Dalis Panevėžio gyventojų su tokiu sprendimu nesutinka ir nori išsaugoti vienintelį mieste likusį kino teatrą (šiuo metu peticiją pasirašė 2600 žmonių, dauguma – panevėžiečių), o SEMC siūlo surasti kitą vietą: „Eidrigevičiaus muziejui reikia švarios pradžios, o ne vietoj kažko. Ir požiūris tuomet nebūtų priešiškas“ – svarstė panevėžietė Nijolė[1].
Kaip galima numanyti, įtampos tarp miestiečių ir savivaldybės administracijos priežastys tapačios kaip ir kitur: informacija apie pokyčius mieste pristatoma ribotai, svarbūs sprendimai viešinami pavėluotai, tikintis, jog visuomenė laiku nesureaguos. Stebint ilgiau nei kelis metus trunkantį SEMC idėjos vystymą kyla virtinė klausimų: kodėl rekonstrukcija virto naujojo pastato statyba? kodėl iš visų pateiktų projektų pasirinktas ne mezgantis dialogą, o jį griaunantis? kodėl pasirinkta statyti funkcionuojančio pastato vietoje, o ne kitoje? Priešingi „Garso“ išlikimui pasirinkimai, sufleruoja paprastą išvadą – savivaldybės administracija nėra suinteresuota kino teatro išlikimu. O sprendimą, ginanti retorika įprasta sovietiniam palikimui nusakyti: sovietinis, tipinis, propagandinis, todėl nevertas būti išsaugotas.
Tokia retorika pasirenkama neatsitikintinai, siekiant „Garsą“ įstumti į konfliktinę verčių ar nepatogaus paveldo zoną, kurioje yra dauguma sovietmečio paveldo objektų[2]. Daugumos jų likimas, kaip žinia baigėsi nugriovimu (pvz. kino teatras „Lietuva“) arba pašalinimu (pvz. Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje). Manipuliuojant traumine visuomenės patirtimi (sovietine okupacija), siekiama pateisinti ir kino teatro „Garsas“ nugriovimą. Šio teksto tikslas pasigilinti kokios kultūrinės, istorinės kino teatro vertės slypi už politinės retorikos.
Kino teatrų statybų bumas
Šiuo metu Lietuvoje yra 28 veikiantys kino teatrai – šis skaičius prilygsta XX a. pradžios situacijai kai kinas tik formavimosi ir tai yra pats mažiausias skaičius šimtmečio aprėptyje. Pavyzdžiui, tarpukariu Lietuvoje 1933 metais veikė 71 kino teatras[3], tik pasibaigus karui, šaliai išgyvenant ekonominę, politinę ir kultūrinę krizę 1945 m., 1961 jų jau buvo 99, o 1969 net 121[4]. Skaičiaus augimas ženklina žiūrėjimo kino teatre „aukso amžiaus“ pradžią, trukusią iki pat 8 deš. pabaigos. Tapatūs procesai buvo būdingai visai pasaulinei kino raidai. Iki pat 7 deš., televizijos atsiradimo, žmonės kiną galėjo žiūrėti tik tam pritaikytoje erdvėje su specialia kino rodymo įranga. Be kultūros namų, kolūkių, profesinių sąjungų klubų, kilnojamo kino (tokių skirtingų kino rodymo vietų anuomet Lietuvoje būta net 1478), kino teatras buvo svarbiausia, reprezentatyviausia, patogiausia kino žiūrėjimo erdvė.
Septintajame deš. įsibėgėjusi industrializacija, urbanizacija nulėmė gyventojų judėjimą iš kaimo į miestą ir jau 8 deš. pradžioje pirmą kartą Lietuvos istorijoje gyventojai koncentravosi daugiau urbanizuotuose vietovėse, o ne kaime. Spartus gyventojų gausėjimas, laisvalaikio, kuriame kinas užėmė centrinę vietą, poreikis ir lėmė kino teatrų statybos bumą: statomi modernūs, patogūs, tuometines vaizdo ir garso technologines naujoves atitikę kino teatrai. Kaip ir dabar, taip ir anuomet kino teatrai turėjo prisitaikyti prie sparčiai tobulėjančios kino technikos, o žiūrovai teikė pirmenybę toms erdvėms, kurios galėjo pasiūlyti šiuolaikines kino žiūrėjimo patirtis: kokybiškesnį vaizdą, įtaigesnį garsą, patogesnes kėdes.
„Garsas“ – architektūros paminklas
1968 m. pastatytas kino teatras „Garsas“ simbolizuoja kino, laisvalaikio, miestų modernizacijos procesą. Sparčiai augančiame mieste nebepakako iki tol buvusių kelių kino teatrų todėl imtąsi statyti naujus: kuklų dviejų kino teatrų sąrašą („Meno“ ir senojo „Garso“) 1961 m. papildo naujos statybos kino teatras „Raketa“ ir kiek vėliau jau minėtas „Garsas“. Pastarasis priklauso antrajai kino teatrų statybų bangai – orientuotai į pakitusias kino vaizdo, garso, statybos technologijas bei architektūros stilių.
Stalinmečio socrealistinius kino teatrų projektus keičia asketiškos, grakščios, modernios konstrukcijos. „Garsas“ priklauso socialistinio modernizmo architektūros stiliui, kuris Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, ėmė skleistis 7 deš.[5] Negana to – tai industrializuoto socialistinio modernizmo, atitinkančio „tarptautinį stilių“, statinys. Pasak architektūros istoriko Vaido Petrulio, visų 7 deš. visuomeninių objektų statyba Sovietų Sąjungoje pakluso tipinio, kartotinio projektavimo reikalavimams[6]. Tad ne išimtis ir kino teatrai.
„Garsas“ yra projektuotas pagal plačiaekranio stereofoninio 800 vietų kino teatro projektą, parengtą Maskvoje, „Mosprojekt“ institute[7]. V. Petrulis apžvelgęs lietuviškuosius projektus yra įsitikinęs, kad „naujieji statiniai pasižymėjo gana turtinga architektūrine kompozicija ir buvo kuriami kaip objektai, tapsiantys svarbiais miesto struktūros komponentais, miesto estetinėmis dominantėmis. Nepaisant to, kad projektai buvo kartotiniai, palyginti su standartine gyvenamųjų namų, vaikų darželių, įvairiausio pobūdžio kontorų bei įstaigų statyba, kino teatrai tapo išskirtiniais moderniosios architektūros pavyzdžiais, savotiškomis mažosiomis modernizmo architektūrinės kalbos enciklopedijomis.“[8]
Iš tiesų, nedidelio tūrio patalpas keitė šviesios ir erdvios, kuriose pirmenybė teikta žiūrovų patogumui. Pavyzdžiui, „Garso“ pirmo ir antro aukšto vestibiuliai perskirstė žiūrovų srautus, pirmajame nusipirkus bilietą, galima buvo užkilti laiptais į antrąjį, kuriame pasitikdavo kavinė su plačiu įrėmintu gatvės vaizdu, o salėse žiūrovai vietoj horizontalaus kėdžių išdėstymo įsitaisydavo amfiteatre, kur netrukydami ir netrukdomai galėjo žiūrėti filmą.
„Garsas“ – kino ir technologijos paminklas
Plačiaformačių, stereofoninių kino teatrų, vadintų modernistiniais „kino rūmais“ (analogija XX a. pradžios JAV statytiems istoristiniams kino teatrams) radimąsi apvainikavo 1962 m. Maskvoje pastatytas 2 500 vietų kino teatras „Rosija“ – tapęs didžiausio kino ekrano pasaulyje savininku. Lietuvoje pirmuoju tokiu kino teatru tapo tūriu ženkliai kuklesnis, 1965 m. pastatytas 1000 vietų „Lietuvos“ kino teatras[9].
Plačiaformačių kino teatrų su stereofoninėmis garso sistemomis atsiradimą lėmė nenuilstamas Sovietų sąjungos konkuravimas su Vakarais. Kinas anuomet buvo ne tik populiariausia audiovizualinė medija, bet ir technologinė inovacija, reprezentuojanti šalies technologinį pajėgumą, todėl Šaltojo karo kontekste ir JAV, ir SSRS kino vystymuisi dėjo labai daug pastangų.
Plačiaformatis kino teatras reiškė didesnį ekraną, ženkliai geresnę vaizdo kokybę bei galimybę pamatyti aukštos raiškos vaizdo filmus, sukurtus plačiaformatėje kino juostoje (nuo 50 iki 70 mm). Pavyzdžiui, JAV pirmas plataus formato filmas sukurtas 1955 m., Sovietų Sąjungoje – 1961 m. Stereofoninis garsas – didesnis garso šaltinių kiekis, specifiniu jų išsidėstymu siekta kuo įtaigesnio filmo garso. Taigi kino teatrų dydį nulemdavo ne tik noras suburti kuo daugiau žiūrov(i)ų, bet ir poreikis atliepti technologines kino žiūrėjimo naujoves, kurioms realizuoti ir patirti reikėjo didelio tūrio erdvių. „Garsas“ atliepė visas architektūrines, technologines naujoves, tapo moderniausiu, didžiausiu kino teatru ir mieste, ir regione, tebuvo vienas iš penkių tokio tipo kino teatrų visoje Lietuvoje.
Garsas – kultūrinės atminties vieta
Kino teatras, siūlęs moderniausią kino žiūrėjimo patirtį, netrukus tapo populiariausiu miesto kino teatru, kuriame rodyti naujausi ir svarbiausi filmai. Tai, jog pastatas statytas daugmaž senojo kino teatro vietoje, išlaikant pirmtako pavadinimą (nors naująjį buvo planuota pervadinti „Nevėžiu“), demonstravo norą išlaikyti ryšį su praeitimi: naujas pastatas tęsė dar 1928 m. įkurto kino teatro istoriją, priminė apie prieš kelis dešimtmečius visam laikui kiną pakeitusio garso atsiradimą. Todėl ši miesto erdvė yra simbolinė, įprasminanti miesto stabilumą – keitėsi politinės, socialinės realijos, o kino teatras išliko: „Aš neįsivaizduoju vietos be „Garso“, toks kažkoks saugumas plaukia. „Garsas“ yra nemenką ženklą palikęs, norėtųsi, kad ir gyvuotų toliau“ – mintimis dalinosi Nijolė. Tuo pačiu kino teatras tapo skirtingų kartų kino patirties vieta.
„Į senąjį „Garsą“ – ėjo mano tėvai, į naująjį jau ir mes, vaikai“, – atsiminė Petras. Iš tiesų dabartinei penkiasdešimtmečių ir šešiasdešimtmečių kartai, anuomet buvusiai vaikais, naujojo kino teatro atidarymas tapo įsimintinu gyvenimo įvykiu, o kino teatre matyti filmai įsirėžė visam likusiam gyvenimui. Visuomenėje, kai televizija dar tik po truputį ėmėsi rastis kiekvieno(s) namuose, o namų kinas (VHS formatu) tebuvo ateities vizija – ėjimas į kiną kasdienybėje, laisvalaikiu užėmė ritualinę vietą. Į kiną eita ne tik išimtinomis progomis (pvz. kino festivalio metu, lankantis prekybos centre), ar kartą į mėnesį, kine lankytąsi nuolat: ir darbo dienomis (vaikai), ir savaitgaliais (suaugę). Be to, kino teatrai atliko ir svarbią socializacijos funkciją: susitikti su draugais, paskirti pasimatymą ar šiaip prastumti laiką.
Klaidinga manyti, jog sovietmečiu kino repertuaras buvo užpildytas tik sovietiniais filmais. 7 – 8 deš. kino lankomumo klestėjimo metu, pusę kino repertuaro filmų sudarė užsienio kino produkcija[10]. Kaip rodo naujausi kino istorik(i)ų tyrimai su nedidelėmis išimtis šioji ir buvo pati populiariausia[11]. Antai minėtai ir jaunesnei panevėžiečių kartai labiausiai įsiminė „Smėlio karjero generolai“ (The Sandpit Generals,1971, JAV, rež. Hall Bartlett ) ir Ledi Jane (Lady Jane, 1986, UK, rež. Trevor Nunn) dar kitoms kultiniai „Muzikos garsai“ (The Sound of Music, JAV, rež. Robert Wise, 1965), „Fantomas“ (Fantomas, Prancūzija, rež. André Hunebelle, 1964). Paradoksalu, bet kinas kirsdamas Geležinę uždangą, siūlė skirtingų estetinių kino praktikų, žanrų, galų gale kultūrų patirtis.
„Garso“ unikalumas šiandien
Atgavus nepriklausomybę dauguma kino teatrų buvo perleisti savivaldoms, kurios neišgalėjo jų išlaikyti: žmonės kine rečiau lankėsi ir dėl ekonominio nepritekliaus (nebuvo pinigų), ir dėl kino repertuaro (nebuvo naujų filmų), ir dėl pakitusios žiūrėjimo praktikos, išpopuliarėjusio namų kino VHS pavidalu. Todėl dauguma kino teatrų liko apleisti, virto prekybos centrais, koncertų salėmis, teatrais arba buvo paprasčiausiai nugriauti.
Šiuo metu Kultūros vertybių registre į Nekilnojamų vertybių sąrašą yra įtraukti penki sovietmečiu statyti kino teatrų pastatai, to paties tipinio stalinmečio socialistinio realizmo pavyzdžiai. Nors dabar Lietuvoje pagal savo pirminę paskirtį veikia 7 sovietmečiu statyti kino teatrai, tačiau iki šiol nėra apsaugotas nei vienas socialistinio modernizmo kino teatras, be to, išskyrus dar tarpukaryje projektuotą „Romuvą“ (Kaune), nei vienas savo pirminę funkciją – kino rodymą – atliekantis.
„Garsas“ yra išlikęs vienintelis veikiantis tokio architektūrinio, technologinio tipo kino teatras Lietuvoje. Todėl kino teatro „Garsas“ praradimas būtų didžiulė kultūrinė, istorinė netektis visai Lietuvos visuomenei. O svarbiausia, jog greta kino, architektūros, technologijos paveldinių verčių, „Garsas“ ir toliau išlieka aktyvia atminties ir miesto bendruomenės susibūrimo vieta. Prisitaikydamas prie šiuolaikinių poreikių, demonstruoja ir europinį, „arthausinį“ kiną, tapo ir miesto bendruomenės, kultūrinio elito susibūrimo vieta. Todėl jo netektis miestiečiams taps ne tik trauminiu miesto savasties praradimu, bet ir pilietinės bėjegystės simboliu.
Dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė – kino ir medijų istorikė, knygų „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“ (kartu su dr. Aurimu Švedu), „Kinas sovietų Lietuvoje. Sistema, filmai, režisieriai“ (kartu su dr. Anna Mikonis – Railienė) bendrautorė. Šiuo metu – Lietuvos kultūros tyrimų institute podoktorantūros stažuotoja, tyrimas – „Kinas ir Baltijos šalių visuomenės sovietmečiu: ideologija, kasdienybė, atmintis“, finansuojamas iš Europos Socialinio fondo lėšų (projekto nr. 09.3.3-LMT-K 712-02-0002).
[1] Pašnekovamas pageidaujant jų tikroji tapatybė neatskleidžiama, vardai pakeisti.
[2] Sovietinio paveldo vertinimo problemos plačiai aprašytos 2015 m. balandžio 2 d. įvykusio mokslinio seminaro medžiagoje „Patogus ir nepatogus paveldas“: https://vkpk.lt/wp-content/uploads/2017/06/Patogus-ir-nepatogus-paveldas_leidinys_2016.pdf
[3] Vytautas Mikalauskas, Kinas Lietuvoje. Nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno, 1999, p. 169
[4] LCVA, F. R-363, ap. 1, b. 19, 7718, 10418.
[5] Plačiau apie tai: Vaidas Petrulis, Socialistinis modernizmas, in: Architektūra sovietinėje Lietuvoje, Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, 2012, p. 87-102.
[6] Vaidas Petrulis, Kino teatro pastatas sovietinėje Lietuvoje: architektūra, skirta suvokti greitai, in Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos, parodos katalogas, 2015, p. 18.
[7] Ten pat, p. 18.
[8] Ten pat, p. 24.
[9] Plačiau apie „Lietuvos“ kino teatrą: Sonata Žalneravičiūtė, Vilniaus Illiuzionai. Miesto kino teatrų istorijos, 2015, p. 373-396.
[10] Kristin Roth Ey, Moscow prime time. How the Soviet Union built media empire that lost the cultural war, 2011, p. 74-77.
[11] Plačiau Violeta Davoliūtė, Lina Kaminskaitė -Jančorienė, Sovietizacija ir kinas: lytis, tapatybė, ideologija filme „Marytė“ (1947), in: Politologija, t. 90, nr. 2, 2018
