yra aukščiau ideologijų ir į juos bandėme pažvelgti racionaliai.
– Kaip reaguojate, į Viktoro Bachmetjevo komentarą: „<…> visi neišsilavinę politikai, tie trumparegiai tik pelno besivaikantys verslininkai, tie visi neapsiskaitę plebėjai, reikalaujantys Coelho duoti Nobelį, yra ir tų pačių humanitarų darbo brokas“.
M.Tamošaitis: Yra. Ne vien humanitarų mokslininkų, bet ir humanitarų mokytojų. Atrodo, V.Bachmetjevas turi omenyje sąlytį su humanitarika, kurį mes visi patiriame mokykloje. Kiek atsimenu, jis pasakoja bandęs interpretuoti Broniaus Radzevičiaus apsakymą „Šiąnakt bus šalna“, kurio kaimiški vaizdai jam buvo tolimi ir nesuvokiami. Mano galva, problema tik iš dalies slypi mokymo turinyje. Santykio su humanitarika neatsiradimas pirmiausia kyla iš didžiausios mūsų turimos bėdos – mokytojų rengimo ir padėties. Taip, galime spręsti daug struktūrinių ar kosmetinių programos klausimų, galime leisti vis naujus vadovėlius. Tačiau neišsprendus mokytojų rengimo problemų, programos pakeitimai neturės beveik jokios reikšmės.
V.Ališauskas: Humanitarinių mokslų suvokimas mūsų kultūroje yra keistas. Sovietų laikais buvo įžiebta arši diskusija tarp vadinamųjų fizikų ir lyrikų. Štai fizikai atstovavo „kietajam mokslui“, kuris gamino ne tik traktorius, bet ir bombas. Kitoje pusėje buvo ne kitų sričių humanitarai, bet emocinius tekstus rašantys „lyrikai“. Suprantu, kodėl – istorikai, filosofai, literatūrologai buvo laikomi ne mokslininkais, o ideologinio fronto darbuotojais. Tik meno kūrėjai buvo laikomi humanitarinės kultūros puoselėtojais. Šis sąvokinis jovalas tapo stereotipu. Prisimenu, kai pora humanitarų gavo nacionalines premijas už mokslo darbus, kilo nepasitenkinimas. Nesuprantama, kad egzistuoja du sluoksniai – kultūra kaip meninė kūryba ir kultūra kaip tai, kas yra kūrybinį pobūdį turinti žmogaus produkcija, kultūros refleksija.
M.Tamošaitis: Šis siauras suvokimas jaučiamas ir pasaulyje. Dalis žmonių nuoširdžiai pasipiktino, kai muzikantas Bobas Dylanas gavo Nobelio literatūros premiją. Tačiau niekas neprisimena, kad ją gavo Winstonas Churchillis ir Theodoras Mommsenas, geru stiliumi rašę istoriografiją. Humanitarika taip pat yra ir analitinis, stilistinis menas.
