Nuo palaikų perlaidojimo ir pagarbaus jų įamžinimo, atsiminimų bei dienoraščių publikavimo, gyvų liudininkų pasakojimų fiksavimo, taip pat fotografijų, dokumentų bei kitų objektų rinkimo, saugojimo ir eksponavimo iki išsamių istorinių tyrinėjimų bei meninių kūrinių, skirtų laisvės kovų istorijai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tyrėjas Dalius Žygelis įvairiais būdais yra prisidėjęs prie daugelio išvardytų partizaninio pasipriešinimo įamžinimo formų. Tad šis pokalbis – apie jo paties kelią laisvės kovų pėdsakais ir iki šios dienos tebesitęsiančius atradimus.
Gegužės 17 d. minima Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena.
– Daliau, pats esate gimęs ir brendęs sovietmečiu, kai viešajame gyvenime partizanai buvo vaizduojami išimtinai neigiamomis spalvomis. Ar pačiam buvo žinoma tikroji pasipriešinimo istorija, jos mastas, kovos tikslai, dalyvių vardai bei likimai?
– Kadangi mano šeimos istorija buvo susijusi su partizaniniu pasipriešinimu, apie laisvės kovas Lietuvoje pasibaigus Antrajam pasauliniam karui žinojau. Tačiau nieko daugiau, tik patį faktą: jokių vardų, detalių ar konkrečių istorijų niekas man nepasakojo. Girdėjau tik apie pačią esmę, kovos kryptį – pasipriešinimą sovietinei okupacijai. Gal todėl ir many, ypač paauglystėje, pasireiškė maišto prieš sovietinę sistemą dvasia.
Tiesa, iki maždaug aštuonerių–devynerių metų man atrodė, kad viskas kaip yra, taip ir turi būti. Klausimai apie mūsų istoriją bei esamą tikrovę ėmė kilti kiek vėliau. Atsakymai į juos atėjo iš šeimoje sklandančios, bet atviru tekstu neišsakomos tiesos bei atmosferos. Bene vieni ankstyviausių prisiminimų susiję su abiem mano seneliais, kurie, atėjus vakarui, užsirakindavo duris ir pasisodinę mane šalia klausydavosi Amerikos balso. Ko gero, tada man ir kilo pirmieji klausimai, mat skirtumas tarp esamos sovietinės tikrovės ir to, kas kalbama per šias transliacijas, buvo didžiulis.
– O kaip pats priėjote prie laisvės kovų istorijos tyrinėjimų? Kiek žinau, pagal išsilavinimą net nesate istorikas.
– Laisvės kovų istorija aktyviai ėmiau domėtis Atgimimo pradžioje – skaičiau viską, kas tik pasirodydavo spaudoje ar išleidžiama knygose. Mane ypač domino partizanų nuotraukos, kurios tiesiog hipnotizavo: galėdavau ištisas valandas žiūrėti į tuos jaunus veidus, tyrinėti jų aprangą, ginkluotę, aplinką.
Profesionaliai laisvės kovų istorija ėmiau užsiimti 1995 metais, pradėjęs darbuotis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (toliau – Centre, red. pastaba). Tuomet turėjau galimybę prisiliesti prie dalykų, kurie daugeliui žmonių vis dar buvo neprieinami. Įnikau dar detaliau ir nuosekliau tirti laisvės kovų archyvus, tomis dienomis nuolatos iškylančius į dienos šviesą iš slaptaviečių ar netikėtai atrandamus žemėje. Didžiausią dėmesį, visų pirma, skyriau fotografijoms: Centro archyve radau gausybę originalių nuotraukų iš KGB bylų, kurias skenavau didele raiška, ir tai man suteikė galimybę labai nuosekliai, preciziškai įsižiūrėti į šiuos autentiškus laisvės kovų istorijos dokumentus bei geriau pažinti tą tikrovę.
Per beveik du dešimtmečius pavyko įamžinti arti 1000 laisvės kovotojų, ryšininkų, tremtinių bei kitų mūsų pokario istorijos liudininkų prisiminimų.
Kadangi Vilniaus universitete buvau baigęs Gamtos mokslų fakultetą, neblogai išmaniau kartografiją. Būtent tai man pasitarnavo nustatant konkrečias vietas, susijusias su laisvės kovomis. Pasiėmęs labai smulkaus mastelio tuomet dar rusiškus Generalinio štabo žemėlapius, dažniausiai kaimo vietovėse susitikdavau su laisvės kovų dalyviais ir jų padedamas žemėlapyje žymėdavau bunkerių, kautynių, partizanų žūčių vietas. Šį darbą lydėjo mano pažintis su gyvais laisvės kovų dalyviais bei kvapą gniaužiančios jų istorijos.
Tuo metu mūsų Centras dar ieškojo savo veiklos krypties, todėl pačios aplinkybės nulėmė būtinybę ne tik archyvuoti ir išsaugoti dokumentinę laisvės kovų medžiagą, bet ir inicijuoti „Gyvosios atminties“ programą, kurios tikslas – įamžinti laisvės kovų dalyvių liudijimus. Būtent tai ir tapo pagrindiniu mano darbu maždaug dvidešimčiai tyrinėjimų metų.
Čia turėjau unikalią galimybę susipažinti su ginklu kovojusiais už Lietuvos laisvę, jų rėmėjais, išgirsti detalius pasakojimus, pažinti jų idealus ir suprasti pasirinkimų kainą. Maža to, daugelis rodydavo išsaugotas anų dienų fotografijas, kuriose jie jauni įamžinti su jau žuvusiais ginklo broliais bei seserimis. Per tas istorijas prisiliesdavau ir prie šių laisvės kovų dalyvių gyvenimų, iš nuotraukų ėmiau pažinti jų veidus, įsiminti vardus bei slapyvardžius. Taip mano galvoje laisvės kovų fragmentai ėmė jungtis į vieną piešinį, vieną istoriją, kuri kaskart vis labiau pilnėjo.
1995–1996 m. šiuos atsiminimus įrašinėjau į diktofoną. Tačiau nuo 1997 m. supratome, kad visa tai būtina filmuoti. Taip per beveik du dešimtmečius pavyko įamžinti arti 1000 laisvės kovotojų, ryšininkų, tremtinių bei kitų mūsų pokario istorijos liudininkų prisiminimų. Dabar tenka apgailestauti, kad tik tiek, mat Nepriklausomybės sulaukė gana daug laisvės kovotojų, tačiau laikui bėgant jų gretos ėmė sparčiai mažėti. Deja, šį darbą dariau visiškai vienas: pačiam tekdavo ir susirasti žmones, ir tartis su jais dėl pokalbių, ir gilintis į konkrečią istoriją, ir tyrinėti archyvus, ir ruošti klausimus, pačiam kalbinti, reguliuoti apšvietimą bei filmuoti. Ši užduotis vienam žmogui buvo pakankamai sudėtinga, tačiau tokioje situacijoje ir tokiomis aplinkybėmis dariau, ką galėjau.
– Papasakokite išsamiau apie šią savo patirtį: ar lengvai žmonės atsiverdavo ir pasakodavo tai, apie ką pusę šimtmečio buvo priversti tylėti?
– Kiek man teko patirti, didžiausias entuziazmas apie tai kalbėti buvo pačioje Nepriklausomybės pradžioje, kada aš pats tiesiogiai su šia medžiaga dar nedirbau, tačiau mačiau ir skaičiau gausybę tuo metu pasirodžiusių tekstų bei kitokiu būdu išsaugotų liudijimų. Tačiau apie 1997 m. imta kur kas atsargiau dalintis savo prisiminimais, net sakyčiau, buvo grįžusi baimė, nežinia dėl ateities – tai jutau darydamas ne vieną interviu. Tačiau laikui bėgant viskas pamažu keitėsi ir atvirumas ėmė grįžti.
Pradėjus filmavimo darbus pavyko surasti dar pakankamai nemažai šios istorijos liudininkų, kurie, maža to, buvo ir pakankamai jauni – maždaug septyniasdešimtmečiai, todėl dar daug ką prisimindavo ir galėdavo papasakoti. Tačiau bėda buvo ta, kad aš pats šioje srityje išmaniau dar pakankamai mažai, o savo patirtį įgavau su metais bei kiekvienu padarytu pokalbiu. Todėl tie pašnekesiai kasmet tapdavo vis brandesni, išsamesni, įvairesni, nuoseklesni, o mano pašnekovai vis labiau seno, jų gretos retėjo… Tad dirbti teko ekstremaliomis sąlygomis – skubėti, o kartu ir maksimaliai koncentruotis į konkrečia istoriją.
Tuo metu didžiausias mano uždavinys buvo išsaugoti pačias istorijas. Susitikęs su žmonėmis pokalbį pradėdavau nuo atsiminimų apie jų tėvus, mokytojus, aplinką, kuri juos formavo dar iki tampant partizanais. Tai yra labai reikšminga, nes vėlesnius žmonių apsisprendimus kovoti už laisvę lėmė būtent jaunystės patirtys, kurias jie gavo savo artimiausioje aplinkoje. Toliau pasakojimas jau rutuliodavosi priklausomai nuo konkretaus žmogaus gyvenimo istorijos: vienaip, jei žmogus pasirinko partizano kelią, kitaip, jei jis tapo partizanų rėmėju ar ryšininku, dar kitaip, jei buvo ištremtas į Sibirą.
Gan greitai supratau, kad norint pasiekti geriausią pokalbio kokybę, neužtenka visiems užduoti vienodus klausimus – kiekvieną kartą reikia labai kruopščiai pasirengti. Kadangi galėjau prieiti prie baudžiamųjų bylų, važiuodavau į susitikimą jau žinodamas to žmogaus suėmimo, tardymo ir bausmės istoriją. Maža to, jei šio asmens vardas buvo minimas kitose bylose, tarkime, užfiksuotas kito žmogaus liudijime, aš turėdavau papildomos informacijos, kurios gal net nežinojo mano pašnekovas. Tuomet žmonės matydavo, kad esu rimtai pasirengęs mūsų susitikimui, įsigilinęs į konkrečią istoriją, todėl ir į mūsų pokalbius žiūrėdavo rimtai ir atsakingai.
– Vis dėlto tikruosius įvykius ir jūsų rengtus interviu skyrė daugiau nei penkiasdešimt metų. Kaip pavykdavo atskirti, kur yra tiesa, o kur pagražinimas ar atminties įtrūkiai? Maža to, juk čia galėdavo pasitaikyti ir falsifikavimo, faktų iškraipymų ar tiesiog atminties duobių, kurias lydi tikrovės pagražinimas ir pan.
– Išties, tai buvo esminė užduotis. Kartais nutikdavo taip, kad apie tą patį įvykį vieną dieną man pasakodavo vienas, antrą – kitas, o trečią – trečias žmogus. Be galo įdomu pastebėti, kaip skirtingai kiekvienas iš savo kampo ir savo akimis matė tą patį įvykį ir kaip po daugelio metų kitaip jį prisimena. Tad aš buvau tartum detektyvas, iš skirtingų detalių bandantis suprasti, kaip viskas iš tiesų buvo. Tačiau noriu pabrėžti, kad dažniausiai šie pasakojimai skirdavosi niuansais, esmė būdavo ta pati.
Pasitaikydavo ir tokių liudininkų, kurie imdavo pasakoti tai, ką aš jau buvau skaitęs ar girdėjęs kitur. Jų pačių atmintyje tie dalykai paprasčiausiai buvo susiniveliavę. Tokiu atveju aš juos išklausydavau, tačiau pastabose pasižymėdavau, kad tai nėra autentiška istorija. Vis dėlto negaliu smerkti šių žmonių: ne vienas jų buvo vienišas, todėl troško žmogiško ryšio ir santykio.
Pokalbio pradžioje visuomet stengiausi nubrėžti esminę ribą – kalbėtis apie tai, ką konkretus asmuo prisimena, ką pats išgyveno, ką matė, ką jautė ir kaip tai vertina. Tai yra sakytinės istorijos esmių esmė – autentiškas, asmeninis, subjektyvus pasakojimas.
– Beklausant partizanų liudijimų, didžiausią nuostabą man visuomet kėlė jų pasakojimai apie susitaikymą su mirties neišvengiamybe. Užspeisti bunkeryje ar atsidūrę apsuptyje, dažnas buvo pasiruošęs geriau žūti, nei likti gyvas. Tai sukrečiantis pasakojimas, turint galvoje, kad didžiausias žmogaus instinktas yra gyventi… Gal jums pokalbiuose pavyko sužinoti atsakymą į šį paradoksą?
– Dabar, iš laiko perspektyvos, mums labai lengva kalbėti apie pasirinkimus. Kai kada net galime patarti tiems žmonėms, kaip vienokiu ar kitokiu atveju jiems reikėjo pasielgti. Tačiau tomis dramatiškomis aplinkybėmis žmonės neturėjo laiko svarstyti, dažniausiai jiems tekdavo apsispręsti akimirksniu. Vyčio apygardos partizanas Kazimieras Usonis-Liepa bene aiškiausiai išdėstė to meto jaunuolių pasirinkimų variantus: eiti į sovietinę kariuomenę ir žūti nežinia kur ir nežinia už ką, tapti stribu ir atsukti ginklą prieš savus arba eiti į mišką ir mirti už Tėvynę. Štai tokie trys variantai – kitų kelių paprasčiausiai nebuvo. Daugelis rinkosi pastarąjį puikiai suvokdami, koks likimas jų laukia. Tiesa, reikia turėti galvoje ir tai, kad tokie apsisprendimai buvo daromi po 1941-ųjų metų makabriškų sovietinės valdžios veiksmų, kuriuos lydėjo nekaltų žmonių žudymai, tremtys ir visa kita. Tuomet žmonės jau žinojo, ką reiškia sovietinė okupacija, todėl po trejų metų nemaža dalis jų turėjo tik vieną kelią – į mišką.
Aš buvau tartum detektyvas, iš skirtingų detalių bandantis suprasti, kaip viskas iš tiesų buvo.
Paradoksas išties yra tas, kad po 1949 m., kai visoje Lietuvoje partizaninis pasipriešinimas patyrė labai didelių nuostolių, kai į kolūkius suvaryti žmonės mažiau išgalėjo remti laisvės kovotojus, o viltis, kad Vakarai stos ginti demokratijos mūsų krašte, išblėso, net matydami tokią sudėtingą situaciją iki pat 1953 m. jaunuoliai vis dar mieliau rinkosi kovą ir mirtį, nei kolaboravimą. Šiuos žmones aš vadinu antrąja ar net trečiąja partizanų karta, kurios, labai dažnu atveju, vyresni broliai ar kiti šeimos nariai jau anksčiau buvo žuvę laisvės kovose, todėl partizanų kelio pasirinkimas jiems tapo šventos kovos bei aukos tąsa. Deja, šios kartos, nors jaunesnės už pirmuosius partizanus, liudijimų pavyko įrašyti labai mažai – daugelis jų žuvo, susidūrę su okupacinės kariuomenės daliniais, išdavystėmis ar saugumiečių paspęstomis pinklėmis.
– Pastaraisiais metais partizanų istorija yra nušviečiama ne tik herojiškomis spalvomis: pavieniai partizanai yra kaltinami dalyvavimu Holokauste ar žudant civilius gyventojus. Kaip pats matote šią problematiką?
– Į tai žvelgiu per informacinio karo prizmę: mūsų rytiniam kaimynui partizaninis karas yra tarsi ašaka gerklėje, ir jie negali susitaikyti su faktu, kad po Antrojo pasaulinio karo triumfo ši imperija, kurios kariuomenė šlovingai nužygiavo iki pat Berlyno, grįždama Lietuvoje susidūrė su tokiu pasipriešinimu, kuriam įveikti prireikė dar dešimties metų. Nors sovietų valdžios nebėra, tačiau jos teisių perėmėja Rusija iki šiol partizaninį naratyvą naudoja propagandinio karo tikslais, siekdama palaužti valią priešintis. Tokios informacinio karo atakos yra tendencingai nukreiptos prieš partizanus, nes taip bandoma diskredituoti ir mūsų, nepriklausomos šalies, kariuomenę, kuri yra partizanų įsipareigojimų tęsėja. Šitaip taikomasi į vieną iš kertinių mūsų valstybės ramsčių, siekiant susilpninti žmonių pasitikėjimą tiek pačia Lietuvos kariuomene, tiek valstybe apskritai.
Partizanų dokumentinėje medžiagoje bei atsiminimuose yra išlikę liudijimų apie karo lauko teismus, kurie ne kartą buvo įvykdyti ne tik okupacinei valdžiai tarnavusiems bei prieš partizanus kovojusiems asmenims, tačiau ir partizanų gretose buvusiems. Tad reikia pripažinti, kad ir tarp partizanų pasitaikydavo ne laisvės ir kovos idealais gyvenusių, tačiau asmenines sąskaitas ar tiesiog nusikalstamą veiklą vykdžiusių asmenų. Štai vienas tokių pavyzdžių: likviduojant šnipinėjimu sovietų valdžiai įtariamą šeimą, vienas partizanas savo nuožiūra, be karo lauko teismo nuosprendžio, nušovė tos šeimos narį. Už tokią savivalę, dėl kurios galėjo sumažėti Lietuvos žmonių pasitikėjimas laisvės kovotojais, partizanų karo lauko teismas jam paskyrė mirties bausmę. Taip buvo siekiama išlaikyti maksimalią drausmę ir griežtą karinę discipliną. Deja, archyvuose yra išlikę ne tiek daug, kiek norėtųsi, partizanų karo lauko teismo nuosprendžių dokumentų, kurie legitimuotų tam tikrus veiksmus.
– Galbūt rengiant interviu pavyko pakalbinti ne tik laisvės kovotojus ar jų rėmėjus, tačiau ir kitoje pusėje dalyvavusius žmones – stribus, aktyvistus ar kitaip su sovietais kolaboravusius asmenis?
– Yra tekę padaryti ir tokių interviu. Deja, stribus kalbinti pavykdavo ypatingai retai, paprastai, kai jiems būdavo iškeliamos baudžiamosios bylos, tuomet savo pasakojimą jie traktuodavo kaip savotišką gynybą ar savęs pateisinimą.
Teko kalbėtis ir su keliais agentais smogikais – partizanų uniforma prisidengusiais provokatoriais, dažnu atveju prieš tai buvusiais partizanais. Stebėtina tai, kad jie iki smulkmenų galėdavo pasakoti apie tai, kaip patekdavo į saugumiečių rankas, kaip juos bandė palaužti, kaip kankino, tačiau jų atmintis imdavo „šlubuoti“ prieš pat įvykdant nusikaltimus – žudant buvusius savo kovos draugus. Žinoma, tokius jų elgesio motyvus nuspėti nėra sunku – Rusijos valstybė jiems mokėjo pensijas, ir jie puikiai suvokė, kad pradėję kalbėti, gali prarasti finansinę paramą.
Kita vertus – klausimas, kiek apskritai galima pasitikėti tokių žmonių liudijimais. Tačiau susitikimų metu aš formuodavau labai tikslius klausimus apie konkrečius įvykius. Šia prasme mano darbas buvo panašus į teismo tyrėjo. Maža to, iš partizanų liudijimų bei įvairių dokumentų – tiek laisvės kovotojų apygardų, tiek ir saugumo archyvų – jau žinodavau ir kitas tos pačios istorijos versijas.
Tačiau tenka pripažinti, kad didžioji dalis mano sutiktų buvusių stribų bei agentų smogikų, gal sąžinės kamuojami, o gal dėl tokio ilgalaikio gyvenimo būdo, mūsų dienų sulaukė gerokai degradavę. O to niekada nepasakyčiau apie buvusius laisvės kovotojus, kurie išgyvenę ir kankinimus, ir kalėjimus, ir tremtis, ir persekiojimus, grįžę į Tėvynę išliko šviesūs ir padorūs žmonės. Šie skirtumai buvo matomi net plika akimi.
– Kas dabar yra daroma su visa jūsų surinkta vaizdo medžiaga? Ar, tarkime, istorikai naudojasi šiuo archyvu savo tyrimų darbuose?
– Medžiaga naudojama, tačiau kol kas ne tiek daug, kiek būtų galima. Kadangi pats puikiai žinau, kur ir ko šiame archyve ieškoti, nemažai medžiagos esu publikavęs straipsnių cikle „Laisvės kryžkelės“, taip pat dokumentiniuose filmuose, kuriuos drauge su režisieriumi Algiu Kuzmicku tebekuriame iki šiol. Vis dėlto neabejoju, kad bėgant metams šio archyvo vertė tik didės ir jis bus naudojamas gerokai plačiau.
– Kita jūsų darbo kryptis, apie kurią jau trumpai užsiminėte, tai partizanų fotografijos, kuriose yra išsaugoti partizanų veidai – gal nebelikę žmonių, kurie juos atsimena, tačiau jie gyvi šiuose atvaizduose. Tačiau mums, kuriems fotografuotis yra kasdienė pramoga, šiandien sunku suvokti partizanų fotografijos vertę – ji galėjo tapti ne tik ženklu atminčiai, tačiau ir įkalčiu, pasmerkiančiu mirčiai ar ilgiems tremties metams. Nepaisant to, fotografijos buvo daromos ir saugomos. Pats esate parengęs partizanų fotografijų albumus „Už laisvę ir tėvynę“ bei „Lietuvos partizanai 1944–1986“. Tad kuo reikšmingos fotografijos, tyrinėjant laisvės kovų istoriją?
– Kaip jau minėjau, žmonių prisiminimų filmavimas bei jų išsaugotos laisvės kovotojų nuotraukos – tarpusavyje labai susijusios temos. Dažnai, kalbinant žmones, jie man rodydavo savo ar kovos bičiulių nuotraukas, kurias slėpė ir saugojo visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Jiems tai buvo brangi asmeninė relikvija, kuri įkūnijo ne tik draugų atminimą, tačiau ir jų pačių gyvenimo kelią, pasirinkimą, kovą už laisvę. Kadangi mūsų Centras anksti pradėjo kaupti, skaitmeninti bei saugoti laisvės kovų dokumentus, tarp jų ir fotografijas, daugelis tų žmonių savo nuotraukas dovanodavo mums. Kurie nenorėdavo su jomis skirtis, skolindavo, aš jas skenuodavau, aprašydavau ir grąžindavau savininkams. Taip su kiekvienais metais, su kiekvienu pakalbintu žmogumi, šis archyvas sparčiai gausėjo.
Viena svarbių mano darbo dalių buvo ir nuotraukose užfiksuotų asmenų identifikavimas – vardai, pavardės, slapyvardžiai, gimimo bei žūties datos, fotografavimo aplinkybės, vietovė ir pan. Visos šios detalės yra labai reikšmingos laisvės kovų istorijai ir plečia mūsų supratimą apie šį laikotarpį.
Didžioji fotografijų dalis mus pasiekė labai paradoksaliu būdu: savo bylose jas išsaugojo sovietinis saugumas ir po 1991 m. pučo Maskvoje jos buvo surastos buvusiuose KGB rūmuose Vilniuje.
Tačiau didžioji fotografijų dalis mus pasiekė labai paradoksaliu būdu: savo bylose jas išsaugojo sovietinis saugumas ir po 1991 m. pučo Maskvoje jos buvo surastos buvusiuose KGB rūmuose Vilniuje. Būtent šios fotografijos sudaro pagrindinę dabartinio Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Partizaninio fondo dalį. Maža to, tardymo protokoluose šalia kai kurių nuotraukų yra išlikę ir labai išsamūs fotografijose matomų asmenų identifikavimo aprašai. Tai galėjo atsirasti labai dramatiškomis aplinkybėmis: gyvas saugumiečių paimtas partizanas su savimi ar bunkeryje turėjo nuotraukų, kurios tapdavo jo įkalčiu, o neatlaikęs fizinė prievartos, fizinio poveikio priemonių, psichologinio smurto, palūžęs jis įvardydavo savo kovos draugus. Kai kurie jų jau buvo žuvę, kai kurie – gyvi. Tenka pripažinti, kad dabartiniams istorijos tyrinėtojams ši medžiaga yra aukso vertės.
Tad ilgainiui ėmiau gerai išmanyti visus laisvės kovų fotografijų fondus, esančius tiek mūsų muziejuje, tiek kituose muziejuose ar privačiose kolekcijose. Daugelį nuotraukų buvau tiesiog įsiminęs ir vos užmetęs akį galėjau pasakyti, koks būrys įamžintas, maždaug kelinti metai, įvardyti konkrečius asmenis. Tad būtent per nuotraukas ilgainiui man pradėjo dėliotis tam tikri laisvės kovų apibendrinimai.
Apie 2003 m. kolegos ukrainiečiai padovanojo keletą puikiai išleistų Vakarų Ukrainos partizanų fotografijų albumų. Buvo keista, kad nors mes Lietuvoje istoriniuose tyrimuose buvome pažengę gerokai toliau, tačiau tuo metu neturėjome nė vieno poligrafiškai kokybiško ir išsamaus laisvės kovų istorijos pasakojimo per fotografiją.
Su partizanų istorija bei įvairia medžiaga dirbau jau maždaug dešimtmetį, tad žinojau, kokių unikalių ir įdomių fotografijų yra išlikę. Būtent tai ir tapo paskata kreiptis į tuometinę generalinę Centro direktorę Dalią Kuodytę su pasiūlymu išleisti partizanų fotografijų albumą ir Lietuvoje. Maždaug po metų jau galėjome džiaugtis išsamiu chrestomatiniu laisvės kovų istorijos leidiniu „Už laisvę ir Tėvynę“. Jame sudėta labai daug nuotraukų, o albumo turinys atskleidžia visą partizaninio pasipriešinimo paletę: išskirtos visos Lietuvoje gyvavusios partizanų apygardos, apžvelgiama partizanų uniforma, ženklai, ginklai, spauda, bunkerių įrengimas bei žuvusių laisvės kovotojų išniekinimas. Šis albumas tapo pirmąja išsamia ir nuosekliai papasakota pažintimi su mūsų pokario pasipriešinimo istorija, pirmenybę teikiant ne tik partizanų nuotraukoms, bet ir paaiškinamiesiems tekstams, dokumentams.
Po šio albumo pasirodymo aš ir toliau nuosekliai dirbau su partizanų fotografijomis. Nuotraukos gulė ne tik į archyvą, kompiuterį, tačiau ir į mano galvą, ir apie 2017 m. išsikristalizavo visiškai kitokios koncepcijos leidinys – meninių fotografijų albumas „Lietuvos partizanai 1944–1986“, kuriame sudėta 120 itin aukštos kokybės laisvės kovotojų nuotraukų. Visas nuotraukas meniškai sutvarkyti, retušuoti ir sudėti į puikų maketą man padėjo dailininkė Rūta Gabrielė Vėliūtė.
– Žvelgiant į partizanų nuotraukas man visuomet kirbėjo klausimas, kodėl net ir žinodami, kad fotografijos gali tapti pagrindiniu jų įkalčiu, jie vis tiek fotografuodavosi?
– Reikia pažymėti, kad laisvės kovų pradžioje partizanams fotografuotis buvo draudžiama, ir iki maždaug 1947 m. šios konspiracijos buvo griežtai laikomasi – iš šio laikotarpio fotografijų yra išlikę labai nedaug.
Lūžis įvyko po 1947 m., kai kovai su partizanais sovietinė valdžia sutelkė labai didelius pajėgumus ir nepaprastai stipriai padaugėjo laisvės kovotojų žūčių. Būtent tuomet partizanų vadovybė suvokė, kad savo kovoje už laisvę ir demokratiją jie liko vieni, kad vargu ar sulauks laisvos Lietuvos, todėl atsirado būtinybė fotografuotis, kaupti archyvus, rašyti dienoraščius ir atsiminimus – tai įvardyta net vadų įsakymuose – taip apie save ir savo kovą, siekiant palikti nesufalsifikuotą liudijimą.
Neabejotina, kad fotografijos turėjo ir labai žmogišką, įprastą paskirtį – tapti atminimo ženklu artimiausiems: mylimajai, tėvams, broliams ir seserims. Tačiau kartu jos tapo ir autentišku pačių partizanų buvimo dokumentu. Taip pat ir liudijimu to, kad partizanai yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis. Baimė būti demaskuotam buvo mažesnė už norą ateities kartoms parodyti savo pačių apsisprendimą kovoti už laisvę.
– Kokie siužetai dominuoja partizanų fotografijose?
– Dažniausiai tai yra pastatyminės scenos: miško fone įamžintas išsirikiavęs ginkluotas partizanų būrys. Neretai lygiai taip pat fotografuodavosi ir mažesnės partizanų grupės ar pavieniai partizanai. Šios fotografijos itin gerai pasitarnauja asmenų identifikavimui.
Vis dėlto įdomiausi man yra kitokie, nepastatyminiai, siužetai, kuriuos labai dažnai lydi ir nepaprasta istorija. Viena tokių fotografijų – Kęstučio apygardos partizanų nuotrauka, kurioje užfiksuoti laisvės kovotojų veidai. Šių partizanų akys man kėlė keistai nepaaiškinamą įspūdį. Tik vėliau atkreipiau dėmesį į tai, kas užrašyta kitoje nuotraukos pusėje: „Priešo apsupime“… Tada man ir atsivėrė šios fotografijos esmė: partizanų veidai įkaitę, akys skvarbios ir žvelgiančios į tolį, į nežinią… Tai labai išskirtinė nuotrauka.
Įdomios bei netikėtos ir kitokios nuotraukos, pavyzdžiui, užfiksuotos žygiuose, kai partizanai nežino, jog yra fotografuojami. Tas gyvumo, tikrumo įspūdis tiesiog skverbiasi iš nuotraukos. Esama ir žaismingų jų kasdienybės nuotraukų, įsimintinos partizanų vestuvių miške fotografijos, kur moterys pasipuošusios tautiniais drabužiais, o vyrai – kariškomis uniformomis.
Dar vienas siužetas – tai partizanų laidotuvės arba rikiuotė prie žuvusio bendražygio kūno. Bene įsimintiniausia šios serijos fotografija – tai Vyčio apygardos partizanų būrio vado Antano Žilio-Žaibo laidotuvės. Partizanai žuvusio vado kūną veža arklio pakinkytame vežime, o visa procesija išeina iš rūko uždangos… Tai išties įspūdinga fotografija tiek istoriniu, tiek ir meniniu požiūriu.
– Kalbėdami apie partizanų fotografijas, visų pirma, kalbame apie įamžintus asmenis. O kas žinoma apie partizanų fotografus? Kas jie buvo? Ar istorijoje yra išlikę jų vardai?
– Norint fotografuoti, visų pirma, reikėjo turėti aparatą, fotografavimo įgūdžių bei galimybę atspausti nuotraukas. Man yra tekę bendrauti su partizanų fotografais ir klausytis jų istorijų. Taip pat teko klausinėti pačių partizanų apie tai, kaip, kada, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl jie fotografavosi.
Dar vienas informacijos šaltinis yra Lietuvos ypatingajame archyve saugomos KGB sudarytos partizanų baudžiamosios bylos, kuriose užrašyti tardymų metu išgauti jų parodymai: ten taip pat kalbama ir apie fotografavimąsi. Visus šiuos šaltinius sudėjus į vieną vietą, ima ryškėti vaizdas, kuris, galime spėti, yra arti tiesos.
Štai vienas pavyzdys: partizanų fotografas Danas Šniutė pasakojo, kad atėjus frontui jo brolis Stasys buvo paimtas į Raudonąją armiją, su kuria nukeliavo iki Berlyno, o paskui laimingai sugrįžo atgal. Iš karo jis parsinešė kelis fotoaparatus „Leica“. Būtent šiais fotoaparatais vėliau buvo daromos Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės Paukštelio būrio partizanų nuotraukos.
Arba kita istorija. Vytauto apygardos Tigro rinktinės Erškėčio kuopos partizanai turėjo nuosavą fotografą Juozapą Karlą, kuris dirbo labai profesionaliai, o jo stiklo negatyvų fotografijos iki mūsų dienų yra išlikusios itin aukštos kokybės. Prieš keletą metų man dar yra tekę kalbėtis su šio fotografo žmona. Savo vyrą ji trumpai apibūdino taip: „Įsivaizduok, mano vyras, gyvendamas kaime, 1946 m. pardavė karvę, kad nusipirktų fotoaparatą…“ Tai labai daug pasako apie šio žmogaus aistrą fotografuoti.
Tiesa, būta ir profesionalių fotografų. Viena jų – Gražina Pigagaitė-Vilbik, tarpukariu Merkinėje fotoateljė įsteigusio ir Dzūkijoje pagarsėjusio fotografo Luko Pigagos duktė. Vaikystėje iš savo tėvo išmokusi fotografijos amato, po karo Gardine įsigytu fotoaparatu ji fotografavo laisvės kovotojus ir slapta spaudė jų nuotraukas.
Jei fotografuojasi 5 partizanai, tai kiekvienam jų reikėdavo atspausti bent po tris vienetus: vieną jam pačiam, kitą mamai, trečią panai.
Beje, šiandien neretai nutinka, kad skirtingų muziejų fonduose ar privačiose kolekcijose yra identiškų nuotraukų, ir visi didžiuojasi turintys originalą (nors jas vis tik reikėtų vadinti vintažiniais atspaudais). Sykį Vytauto apygardos fotografo paklausiau, kiek vienos nuotraukos atspaudų jis darydavo. Jo logika buvo paprasta: jei fotografuojasi 5 partizanai, tai kiekvienam jų reikėdavo atspausti bent po tris vienetus: vieną jam pačiam, kitą mamai, trečią panai. Iš viso – bent 15 identiškų fotografijų. Tad kuo daugiau egzempliorių padaryta, tuo didesnė tikimybė, kad nuotrauka galėjo išlikti iki mūsų dienų.
– Pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais laisvės kovų istorijos fotografijos tartum prisikėlė naujam gyvenimui, netrūko ir neįtikėtinų sėkmės istorijų, kai netyčia buvo atrandami po žeme užkasti ir bidonuose paslėpti partizanų archyvai. O ar dabar dar pasitaiko tokių atradimų?
– Taip, įvairiose Lietuvos vietose tai vis dar nutinka beveik kasmet. Tiesa, dabar paprastai tai įvyksta „sausose vietose“, pavyzdžiui, įmūrytas aplankas su fotografijomis surandamas po namo palange, sienoje ar griaunant seną pastatą. Šios aplinkybės yra labai svarbios, nes būtent tokios sąlygos iki šiol leidžia nuotraukoms ar kitiems dokumentams išlikti mažai pažeistiems. Jei tai atranda laisvės kovų dalyvio giminaičiai, kurie suvokia šių fotografijų vertę, dažniausiai apie tai mes sužinome. Ir jei negauname šio archyvo kaip dovanos fondams, tai bent turime teisę medžiagą nusiskenuoti ir su ja dirbti.
Deja, archyvai, kurie iki šiol buvo slepiami po žeme, dažniausiai jau yra paveikti drėgmės, o žinant to laiko nuotraukų gamybos technologijas, paprastai jų restauruoti jau nebeįmanoma. Tiesa, tokiomis sąlygomis išsilaikiusius įvairius dokumentus atkurti dar įmanoma.
Šiuo metu Okupacijų ir laisvės muziejaus fonduose yra saugoma tūkstančiai partizanų fotografijų. Na, o jei skaičiuotume visų muziejų fondus Lietuvoje, tai kalba eitų apie dešimtis tūkstančių nuotraukų. Mano galva, tai yra labai daug, net ir turint galvoje gausybę istorijų, kada saugumo sumetimais sovietmečiu žmonės patys degino šias fotografijas, bijodami už jų turėjimą sulaukti baudžiamojo persekiojimo. Nepaisant to, fotografijos ir jose įamžinti laisvės kovotojų veidai išliko, taip mums liudydami, kad nėra nieko brangiau už laisvę ir tiesą.
– Nuo fotografijų pereikime prie pastaraisiais metais didžiulio atgarsio visuomenėje sulaukusių archeologinių tyrinėjimų, kuriuose pats esate dalyvavęs. Vienas reikšmingiausių darbų – Vilniaus Našlaičių kapinių tyrinėjimai. Kaip priėjote prie šios veiklos krypties, kuri, rodos, gerokai skiriasi nuo gyvų liudininkų kalbinimo ar darbo su fotografijomis?
– Visa tai nenutiko staiga ir netikėtai, tai taip pat yra „Gyvosios atminties“ programos dalis, tik jau kita forma. Apie 1990–1995 m. per Lietuvą nusirito didžiulė laisvės kovotojų palaikų perlaidojimo banga – žmonės nuo seno žinojo vietas, kur stribai užkasdavo nukautų, aikštėse išniekintų partizanų kūnus, o atkūrus Nepriklausomybę jie ekshumuoti ir pagarbiai perlaidoti miestelių kapinėse. Tačiau po šio laikotarpio į mūsų Centrą ėmė kreiptis žmonės dėl probleminių perlaidojimų – jie patys nesugebėdavo rasti artimųjų palaikų, bandydavo tai vienur, tai kitur, tačiau jų atmintis arba kitų žmonių liudijimai nebuvo patikimi. Taip pat ne kartą ir interviu metu pašnekovai man prasitardavo, kad žino vietą, kur yra užkastas jo bendražygis ar bendražygiai, todėl tas vietas žymėdavausi. Taip į savo darbą palaipsniui įtraukėme ir partizanų palaikų paieškas.
Pirmąjį tokį darbą, bendradarbiaudami su archeologe Daiva Luchtaniene, atlikome 2003 m. Ukmergėje, buvusiame NKVD kieme. Deja, paieškos nebuvo vaisingos. Vis dėlto tuomet šiam darbui buvo skirta lėšų, pajėgumų, taip pat suvokta šios krypties svarba ir būtinybė.
Keliais metais vėliau Centras ėmėsi inicijuoti, organizuoti, finansuoti ir koordinuoti archeologinius bunkerių tyrimus: ištyrėme ir preciziškai atstatėme Minaičių bunkerį, kuriame 1949 m. vasarį susitikę visos Lietuvos partizanų vadai pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Taip pat archeologiškai tyrinėjome Algimanto apygardos bunkerį Šimonių girioje.
Bene įdomiausias buvo Šiaurės rytų partizanų srities štabo bunkeris netoli Andrioniškio. Tai unikali savo konstrukcija slėptuvė, mat iškasta šachtiniu būdu iš kalno vidaus, o ne išorės, tai yra kasant ne pačią duobę, joje įrengiant bunkerį ir tada ant viršaus užpilant žemių, bet rausiant tunelį kalvoje ir maždaug už penkių metrų iškasant slaptavietės patalpą. Norint pasiekti šią vietą, mums reikėjo nukasti beveik visą kalną, nes tuneliniu būdu archeologai nedirba. Įdomiausia buvo kasti kelis metrus nejudintos žemės ir po ja rasti kultūrinį sluoksnį – partizanų gyvenimo liudijimą. Tai buvo nepakartojama patirtis, nes tokio bunkerio analogų Lietuvoje daugiau nėra žinoma.
– Ką archeologiniai tyrinėjimai šiandien atskleidžia apie laisvės kovų istoriją? Ar jie kaip nors naujai papildo iki tol turėtą medžiagą?
– Į kiekvieną atvejį reikia žiūrėti konkrečiai. Pavyzdžiui, mano minėtas Algimanto apygardos štabo bunkeris Šimonių girioje buvo gausių okupacinių pajėgų šturmuotas, ten vyko intensyvi kova, kurios metu žuvo partizanai. Jokioje kitoje vietoje mes neradome tiek gilzių bei iššautų kulkų, granatų žiedų bei skeveldrų kaip šičia. Tai rodo, kokio intensyvumo kova čia virė. Tirdami šią aplinką, galėjome detaliai rekonstruoti ne tik patį bunkerį, tačiau ir visą įvykių seką. Taip į vieną krūvą sudėdami archeologinius tyrinėjimus bei saugumiečių ataskaitą apie bunkerių puolimą, galime turėti gana išsamų įvykio paveikslą. Be to, randame ir partizanų daiktų, pačių bunkerių liekanų, mat dažnai jie yra sudegę arba susprogdinti. Tad tai yra nepaprastai tragiškos, tačiau kartu labai įtraukiančios ir įdomios istorijos. Vis dėlto be reikalo į bunkerius mes nelendame. Kai kuriais atvejais tai darome gavę informaciją, jog čia gali būti likę partizanų palaikų, kai kuriais atvejais – kylant grėsmei iš juodųjų archeologų pusės.
Dabar pagrindinė mūsų domėjimosi ir darbo kryptis yra partizanų palaikų paieška. Ženkliausi darbai šiuo metu atliekami Vilniaus Našlaičių kapinėse, kur 2018 m. mums pavyko surasti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, 2019 m. – Antano Kraujelio-Siaubūno ir Juozo Streikaus-Stumbro palaikus. Neabejoju, kad čia dar pavyks išaiškinti ne vieną paslaptį.
Visi darbai, susiję su A. Ramanausko-Vanago palaikų paieška, suradimu, tyrimais, identifikavimu, taip pat buvo filmuojami. Po iškilmingų partizanų vado laidotuvių kartu su režisieriumi Algiu Kuzmicku, gavę Centro vadovybės pritarimą ir palaikymą, sėdome montuoti turimą vaizdo medžiagą. Rezultatas – dokumentinis filmas „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“. Dabar jį galima laisvai susirasti ir peržiūrėti YouTube paieškos platformoje. Savo komentaruose filme dažnai naudoju frazę „likimo dovana“. Iš tiesų, tyrimų Našlaičių kapinėse metu buvo tiek daug neįtikėtinų atradimų ir sutapimų, kad visa tai reikėtų vadinti Dievo valia. O mes tebuvome laidininkai tai valiai įvykdyti…
Tyrimų Našlaičių kapinėse metu buvo tiek daug neįtikėtinų atradimų ir sutapimų, kad visa tai reikėtų vadinti Dievo valia.
Mus nuolatos pasiekia informacija ir apie kitas galimas laisvės kovotojų palaikų užkasimo ir paslėpimo vietas visoje Lietuvoje, mat po A. Ramanausko-Vanago palaikų suradimo žmonės suprato, kad technologijos šioje srityje labai stipriai pažengė į priekį ir jau galima identifikuoti asmenį panaudojus DNR ekspertizę, o gaunami rezultatai yra tikslūs ir labai jaudinantys.
Šiuo metu bandome surasti ir identifikuoti pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikus. Tai jau visiškai kitokia istorija. 1991 m. šalia Leipalingio buvo surasti, atkasti ir iškilmingai perlaidoti 34 partizanų palaikai. Neseniai į mus kreipėsi pulkininko Kazimieraičio giminės, tvirtindami, kad ten turėtų būti ir šio partizanų vado palaikai, todėl jei šiuolaikinės technologijos suteikia tokią galimybę, būtina juos identifikuoti ir įvardyti. Tad Leipalingio kapinėse mes padarėme reekshumaciją ir dabar vyksta tų palaikų tyrimas. Viliamės, kad artimiausiu metu galėsime nustatyti ne tik J. Vitkaus-Kazimieraičio, bet ir visų ten palaidotų partizanų vardus. Maža to, šalia Leipalingio ketiname pratęsti archeologinius tyrinėjimus, nes ten gali būti ir Liongino Baliukevičiaus-Dzūko bei kitų Leipalingio apylinkėse kovojusių ir žuvusių partizanų palaikai. Šie atradimai būtų labai reikšmingi įvykiai laisvės kovų istorijai bei visai Lietuvai.
– Paminėjote tęsiamus darbus Našlaičių kapinėse. Ar jūsų tyrimai rodo, kad ten taip pat dar bus atradimų?
– Taip, mes žinome, kad čia dar turi būti ne vieno suimto ir sovietų mirties bausme nuteisto Lietuvos partizano palaikai. Tuomet egzekucijos buvo įvykdytos Vilniaus KGB kalėjime, o kūnai paslėpti Našlaičių kapinėse. Su archeologu G. Vėliumi atlikome didelį darbą, siekdami suvokti sovietinio saugumo schemą, tam tikrą KGB kodą, kad atsektume, kokia tame, iš pirmo žvilgsnio stichiškame, kūnų užkasime slypi tvarka. Tiek A. Ramanausko-Vanago, tiek A. Kraujelio-Siaubūno palaikų užkasimo vietas mes tiesiog išskaičiavome, atradę sistemos principus. Tad tikime, kad kuo toliau, tuo lengviau mums bus surasti ir likusius nužudytus bei čia paslėptus asmenis. Technologijoms sparčiai tobulėjant, galima tvirtinti, kad tai, kas buvo užkasta ir paslėpta, anksčiau ar vėliau bus surasta.
Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus fondų, Ievos Budzeikaitės ir Daliaus Žygelio asmeninių archyvų.
