Gal jo ne tiek ir reikia: „JK kultūrinis gyvenimas dabar net mažiau europietiškas, negu buvo 60-iniais metais“, – teigia žinomas britų rašytojas ir literatūrologas Gabrielis Josipovici (lietuviškai turime jo iškilų veikalą „Pasaulis ir knyga“). Bet jis išskiria akademinę sritį: „Visai kas kita akademinis gyvenimas – jame Britanija dabar iš tikrųjų yra Europos dalis anksčiau nematytu mastu, ir pasitraukimas smarkiai pakenktų.“
Bent jau Lietuvoje ne pro šalį priminti, kad Europos Sąjungos lėšų skiriama ir kultūrai, pvz., literatūros vertimams iš Europos kalbų, tuo neblogai pasinaudoja Lietuvos leidėjai, o kartu ir skaitytojai, nes dažniausiai pagal šį projektą verčiama gera literatūra – kai kurios knygos be šios paramos lietuviškai nebūtų pasirodžiusios. Tai šiek tiek padeda ir lietuvių literatūros sklaidai užsienyje, ypač mūsų autorėms, gavusioms ES literatūros premiją, mat šių knygų vertimui teikiama pirmenybinė parama. Remiamos ir kitos kultūros sritys, pvz., per programą „Kūrybiška Europa“.
Visai kas kita akademinis gyvenimas – jame Britanija dabar iš tikrųjų yra Europos dalis anksčiau nematytu mastu, ir pasitraukimas smarkiai pakenktų.
Bet grįžkime prie „Brexit“ perspektyvos. Oksfordo universiteto profesorius, Prancūzijos politikos ir kultūros žinovas Sudhiras Hazareesinghas akcentuoja kultūros rėmimą: „Europinėmis subsidijomis finansuojama britų meninė, literatūrinė ir akademinė veikla – nuo kino filmų ir operų iki konferencijų, vertimų ir parodų.“ Šis ir cituotasis Josipovici pasisakymas neseniai paskelbti savaitraštyje „Times Literary Supplement“ – redakcijos pakviesti, savo nuomonę pareiškė per trisdešimt Britanijos ir kontinentinės Europos rašytojų, menininkų, akademikų.
Airių rašytojas Colmas Tóibínas (lietuviškai turime jo romaną „Nora Vebster“) pabrėžė apskritai glaudžius europinius anglų kultūros ryšius: „Kokia, pavyzdžiui, būtų anglų poezija be soneto? Kaip atrodytų Nacionalinė galerija vien su angliškais paveikslais? Kokios būtų mūsų koncertų salės vien su Elgaru, Deliusu ir Vaughanu Williamsu? Kokie būtų mūsų vakarai be raudonojo vyno? Ir kaip mes palaikytumėm švarą ligoninėse, viešbučiuose, biuruose ir senelių prieglaudose be pigios darbo jėgos iš skurdesnių ES dalių?“
Anglų literatė Lucy Beckett į skurdesnes ES šalis pažiūrėjo kitu aspektu: „Turėtumėm didžiuotis, kad šalys, 1945 metais paliktos Stalinui, be kraujo praliejimo prisijungė prie Europos, kur ir yra jų vieta, ir dabar joms padeda turtingesnės kaimynės, tarp jų ir mes.“ Ji taip pat pabrėžė savo europietiškumą: „Visos mano knygos temomis ir traktuotėmis yra skirtingais aspektais europietiškos. Aš esu ES gyventoja.“
Beckett prisistatė taip: „Esu anglų rašytoja, katalikė, iš dalies žydiškos kilmės, ir europietė.“ Kitas anglų rašytojas katalikas, Piersas Pauls Readas (liet. „Vedęs vyras“), sako, kad nuo jaunystės jam didesnį įspūdį darė ne anglų, o kontinentinės Europos autorių romanai (Dumas, Turgenevo, Dostojevskio, Tolstojaus, Flaubert’o, Stendhalio, Fontanės, Manzonio, Prousto). „Apgailestauju tik dėl to, kad tėvų įkūrėjų krikščioniškąjį etosą pakeitė prėskas pasaulietinis politinis korektiškumas. ES konstitucijos preambulėje neminimas Europos krikščioniškasis paveldas. Monnet, Schumanas, de Gaspari ir Adenaueris turėjo apsiversti karstuose.“
Kembridžo universiteto anglų literatūros ir intelektualinės istorijos profesorius Stefanas Collini pažvelgė humoristiniu aspektu: „Nedaug trūko, kad lauke prie Le Mano būčiau pasimėgavęs Europos Sąjunga su prancūzaite per mano mokyklos vasarinių mainų apsilankymą pas savo susirašinėjimo draugę. Sunku pasakyti, kiek šios iniciatyvos nesėkmę lėmė generolo de Gaulle’io neseniai ištartas „Non!“ [Britanijos narystei Europos Ekonominėje Bendrijoje – vert. past.], bet, manau, galimas daiktas, kad jeigu JK jau būtų buvusi EEB narė, gal toji mergina būtų atsakiusi glaudesnio bendradarbiavimo aistra.“
O Nobelio literatūros premijos laureatė Herta Müller parašė kuo rimčiausiai ir palietė politinį aspektą: „Manau, kad „Brexit“ nenaudingas niekam. Patenkinta būtų tik Rusija, visokeriopai skatinanti nacionalistines partijas, siekdama Europoje susilpninti demokratiją. O rusų oligarchai bei korumpuoti politikai ir toliau pirks nekilnojamąjį turtą Britanijoje, dažniausiai anonimiškai.“
Pasak žinomos filologės klasikės Mary Beard, jos studijų laikais, kai Britanija buvo ką tik įstojusi į ES, „mes skaitėme vokiškus mokslo žurnalus, bet į Vokietiją nelabai nuvažiuodavome. Per keturiasdešimt metų viskas pasikeitė. Mano studentai planuoja studijuoti Europoje ir kreipiasi į Europos mokslinių tyrimų tarybą kaip svarbiausią finansavimo šaltinį. Mano srityje dirbantys europiečiai yra artimi kolegos: mes susitinkame seminaruose ir konferencijose, rengiame daugiakalbes publikacijas, skiriame europines premijas ir europines stipendijas.“
Antra vertus, kai kurie respondentai „Brexit“ galimybei neteikia didelės reikšmės, pvz., pasak žinomo publicisto, buvusio „Times“ vyr. redaktoriaus Simono Jenkinso, „akademiniai ir kultūriniai manai vyks ir toliau“.
Tame pačiame TLS numeryje išspausdintas kreipimasis, sąlyginai pavadintas „meilės laišku Britanijos žmonėms“. Štai visas jo tekstas:
Mes visi Europoje gerbiame Britanijos žmonių teisę nuspręsti, ar jie nori pasilikti su mumis Europos Sąjungoje. Tai jūsų sprendimas, ir mes jį pripažinsime. Vis dėlto, jeigu dvejojantiems tai padėtų apsispręsti, norėtumėme pareikšti, kad labai branginame Jungtinės Karalystės buvimą Europos Sąjungoje. Su jūsų šalimi mus jungia ne tik sutartys, bet ir žavėjimosi bei prieraišumo saitai. Mes visi tikimės, kad nubalsuosite juos atnaujinti. Britanija, prašome pasilikti.
Laišką pasirašė daug įvairių sričių (daugiausia kultūros) žinomų europiečių, pavyzdžiui, rašytojai (šie visi versti į lietuvių kalbą) Sebastianas Barry, Andrea Camilleri, Phillipe’as Claudelis, Javieras Maríasas, Patrickas Süskindas, Jeanas Philippe’as Toussaint’as, Sandro Veronesi, jau minėtieji Colmas Tóibínas ir Herta Müller, dar du Nobelio premijos laureatai – Elfriede Jelinek ir Mario Vargas Llosa (turintis Peru ir Ispanijos pilietybę); kino garsenybės Agnieszka Holland, Christopheris Lambertas, Isabella Rossellini, Margarethe von Trotta, Paulis Verhoevenas, Andrzejus Wajda, Krzysztofas Zanussis; kompozitorius Krzysztofas Pendereckis.
