(Šį komentarą kiek sutrumpinęs vasarą išspausdino Berlyno dienraštis „Tagesspiegel“)
Todėl nenuostabu, kad „Švyturio“ alaus reklamos būdavo kupinos retro motyvų. Prisimenu vieną ilgai transliuotą klipą: Danėje švartuojasi buriniai laivai, iš fachverkinių sandėlių išritinamos statinės, juodais kostiumais bei katiliukais pasipuošę vyrai gurkšteli alaus ir įvertina jo skonį. Ar verta sakyti, koks jų verdiktas?
Lygiai taip nesunku atsakyti į klausimą, ar šimtametė „Švyturio“ aludarystės tradicija nėra reklaminis konstruktas. Taip, yra. Tačiau šiuo atveju svarbiau tai, kad šitie vaizdiniai perteikia daugelio, galbūt daugumos lietuvių supratimą, kas yra Klaipėdos kraštas, ta Lietuvos dalis, kuri ilgus metus priklausė Prūsijai ir Vokietijai. Ne tik architektūrinis stilius, bet ir jūra, prekyba ir pramonė lietuvių kultūroje, kuri istoriškai plėtojosi daugiausia valstietiškame biotope, yra egzotiškas dalykas – juo labiau tokioje senovinėje versijoje. Egzotiškas, nors gal ir menkesniu mastu, yra ir šioje aplinkoje veikiantis žmogaus tipas. Santūri, bet nepriekaištinga apranga, išpuoselėta veido augmenija: be abejo, tai blaivaus proto, darbštus ir orus buržua, na, maždaug toks kaip Thomo Manno, mėgusio atostogauti Kuršių Nerijoje, romanų herojai.
Galiu paliudyti, kad ypatingą žavesį tai skleidė tarybiniais laikais. Į pajūrį važiuodavau beveik kaip į užsienį; nesvarbu, kad didžiumą Klaipėdos sudarė tarybiniai daugiaaukščiai, o marios buvo beveik aklinai užtvertos betoninėmis tvoromis – uostas, draudžiama, karinė paslaptis. Daugiau senosios atmosferos liko Hermanno Sudermano gimtajame mieste, Šilutėje/Heydekruge, nors žavios pagrindinės gatvės pastatai taip pat buvo nekokios būklės. Mano pusbrolio šeima gyveno Šilutės rajone prie geležinkelio, ir prisimenu, kaip atvykus jų aplankyti, jie parodė priešais stovintį ilgą raudonplytį namą, kuriame „anais laikais“ buvo gyvenvietės stotis. Virš durų juodavo man tuomet nesuprantamas užrašas gotišku šriftu. „Jį vis užtinkuoja. Bet pravažiuoja didesnis sąstatas, ir tinkas nukrinta,“ pasakė pusbrolis.
Į pajūrį važiuodavau beveik kaip į užsienį; nesvarbu, kad didžiumą Klaipėdos sudarė tarybiniai daugiaaukščiai, o marios buvo beveik aklinai užtvertos betoninėmis tvoromis – uostas, draudžiama, karinė paslaptis.
Ko jau ko, o griuvėsių toje pusėje netrūko. Kaliningrado srityje, kur kartais nuvykdavome apsižiūrėti ir apsipirkti (ne todėl, kad ten būdavo daugiau prekių, bet todėl, kad planinėje TSRS ekonomikoje skirstant prekes visiems regionams po lygiai, kai kurios likdavo neišpirktos) ypač mažesni miesteliai atrodė lyg ką tik pasibaigus karui. Didžiuliai palociai, kuriuose gyvena vienišas karo veteranas ir šildymuisi juos po truputį iš vienos pusės ardo; liuteroniškos kirchės, paverstos sandėliais ir traktorių garažais, arba apskritai plikomis sienomis be stogo. Nors panašių vaizdų galėjai išvysti ir Lietuvoje, vis dėlto ji negalėjo lygintis su Kaliningrado sritimi. Tai buvo vieta, kur, atrodo, iš principo negalėjo būti nieko naujo ir tvarkingo, savotiškas entropijos epicentras, kuriame civilizacija ne auga, o nyksta, užgožiama gamtos ir neaiškios nomadiškos buities.
Reikia pasakyti, kad tai kėlė ne vien pasibjaurėjimą, bet turėjo ir tam tikro morbid charm. Apleistos gyvenvietės, tyrais virtę laukai iš dabarties perkeldavo į kitą laiką, ragindavo fantazuoti, kokie žmonės čia gyveno, kas vyko. Imdavo jausmas, kad visas šis kraštas patikėtas tau, kad esi paskutinis jo sergėtojas.
Be to, čia buvo ne tik griuvėsiai. Bene smagiausiu vaikystės nuotykiu laikau buriavimą Kuršių mariose. Nedidele jachta išėję iš Klaipėdos, mes išnaršėme nerijos įlankas ir ragus, tada nuplaukėme į plačiausią marių dalį, kur nebesimato kito kranto, ir įlindome iš pradžių į vieną iš daugybės Nemuno deltos atšakų, o paskui į Frydricho kanalą, „anais laikais“ iškastą tam, kad Karaliaučių neblaškomi audrų pasiekti galėtų iš Lietuvos plukdomi sieliai. Vakare stojus štiliui, išmetėm inkarą prie vieno kaimelio, kurio gyventojų pagrindinė transporto priemonė buvo ne dviračiai ar motociklai, o motorinės valtys, o anksti ryte atsikėlėm ir plaukėm tiesiu kaip strėlė kanalu nuolat venduodami, nes vėjas pūtė priešinis.
Visur esantis vanduo visais įmanomais pavidalais, bekraštis dangus, kopų smėlynai, paukščių tuntai (Kuršių nerija - viena didžiausių migruojančių paukščių stotelių Šiaurės Europoje) – tai buvo išties archetipinė patirtis, daugybės pasakojimų draugams tema. Po daugelio metų perskaitęs Johanesso Bobrowskio eilėraščius iškart supratau, koks jo vaizduojamo kraštovaizdžio adresas ir kodėl poetas jautė tokį poreikį vaizduotėje ten sugrįžti.
O mes grįžkime į dešinįjį Nemuno krantą, į Klaipėdos kraštą. Egzotika egzotika, bet faktas, kad jis jau beveik šimtą metų priklauso Lietuvai. Žinoma, iki Antrojo pasaulinio karo jo veidas buvo smarkiai kitoks nei po karo. Taip pat ir daugiau nei keturi dešimtmečiai po tarybų valdžia, kuri stengėsi ištrinti visa, kas nutiko iki 1945-ųjų, gerokai skiriasi nuo paskutinių trisdešimties metų Antrojoje Lietuvos Respublikoje. Pranykus varžymams, kilo didžiulė susidomėjimo mažlietuviška ir vokiška tapatybe banga, kūrėsi ar atsikūrė įvairios institucijos – pavyzdžiui, evangelinės teologijos katedra Klaipėdos universitete ar Thomo Manno kultūros centras – buvo atstatyti paminklai ir atminties ženklai – pavyzdžiui, Taravos Anikės skulptūra senamiesčio centre. Paskui energija ėmė slūgti.
Dabartinio Klaipėdos krašto santykį su savo istorija neblogai nusako toji „Švyturio“ alaus reklama. Tai visų pirma materialinė ir vizualinė recepcija. Išorinis stilius perimtas gana intensyviai ir jau seniai, tad tapo savaime suprantamu dalyku, klaipėdiškių, o dar labiau neringiškių „vizualiniu identitetu“ ir „prekės ženklu“. „Tilžės“ ir „Memel blue“ sūrį rasi visose šalies parduotuvėse, fachverkiniai ir raudonplyčiai namai suremontuoti, kai kur visai skoningai, juose veikia restoranai, viešbučiai, viena kita kultūros įstaiga (nors geležinkelio stoties pusbrolio miestelyje, sprendžiant iš paskutinio apsilankymo, permainos dar nepasiekė).
Prastesnė situacija su tuo, kas sudaro bet kurio krašto vidinę šerdį – žodžio kultūra, istorijomis ir idėjomis. Rytprūsiuose kūrę lietuvių autoriai, kurie, nebus perdėta teigti, yra klasikinės lietuvių literatūros pamatas, skaitomi visose mokyklose ir universitetuose, tačiau ne itin kreipiant dėmesį į jų regioninį savitumą. Būtų dar pusė bėdos, jeigu Klaipėdos krašte tai kompensuotų šį savitumą išryškinantis perskaitymas – deja. Ir vokiečių kalba bei literatūra čia, regis, domimasi ne ką smarkiau nei kitur Lietuvoje. Beveik dviejų šimtų metų senumo Klaipėdos teatro pastate rodomi daugelio šalių dramaturgų ar režisierių spektakliai – bet vokiečių tarp jų beveik nėra.
Su regionu susiję rašytojai prisimenami daugiausia privačių asmenų pastangomis (bene ryškiausias pavyzdys – Vilkyškiuose atidarytas unikalus Bobrowskio memorialinis kambarys, perkeltas iš Frydrichshageno). Nors Taravos Anikės skulptūros neaplenkia nė viena ekskursija, viso Simono Dacho eilėraščio lietuviškas vertimas neegzistavo iki tol, kol man jo neužsakė internetinė „Baltijos biblioteka“ – įsteigta ir veikianti Berlyne. Tokioje situacijoje nėra ką kalbėti apie aktyvesnę vokiškų Karaliaučiaus, Prūsijos tekstų recepciją – tekstų, su kuriais Dacho, Bobrowskio ar Sudermano kūryba, šiaip ar taip, sudaro vieną dvasinį visetą.
Be abejo, svarbiausia priežastis ta, kad po karo krašte praktiškai nebeliko senųjų gyventojų – ir laikiusių save vokiečiais, ir „memelenderiais“, ir evangelinės tikybos lietuviais, vadinamaisiais „lietuvninkais“.
Be abejo, svarbiausia priežastis ta, kad po karo krašte praktiškai nebeliko senųjų gyventojų – ir laikiusių save vokiečiais, ir „memelenderiais“, ir evangelinės tikybos lietuviais, vadinamaisiais „lietuvninkais“. Sakoma, kad 1945-aisiais, kai tarybinė armija įžengė į Klaipėdą, mieste buvo likę devyni (ar vienuolika) žmonės. Tie, kurie nepasitraukė priartėjus frontui, paliko Lietuvos TSR 50-iniais ir 60-iniais po Adenauerio susitarimų. Mano pusbrolio šeima, 80-iniais išvažiavusi į Hanoverį, buvo viena iš paskutiniųjų. (Tiesa, jos istorija ne visai tipiška – žmonos giminė prie Nemuno atsikraustė net iš Kazachstano, manydami, jog čia lengviau galės gauti leidimą emigruoti, kas galiausiai ir nutiko. Bet per tą laiką Fryda, jau amžinatilsį, susimylėjo su žemaičiu Kazimieru, taip pat jau amžinatilsį). Kad trūksta autochtonų bendruomenių, galinčių perduoti kultūrinę savastį naujiesiems gyventojams, matyti palyginus su Vilniaus kraštu, kurį po karo taip pat gausiai paliko ar buvo priversti palikti lenkai, bet vis dėlto ne visi.
Mano draugas eseistas ir vertėjas Laimantas, su kuriuo ne kartą ginčijomės, įsitikinęs, kad Klaipėdos krašto istorija yra baigta, kad šiandien kalbos apie jo savitumą yra tuščias burnos aušinimas. Aš taip nemanau. Žinoma, jo dabartis nėra ir nebus nuosekli praeities tąsa, vis dėlto sunku patikėti, kad daugybę amžių gyvavęs darinys tiesiog imtų ir pranyktų be pėdsakų. Trys labai nelengvi dešimtmečiai – per mažas laiko tarpas daryti apibendrinimus. Galimas daiktas, kad naujos, hibridinės formos dar tik randasi, formuojasi kaip tik dabar. Juo labiau, kad šiuos procesus inicijuoti gali ne tik dabartiniai jo gyventojai. Bet žvelgdami į vokiečių visuomenę, į Vokietijos valstybinių ir kultūrinių organizacijų elgesį matome iš esmės analogišką tendenciją kaip ir Lietuvoje – dėmesys ir veiksminga parama 90-iniais, laikui bėgant, vis menko, o dabar beveik apsiriboja „nostalginiais turistais“ , kurie, kaip ta Pervalkoje sutikta moteriškė, vis dar vokiškai klausinėja praeivių, kur rasti senąją Pašto gatvę.
O medžiagos savitai kūrybai, kultūrinei sintezei Klaipėdos krašte yra. Liko užrašai ant geležinkelio stočių. Liko namai, miestų kvartalai, liepomis apsodinti keliai. Liko kraštovaizdžiai ir knygos.
To pakanka, to daugiau nei pakankamai.
Laurynas Katkus -- rašytojas ir eseistas, jo naujausia knyga yra „Nakvynė Berlyne“ ( 2022)
