Po mokyklos baigimo savo gyvenimo ateitį jis siejo su verslo studijomis Didžiojoje Britanijoje, o grįžęs į Lietuvą ne vienus metus dirbo su verslo klientais, tačiau kiek daugiau nei prieš penkerius metus kardinaliai pakeitęs savo gyvenimą, G.Zubas įsidarbino administratoriumi viename tatuiravimo salone Vilniuje. Netrukus, prisiminęs ir savo vaikystės piešimo praktikas, jis ėmėsi mokytis įvairių tatuiravimo technikų, o ilgainiui labiausiai pamėgo lėtą, meditatyvų tatuiravimą ne mašinėle, bet rankomis badoma adata.
„Šitoks darbas yra labiau archajinis – tai vieno žmogaus prisilietimas prie kito žmogaus. Būtent tai sukuria kitokią, išskirtinę atmosferą. Čia net ir mažai tatuiruotei padaryti reikia daugiau laiko. Tačiau šiame greitai bėgančiame pasaulyje žmogui yra būtinos pauzės, bent trumpos akimirkos patirti save patį. Kažkam tai gali būti meditacija, laikas tyloje, pasivaikščiojimas miške. O kažkam – tatuiruotė“, – sako G.Zubas.
Tatuiruotė yra laisvėjančios visuomenės bei individo, galiausiai, pasikeitusio požiūrio į savo kūną ženklas.
Per pastarąjį dešimtmetį požiūris į kūno marginimą Lietuvoje pasikeitė kardinaliai. Anksčiau buvusios tik tam tikrų socialinių grupuočių išskirtinumo ženklu, šiandien tatuiruotės yra tapusios populiariu ir madingu kūno „aksesuaru“.
„Išėjus pasivaikščioti į miestą, galima pamatyti, kiek daug aplinkui yra tatuiruotų žmonių, – sako G.Zubas. – Tai yra laisvėjančios visuomenės bei individo, galiausiai, pasikeitusio požiūrio į savo kūną ženklas. Per tris Nepriklausomybės dešimtmečius mūsų gyvenimuose įvyko daug pokyčių ir dabar, pasirinkdamas savo gyvenimo kelią, būdą ar pasaulėžiūrą, žmogus gali nepaisyti ankstesnių kartų suformuotų stereotipų, baimių ir nuomonių. Būtent tai puikiai ir parodo tatuiruočių kultūra – skirtingų visuomenės sluoksnių, amžiaus grupių, profesijų žmonės darosi tatuiruotes taip norėdami pabrėžti savo individualumą.“
Tatuiruotės darymą lemia labai individualūs sprendimai – vieniems tai mados padiktuota būtinybė, kitiems – jų asmeninės istorijos dalis. Būtent pastarąjį požiūrį praktikuoja ir pats tatuiruočių meistras G.Zubas, kurio kūnas gausiai išmargintas piešiniais.
„Kiekviena mano tatuiruotė yra tam tikras ženklas, gyvenimo etapą ar patirtį įprasminantis simbolis. Aš labai gerai prisimenu, kada man buvo padaryta kiekviena tatuiruotė, kas man ją darė, koks tuo metu buvo mano gyvenimas ir ką šis kūno ženklas man reiškė. Apie kiekvieną piešinį galėčiau papasakoti istoriją ir tai būtų ir mano paties gyvenimo istorijos dalis“, – teigia G.Zubas.
Apie kiekvieną piešinį galėčiau papasakoti istoriją ir tai būtų ir mano paties gyvenimo istorijos dalis.
Kita vertus, tatuiruotė tėra piešinys ant kūno ir, jo teigimu, daug žmonių į tai žiūri gerokai paprasčiau – kaip į estetinę puošmeną.
„Kaip renkamės rūbus, knygas, kurias skaitome, mėgstamą veiklą, sportinę veiklą ar maistą, lygiai taip pat žmonės renkasi ir tatuiruotes – jų dydį, stilių, simboliką ar vietą, kurioje ji bus išpiešta. Tatuiruotė – maža mūsų gyvenimo dalis, viena sudedamųjų, iš kurių ir susidaro mūsų asmenybės“, – teigia G.Zubas.
