Tačiau teiginys, kad negalima kultūros atskirti nuo politikos, – jeigu jį suprasime ne tik konkrečios dabartinės situacijos atžvilgiu, bet visuotinai, – skatina vulgarizuotą požiūrį į meną. Kiek kitais žodžiais tai visada teigė sovietinė propaganda, visa ideologija buvo grįsta tuo, kad yra teisingas, „pažangus“, „socialistinis“, menas ir klaidingas – „buržuazinis“. Apolitiškas menas buvo smerkiamas. Vien jau tai, kad tada politinė valdžia sprendė ir nurodinėjo, kokia turi būti kultūra, rodo esminį to meto kultūros politizavimą.
Šis principas apogėjų buvo pasiekęs stalinizmo laikotarpiu (Kinijoje – maoizmo, ir t.t.). Tada gimė frazė „nepartinės literatūros nėra“. Jeigu kas nors tokią bandąs kurti, tas, tyčia ar netyčia, tarnaująs kapitalizmui. Ši frazė buvo propaguojama ir vėlesniu sovietmečiu, nors praktika buvo jau daug laisvesnė, menas buvo daug mažiau varžomas politinės ideologijos.
Tačiau tik laisvoje šalyje menininkas gali būti laisvas nuo politinio ir ideologinio spaudimo. 1988 m. Czesławas Miłoszas teigė, kad Rytų Europoje „mes <…> norime sugrąžinti literatūrai jos autonomiją, orumą ir nepriklausomybę nuo socialinio spaudimo“.
