Laimantas Jonušys: Latvijos eskizai

Antroje spalio pusėje visa Latvija stebėjo Baltijos jūros didįjį atoslūgį. Tai buvo išskirtinis gamtos reiškinys – ilgą laiką neįprastai vyravę rytų vėjai milžiniškus Baltijos vandens kiekius išplukdė per sąsiaurius į vakarus.
Laimantas Jonušys
Laimantas Jonušys / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Savaitgalį daug žmonių važiavo į Kolkos ragą, ties kuriuo paprastai susiduria iš rytų plaukiančios Rygos įlankos bangos su Baltijos jūros bangomis, plūstančiomis iš vakarų. Dabar visas šis smėlėtas iškyšulys buvo gerokai išsiplėtęs į jūrą, o ir daug kur kitur pakrantėse apsinuogino anksčiau vandens valdomi plotai. Žinoma, tai buvo laikinas reiškinys – vėliau jūra suplūdo atgal į savo įprastines valdas.

Rašytoja Agnese Rutkēviča tuo metu pasirodžiusioje esė pacitavo teatro režisieriaus Alvio Hermanio autobiografiją: jaunystėje jis visą laiką buvęs „vienišas ir nelaimingai įsimylėjęs“. Pasak jos, nekintantis žmogaus būties komponentas yra liūdesys: „Liūdesys tarp „per mažai“ ir „per daug“. Liūdesys kaip aukso vidurys. Kaip stichija. Kaip jūra. Visada, kai neberandu savęs, važiuoju prie jūros.“ Bet štai jau visus metus nė karto nematė jūros, nes vis kas nors sugriaudavo planus, o dabar, per atoslūgį, atsiradusi proga nuvažiuoti į Kolką – iš Valmieros beveik 300 kilometrų.

Kolka – Kuržemės bažnytkaimis, išlaikęs lyvišką pavadinimą. Prieš keletą metų Latvijoje pastatytu vaidybiniu filmu „Kolka Cool“ vietiniai gyventojai nelabai apsidžiaugė: parodytas gyvenimo vaizdas nekoks. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, provincija daug kur merdi ir degraduoja. Nelabai toli nuo Kolkos miškuose užsiglaudęs gražus Dundagos miestelis (apie pusantro tūkstančio gyventojų): tarp ežerėlio ir tvenkinio iškilusi didelė viduramžių pilis su vidiniu kiemu, netoliese sena grakšti bažnyčia aukštu bokštu. Nustebina parke nedarnia kolona pėdinantys du gana gausūs vaikų būriai – visai mažų ir kiek didesnių – su darželio auklėtojomis. Pēteris, kalbėjęs apie išmirštančią tautą, negali patikėti, kad visi jie vietiniai.

Į Dundagą nuo Rygos įlankos važiavome tiesiais siaurais žvyruotais miško keliukais, kur navigatorius vedė. Nežinia, kaip būtų pavykę prasilenkti, bet keliolika kilometrų nesutikome nė vieno automobilio. Nuo Dundagos iki artimiausio didesnio miesto – Talsų arba Ventspilio – 35 kilometrai. Latvijos teritorija – beveik tokio pat dydžio kaip Lietuvos, o gyventojų milijonu mažiau, trečdalis jų gyvena Rygoje. Pusę šalies ploto užima miškai.

Rašytoją Rutkēvičą čia citavau iš laikraščio „Diena“ savaitinio kultūrinio priedo – tai nestoras, bet gana solidžiai atrodantis žurnalas. Pas mus jau kurį laiką kalbama, kad latviai nebeturi bendro pobūdžio kultūrinės spaudos. Iš tikrųjų daug metų gyvavęs literatūros mėnraštis „Karogs“ (maždaug mūsų „Metų“ atitikmuo) užgeso 2010 metais. Lėšų pritrūko iš dalies todėl, kad, 2008 metais kilus didžiajai krizei, Latvija ėmė paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo – su mažesnėmis palūkanomis negu privačių bankų. Tačiau šis skolintojas diktavo sąlygas: kokias sritis ir kiek pasiskolinusi valstybė turi apkarpyti. Ir kultūrą tai jau kas be ko. Žinoma, TVF tiek nesismulkino, kad nurodinėtų, kokių leidinių nebefinansuoti, bet išlaidas kultūrai buvo privalu tiek apkarpyti, kad vienu metu net iškilo grėsmė Latvijos nacionaliniam operos ir baleto teatrui.

Bet dabar tos spaudos atsiranda: savaitinį kultūrinį priedą, tik kuklesnį, turi ir kitas dienraštis – „Latvijas avīze“. Keturis kartus per metus išeina solidus žurnalas „Domuzīme“ (pobūdis – „literatūra, publicistika, istorija“; naujausiame numeryje ir Alvydo Šlepiko apsakymas). Šis yra susijęs su savaitiniu žurnalu „Ir“ – gero lygio leidiniu, rimtai analizuojančiu politiką, ekonomiką, beje, ir kultūrą. Čia kiekviename numeryje pasirodo skvarbus ir aštrus Aivaro Ozolinio politinis komentaras – kaip žurnalistas ir apžvalgininkas jis reiškiasi jau nuo 1990 metų, o 1991 metais išleido trumpų prozos tekstų knygą „Dukts“, laikomą vienu ryškiausių latvių postmodernizmo kūrinių, bet vėliau grožinės literatūros neberašė.

Jau ne vienus metus gyvuoja solidūs kultūriniai interneto portalai satori.lv ir „Punctum“ (punctummagazine.lv), apsibrėžęs kaip „šiuolaikinės literatūros ir filosofijos žurnalas“. Ir, žinoma, nereikia užmiršti jau nuo 1993 metų leidžiamo mėnraščio „Rīgas laiks“ – kultūrinis jis daugiau ta prasme, kad skirtas politinei kultūrai, filosofijai ir pan. Be kita ko, čia dažnai skelbiami dideli originalūs interviu su pasaulinio garso filosofijos, kultūrologijos, psichologijos tyrinėtojais. Rusišką variantą, leidžiamą keturis kartus per metus, galima nusipirkti ir Vilniuje.

Knygos Latvijoje brangesnės. Akį rėžiantis pavyzdys – tuo pat metu mūsų abiejose šalyse pasirodęs Javiero Maríaso romano „Įsimylėjimai“ vertimas: pas mus – apie 14 eurų, Latvijoje („Iemīlēšanās“) – beveik 20.

O kasdieninė spauda, nors ir neiškilusi į kokį nors ypatingą lygį, nėra taip subulvarėjusi kaip lietuviška. Latviškasis „Delfi“ nėra toks didelis kaip mūsiškis, bet antraštėmis skaitytojų nemulkina.

Knygos Latvijoje brangesnės. Akį rėžiantis pavyzdys – tuo pat metu mūsų abiejose šalyse pasirodęs Javiero Maríaso romano „Įsimylėjimai“ vertimas: pas mus – apie 14 eurų, Latvijoje („Iemīlēšanās“) – beveik 20. Knygynų vitrinose puikuojasi jaunojo latvių krepšinio superžvaigždės Kristapo Porziņģio (auto)biografija ir kitokia autobiografinio pobūdžio knyga – europinio garso teatro režisieriaus Alvio Hermanio „Dienoraštis“. Būdamas Naujojo Rygos teatro meno vadovas, jis kasmet stato spektaklius įvairiose Europos šalyse (nuo 2014 metų – Rusijoje nebe). Naujausias pastatymas – Richardo Strausso opera „Danajos meilė“ Zalcburgo festivalyje (kostiumus sukūrė Juozas Statkevičius).

Minėtame „Dienos“ kultūros priede („KDi“) šios knygos recenzijoje cituojamas pats Hermanis: „Staiga atrodo taip absurdiška, kad esu svetimoje vietoje, tarp svetimų žmonių ir statau spektaklį man svetimiems žiūrovams“, – sako jis apie savo dažną buvimą užsienyje ir toliau priduria: „Kartais būnant užsienyje užeina skausminga latvių kalbos nostalgija. Tikrąja šio žodžio prasme. Šiandien iki vėlaus vakaro sėdžiu internete ir skaitau latvių poetus.“

Spalį vykusiame Rygos tarptautiniame kino festivalyje (Riga IFF) parodytas Kristijono Vildžiūno filmas „Senekos diena“, o Latvijos žiniasklaida pabrėžė, kad tai pirma istorijoje bendra visų trijų Baltijos šalių kino produkcija. Beje, neką vėliau pasirodė ir antras toks – estų režisieriaus Vallo Toomla „Apsimetėliai“. O Igno Miškinio „Karalių pamaina“ yra bendras lietuvių ir latvių filmas. Tas bendrumas paprastai būna gana dirbtinis, daugiau pagalbiniame lygyje (nors bent jau „Senekos dienos“ scenarijuje šiokia tokia estiška sąsaja yra), bet Europoje tai įprastinė praktika, siekiant gauti ES pinigų.

„Latvijas avīze“ apie tai rašė: „Dirbti drauge prodiuserius, viena vertus, skatina pragmatiški sumetimai – galimybė įgyvendinti idėją ieškant finansavimo iš įvairių šaltinių („Senekos dieną“ finansavo visų Baltijos šalių nacionalinės kino institucijos) ir gauti paramos pagal Europos Sąjungos programas. Tačiau bent tiek pat motyvuoja galimybė semtis kūrybiškumo vieniem iš kitų ir viltis, kad filmą pavyks platinti platesniam žiūrovų ratui.“

Ventspilio rašytojų ir vertėjų namai man jau labai gerai pažįstami. Šį spalį susirinko labai netipiška kompanija (beje, iš tikrųjų visai atsitiktinai) – visi septyni gimę Sovietų Sąjungoje. Latvis iš Rygos ir latvė iš Liepojos, rusas, jau dvidešimt metų gyvenantis Vokietijoje, rusė, pernai iš Maskvos persikėlusi gyventi į Rygą, baltarusis iš Minsko, Tomas Čepaitis ir aš. Apie pokalbius čia nepasakosiu, bet nė vienas nė kiek nesidžiaugė nei Putinu, nei Lukašenka.

O ankstesnį kartą, prieš porą metų, kai kompanija buvo įvairesnė (belgas, islandas, graikas ir t.t.), apyjaunis rusas (kurio požiūris į Putino valdžią buvo lyg ir dvilypis) man tarė: „We were born in the same country.“ Tada atsakiau. „Happily, we live no longer in the same. – Ir pridūriau: – Nothing personal.“

Svetingi Ventspilio namai teikia progą susiburti rašytojams ir vertėjams iš visų Europos pusių. O man – dar kartą išversti dvigubai daugiau teksto negu namie per tokį pat laiką ir pasimėgauti šia vieta, kurios ramybė užtikrinta tuo, kad visas uosto ir pramoninis rajonas yra į šiaurę nuo Ventos upės, o didžioji, pietinė, dalis jau seniai virtusi daugmaž kurortine, nors sovietmečiu tokia nebuvo.

Mano jaukiame kambaryje po tylos apklotu skleidėsi garsai – juk vis dėlto miestas. Kažkoks gaudesys – matyt, Ventoje stovi kateris įjungtu varikliu. Retkarčiais, net ir naktį, dunda krovos darbai prekybinio uosto krantinėje. Tie garsai iki čia atklydę yra slopūs, neįkyrūs, netrukdantys. Keista, bet iš ankstesnių kartų šių garsų neprisimenu – atminty liko gailus žuvėdrų klykavimas. Bet pastarieji du kartai buvo vasarėjant – žuvėdros kartais sklando ore ir dabar, tik kažkodėl tyliai. Taip pat kartais – matyt, tai lemia oro skaidrumas – pasigirsta atokus skambtelėjimas ir jį lydintis garsiakalbio perkoštas autobusų stoties pranešėjos balsas – toks silpnas, kad pačių žodžių net nesigirdi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs